Ambasada, tapusi poezijos ir Vilniaus siaubūno namais

Kul­tū­ri­nė aso­cia­ci­ja-lei­dyk­la „Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da“, įkvėp­ta XVII am­žiaus pa­bai­go­je už­ra­šy­to pa­sa­ko­ji­mo apie Bas­tė­jos po­že­miuo­se, gat­vių še­šė­liuo­se ir na­mų rū­siuo­se be­si­slap­stan­tį mies­te­lė­nų pri­jau­kin­tą Vil­niaus ba­zi­lis­ką, veik­lą pra­dė­jo 2020 metais.

Am­ba­sa­dai pa­va­di­ni­mas, kaip ra­šo pa­tys įkū­rė­jai – poe­tė, ver­tė­ja ir re­dak­to­rė Gre­ta Amb­ra­zai­tė, poe­tas ir ver­tė­jas iš is­pa­nų kal­bos Si­mo­nas Ber­no­tas ir ver­tė­jas, poe­tas Do­mi­ny­kas Nor­kū­nas, pa­rink­tas ne­at­si­tik­ti­nai. Už iš­ties int­ri­guo­jan­čio pa­va­di­ni­mo sle­pia­si no­ras pri­kel­ti mi­ti­nį žvė­rį li­te­ra­tū­ros au­to­rių, ver­tė­jų, skai­ty­to­jų glo­bė­jo amplua, ir at­skleis­ti ypač svar­bią ver­tė­jo kaip skir­tin­gų kal­bų ir kul­tū­rų dip­lo­ma­to ro­lę įvai­ria­ly­pė­je vi­suo­me­nė­je. Vis dėl­to įkur­ti Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dą pas­ka­ti­no ne tik šios idė­jos, bet ir kny­gų lei­dy­bos prob­le­ma – me­ni­nin­kai daž­nai var­žo­mi ir ver­čia­mi pri­si­tai­ky­ti prie lei­dė­jų. Pa­tys bū­da­mi kny­gų au­to­riais ir su­si­dur­da­mi su prob­le­ma, įkū­rė­jai juo­kau­da­mi sa­ko, kad pa­no­rė­ję „bū­ti pa­tys sau po­nais ir leis­ti tas kny­gas, ku­rių no­ri­me, lau­kia­me, pa­si­gen­da­me“, įre­gist­ra­vo asociaciją.

„Jau ku­ris lai­kas mums kil­da­vo įvai­rių lei­dy­bi­nių su­ma­ny­mų. Bet ne­tu­rint ju­ri­diš­kai įre­gist­ruo­to vie­ne­to, sa­vo idė­jas įgy­ven­din­ti įma­no­ma tik krei­pian­tis į ki­tas lei­dyk­las, są­jun­gas, VšĮ ir ti­kin­tis, kad ta­vo ini­cia­ty­va ne­bus at­mes­ta. Ta­čiau kar­tu tai reiš­kia, kad per­da­vęs sa­vo su­ma­ny­mą vyk­dy­ti vie­nai ar ki­tai įstai­gai, pri­va­lai pri­si­tai­ky­ti prie tos įstai­gos ter­mi­nų, są­ly­gų, vi­zi­jos. Taip ta­vo idė­ja ne­at­ly­gin­ti­nai nu­te­ka į sve­ti­mas ran­kas kar­tu su vi­sais „di­vi­den­dais“, – pa­klaus­ta, kaip ki­lo su­ma­ny­mas įkur­ti kul­tū­ri­nę aso­cia­ci­ją-lei­dyk­lą, ko­men­tuo­ja Amb­ra­zai­tė. Anot Nor­kū­no, Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da no­rė­tų tap­ti au­to­riams pa­trauk­lia lei­dyk­la, jų raiš­kai at­vi­ra ter­pe: „Ne­ža­da­me jų sta­ty­ti į rė­mus – pra­de­dant tu­ri­niu, kny­gos di­zai­nu, bai­giant kny­gų pri­sta­ty­mų, ren­gi­nių pobūdžiu.“

Leidyba

Ge­riau su­si­pa­ži­nus su Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos iš­leis­to­mis kny­go­mis ir čia­bùkais (angl. chap­bo­oks; ne­di­de­lės ap­im­ties pro­zos ar po­e­zi­jos kny­gu­tė­mis) ima ryš­kė­ti gan ne­įp­ras­ta ten­den­ci­ja. Už pu­sės me­tų ant­rą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­ti am­ba­sa­da per vi­są sa­vo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį lei­do vien tik po­e­zi­ją. Be to, dau­gu­ma kū­ri­nių yra bū­tent už­sie­nio au­to­rių. Pa­klaus­ta, ko­kia to­kio pa­si­rin­ki­mo prie­žas­tis, Amb­ra­zai­tė pri­pa­žįs­ta, kad vers­ti­nė po­e­zi­ja nė­ra ypač po­pu­lia­ri, ta­čiau Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da la­biau kon­cen­truo­ja­si į il­ga­lai­kę kny­gų per­spek­ty­vą ir ti­ki, kad „jos vis vie­na at­ras sa­vo skai­ty­to­jus, net jei vos pa­si­ro­džiu­sios ir ne­taps „bom­bo­mis“.

Vi­sai ki­toks pa­vyz­dys yra pir­mo­ji lei­dyk­los iš­leis­ta lie­tu­vių au­to­riaus kny­ga – Ra­mū­no Liut­ke­vi­čiaus „Šo­kis įsu­ka švie­są“: „Iki šiol jau pa­si­ro­dė ne­ma­žai re­cen­zi­jų, ji pa­te­ko į 15min ge­riau­sių lie­tu­vių au­to­rių kny­gų są­ra­šą, o lie­tu­vių po­e­zi­jos są­ra­še jai skir­ta pir­mo­ji vie­ta. Pa­tei­kė­me Liut­ke­vi­čiaus kan­di­da­tū­rą ir 2022 me­tų Jur­gos Iva­nauskai­tės pre­mi­jai gau­ti.“ Anot Amb­ra­zai­tės, toks su­si­do­mė­ji­mas są­ly­gi­nai dar ne­se­niai pa­si­ro­džiu­siu poe­ti­niu kū­ri­niu pa­nei­gė mi­tą, kad po­e­zi­jos kny­ga bus pa­ste­bė­ta tik tuo at­ve­ju, jei­gu ją iš­leis di­de­lė leidykla.

Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, ar am­ba­sa­da kon­cen­truo­ja­si į ko­kių nors spe­ci­fi­nių li­te­ra­tū­ros sro­vių, gal­būt tam tik­rų au­to­rių ar­ba konk­re­čių ša­lių kū­ri­nių lei­dy­bą. Nor­kū­nas tei­gia, jog kal­bant apie už­sie­nio au­to­rių po­e­zi­ją, juos do­mi­na „ne tiek konk­re­čios li­te­ra­tū­ri­nės sro­vės, kiek įdo­mūs, ko­ky­biš­ki, ta­čiau lie­tu­viams dar ne­pa­žįs­ta­mi XX am­žiaus bei šiuo­lai­ki­niai au­to­riai“, ku­rių, anot jo, iš­ties ne­trūks­ta. Lie­tu­vos po­e­zi­jos pa­sau­ly­je Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dai rū­pi „ri­bi­niai, ne­pel­ny­tai ma­žiau pa­ste­bi­mi au­to­riai, o taip pat ir jau­ni, dar ne­de­biu­ta­vę poetai“.

Stei­gė­jai at­sklei­dė, kad lei­dyk­la šiuo me­tu ke­ti­na „pa­pil­do­mą dė­me­sį skir­ti Pie­tų Ame­ri­kos area­lui, Skan­di­na­vi­jai, taip pat to­kioms ša­lims kaip Slo­vė­ni­ja ar Če­ki­ja“ ir Lie­tu­vos kai­my­ni­nėms vals­ty­bėms. Jau šie­met Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da iš­leis šiuo­lai­ki­nės bal­ta­ru­sių po­e­zi­jos an­to­lo­gi­ją (su­da­rė Ma­rius Bu­ro­kas ir Vy­tas Dekš­nys), tad, anot Nor­kū­no, veik­los am­ba­sa­do­je nestigs.

„Glūdi liūdi“

Be kny­gų ir čia­bùkų lei­dy­bos Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da tai pat už­si­ima li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu. Pra­dė­ję nuo at­vi­rų po­e­zi­jos skai­ty­mų vė­liau ėmė reng­ti Lie­tu­vos skai­ty­to­jams dar ma­žai pa­žin­tų už­sie­nio au­to­rių iš Pie­tų Ame­ri­kos, JAV ir Ry­tų Eu­ro­pos kū­ry­bos ap­žval­gas ir pa­čios am­ba­sa­dos iš­leis­tų po­e­zi­jos kny­gų pristatymus.

Vie­nas iš dau­giau­siai dė­me­sio su­lau­ku­sių Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos ren­gi­nių bu­vo gruo­džio mė­ne­sį vy­ku­sios, iš­skir­ti­nai XX am­žiaus pra­džios lie­tu­vių avan­gar­dis­tams de­di­kuo­tos po­e­zi­jos in­ter­pre­ta­ci­jos „Glū­di liū­di“. Kaip pa­sa­ko­ja Ber­no­tas, prieš ren­gi­nį kiek­vie­nam ak­to­riui bu­vo pa­siū­ly­tas au­to­rius ir pluoš­tas teks­tų, ku­riuos jie ga­lė­jo at­si­rink­ti sa­vo nuo­žiū­ra. Vė­liau Os­ka­ro Kor­šu­no­vo te­at­re ak­to­riai pa­tei­kė pa­si­rink­tų teks­tų in­ter­pre­ta­ci­jas, ku­rių įra­šus šiuo me­tu ga­li­ma ras­ti Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos ka­na­le You­Tu­be plat­for­mo­je. Ren­gi­nys ati­da­ry­tas per­skai­čius ke­tur­vė­ji­nin­kų ma­ni­fes­tą. Vė­liau it ko­miš­ki pa­si­kal­bė­ji­mai su sa­vi­mi nu­skam­bė­jo Džiu­go Gvoz­dzin­s­ko per­teik­ti Teo­fi­lio Til­vy­čio teks­tai iš po­e­mos „Iš­par­da­vi­mas dū­šios“, elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos pa­gal­ba Ju­li­ja Šat­kauskai­tė in­ter­pre­ta­vo ana­lo­gų ne­tu­rin­čius Sa­lio Še­me­rio teks­tus. Da­rius Gu­maus­kas su­pa­žin­di­no ren­gi­nio da­ly­vius su Kleo­po Jur­ge­lio­nio ei­lė­mis iš rin­ki­nio „Glū­di liū­di“, o va­ka­rą už­da­rė Kri­s­ti­nos Šven­čio­ny­tės in­ter­pre­tuo­ta Be­ne­dik­to Babraus­ko kūryba.

Avan­gar­di­nė lie­tu­vių po­e­zi­ja pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai – to­kiu bū­du bu­vo sie­kia­ma „ar­ti­miau su­pa­žin­din­ti ir pa­trauk­liai pri­sta­ty­ti ma­žiau ži­no­mus lie­tu­vių poe­tus avan­gar­dis­tus, ku­rių po­e­zi­ja net pra­ėjus šimt­me­čiui iš­lie­ka įdo­mi ir ver­tin­ga“. Juo­lab kad, kaip mi­ni Amb­ra­zai­tė, „vis­kas Bin­kiu taip pat to­li gra­žu ne­ap­si­ri­bo­jo“. Be to, skai­ty­tuo­se ei­lė­raš­čiuo­se plė­to­ja­mos te­mos iš­lie­ka ak­tu­a­lios iki šiol. „Kai ku­riuo­se teks­tuo­se jun­ta­mos eg­zisten­ci­nės pra­s­mės pa­ieš­kos su aštriu (savi)ironijos prie­sko­niu. Ži­no­ma, ne vi­si teks­tai iš­lai­kė lai­ko eg­za­mi­ną, bet at­ra­do­me ne­ma­žai per­liu­kų. Ma­no as­me­ni­nis fa­vo­ri­tas – Sa­lio Še­me­rio ei­lė­raš­tis „Gy­ve­ni­mo at­žvil­giu“, – ko­men­tuo­ja Bernotas.

Pa­klaus­ti, ar at­ei­ty­je pla­nuo­ja or­ga­ni­zuo­ti pa­na­šaus po­bū­džio ren­gi­nius, ku­rių me­tu bus pri­sta­to­ma pra­ėju­sio­jo am­žiaus lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, pa­šne­ko­vai at­sa­ko, kad nors šiuo me­tu li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių ne­trūks­ta, „dau­gu­ma jų bū­na skir­ti nau­jai iš­leis­toms kny­goms ir gy­viems au­to­riams“, tad „bū­tų pra­smin­ga pri­sta­ty­ti avan­gar­di­nės po­e­zi­jos ver­ti­mus“ ir „su­grįž­ti prie pri­mirš­tų da­ly­kų, tu­rint ome­ny­je kad ir tar­pu­ka­rio ero­ti­nius ar so­cia­li­nius eilėraščius“.

„Šikšnosparniuko“ premija

Vos prieš dau­giau nei sa­vai­tę Vil­niaus bas­tė­jos po­že­miuo­se poe­tui ir ver­tė­jui Ais­čiui Že­ke­vi­čiui už Ilya Kaminsky’io ei­lė­raš­čių ver­ti­mų pub­li­ka­ci­ją žur­na­le „Me­tai“ bu­vo įteik­ta pir­mo­ji Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos įsteig­ta „Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­ja. Ji ski­ria­ma už įsi­min­ti­niau­sią au­to­ri­nės ar­ba vers­ti­nės po­e­zi­jos pub­li­ka­ci­ją kul­tū­ri­nė­je spau­do­je. Už idė­jos, ki­lu­sios gan spon­ta­niš­kai ei­li­nio pa­si­bu­vi­mo „Ga­ri­nio an­ge­lo“ te­ra­so­je me­tu, sle­pia­si no­ras kaip nors pa­gerb­ti ma­žiau pa­ste­bi­mus kū­rė­jus. Nor­kū­nui gai­la, jog tiek vers­ti­nės, tiek au­to­ri­nės po­e­zi­jos pub­li­ka­ci­jos kul­tū­ri­nė­je spau­do­je, kad ir ko­kios ryš­kios jos be­bū­tų, „ga­liau­siai pra­puo­la, nu­gu­la kur nors ar­chy­vuo­se ir iš­tirps­ta bend­ra­me srau­te“. „Jei­gu įsi­vaiz­duo­tu­me ša­lies li­te­ra­tū­rą kaip pa­sta­tą, tai kiek­vie­na pub­li­ka­ci­ja bū­tų tar­si vi­nis, ply­te­lė ar ko­kia čer­pė – da­le­lė, ku­ri ne­pai­sant sa­vo smul­ku­mo, bend­ra­jai konst­ruk­ci­jai yra sa­vaip svar­bi. Tai­gi ga­li­ma sa­ky­ti, jog sie­kė­me įam­žin­ti ir pa­gerb­ti ne­pel­ny­tai per men­kai ver­ti­na­mus įvy­kius – ge­ras ir ko­ky­biš­kas po­e­zi­jos pub­li­ka­ci­jas“, – sa­ko Norkūnas.

Tik­rai iš­skir­ti­nė ir dė­me­sio ver­ta „Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­jos de­ta­lė yra pats pa­va­di­ni­mas ir lau­re­at­ui įtei­kia­mos re­ga­li­jos: Bet­me­no pe­na­las, dip­lo­mas, pi­ni­gi­nis 102 eu­rų pri­zas ir eks­kur­si­ja į šikš­no­spar­nių žie­ma­vie­tę su gi­du Ber­no­tu. Anot Nor­kū­no, pre­mi­jos pa­va­di­ni­mas bu­vo pa­si­rink­tas ne­at­si­tik­ti­nai: „Šikš­no­spar­niai daž­nai lie­ka ne­pa­ste­bi­mi, plaiks­to­si tam­so­je. Ver­tė­jai ir poe­tai pa­na­šūs į šikš­no­spar­nius – nors ju­da grei­tai, juos ir jų pub­li­ka­ci­jas ne vi­sa­da pa­ste­bi. Įstei­gę pre­mi­ją su­grie­bia­me šikš­no­spar­nį, o skir­da­mi lau­re­at­ui dė­me­sio – iš­tem­pia­me jį ir jo at­lik­tą dar­bą, kū­ri­nį į švie­są.“ Gan ner­im­tai skam­ban­tis pre­mi­jos pa­va­di­ni­mas ir iš pir­mo žvilgs­nio keis­tos, kiek ko­miš­kos re­ga­li­jos iš tik­rų­jų, anot Amb­ra­zai­tės, at­sklei­džia, kad čia „svar­biau­sias hu­mo­ris­ti­nis, in­fan­ti­lu­mo mo­men­tas“. „Pri­im­ta, kad pre­mi­jos – iš­kil­min­gos, pom­pa­stiš­kos, tei­kia­mos so­li­džių ins­ti­tu­ci­jų, o mes įsteig­da­mi sa­vo pre­mi­ją no­rė­jo­me pa­žvelg­ti į pre­mi­jų ko­mi­si­jas ir lau­re­at­us gau­bian­čią rim­tį su šypsena.“

Vertimai

„Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­ja ski­ria­ma ne tik už ori­gi­na­lią­ja, bet ir už vers­ti­nę po­e­zi­ją, tad ar Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos įkū­rė­jai ver­ti­na po­e­zi­jos ver­tė­ją kaip sa­vo­tiš­ką kū­rė­ją, iš sa­vo per­spek­ty­vos bei pa­tir­čių in­ter­pre­tuo­jan­tį ki­to pa­ra­šy­tus ei­lė­raš­čius? Nor­kū­nas tei­gia, kad „ver­tė­jas pra­kal­bi­na už­sie­nio au­to­rių ir at­ku­ria, o gal net­gi ir ga­li­ma sa­ky­ti, kad su­ku­ria jo poe­ti­ką sa­vo gim­tą­ja kal­ba“, to­dėl iš­ties vers­da­mas teks­tą tam tik­ra pras­me esi pri­vers­tas vėl kur­ti. Amb­ra­zai­tei at­ro­do, kad „kar­tais ge­rai iš­vers­ti pa­sau­ly­je svar­baus au­to­riaus kū­ry­bą ga­li bū­ti reikš­min­ges­nis in­dė­lis į gim­to­sios ša­lies kul­tū­rą nei kur­ti sa­vo autorinę“.

Ne­pai­sant vis­ko, jie su­tin­ka, kad nors ver­ti­mas iš da­lies yra kū­ry­bi­nis dar­bas, „svar­bu iš­lai­ky­ti ba­lan­są tarp tiks­laus ir es­te­tiš­kai ko­ky­biš­ko per­tei­ki­mo, ne­nu­klys­ti į lan­kas kar­tu iš­ven­giant pa­žo­diš­ku­mo“. Nor­kū­no nuo­mo­ne, „de­rė­tų ne­už­mirš­ti, kad as­me­ni­nė in­ter­pre­ta­ci­ja – net jei ver­ti­mas bū­tų lais­vas, „džia­zuo­jan­tis“ – vyks­ta ori­gi­na­laus kū­ri­nio reikš­mi­niuo­se rė­muo­se, ku­riuos, tie­sa, ge­ras ver­tė­jas kar­tais ga­li ir pra­p­lės­ti, itin re­tais at­ve­jais net pra­nok­da­mas originalą“.

Pa­klaus­ti, kaip ap­skri­tai ver­ti­na už­sie­nio po­e­zi­jos ver­ti­mų pa­dė­tį Lie­tu­vo­je, Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos įkū­rė­jai ti­ki­na, kad ša­ly­je tik­rai esa­ma ta­len­tin­gų ver­tė­jų, o ko­ky­biš­kų ver­ti­mų skai­čius – au­ga. „At­si­ran­da vis dau­giau ko­ky­biš­kų po­e­zi­jos ver­ti­mų ir tai džiu­gi­na. Vien per­nai iš­ėjo ke­le­tas pui­kių vers­ti­nės po­e­zi­jos kny­gų – „Kau­ko laip­tai“ iš­lei­do Ja­a­no Ka­p­lin­skio „Bal­tus dru­gius nak­ties“ (ver­tė Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas), „Al­ma litte­ra“ – Loui­se Glück „Lau­ki­nį vilk­dal­gį“ (ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas ir Do­mi­ny­kas Nor­kū­nas). Taip pat pa­si­ro­dė ne­ma­žai ge­rų po­e­zi­jos ver­ti­mų pub­li­ka­ci­jų kul­tū­ri­nė­je spau­do­je“, – pa­sa­ko­ja Bernotas.

Vis dėl­to, anot jo, „kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad kul­tū­ri­nė­je spau­do­je pub­li­kuo­ja­mų ver­tin­gų po­e­zi­jos ver­ti­mų yra dau­giau nei au­to­ri­nės po­e­zi­jos, bet su kny­go­mis taip kol kas nė­ra“. To­kiai min­čiai pri­ta­ria ir Gre­ta: „Vers­ti­nės po­e­zi­jos kny­gų iš­lei­džia­ma, nors aiš­ki ten­den­ci­ja, kad ar­ba tai di­die­ji kla­si­kai, ku­rie lei­dyk­loms – pres­ti­žo rei­ka­las, ar­ba ne­se­niai pa­sau­ly­je nu­skam­bė­ju­sios pa­var­dės (kaip Ber­no­to mi­nė­ta Glück), ar­ba su Lie­tu­va su­si­ję, lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tys au­to­riai. Bet yra ir to­kių rank­raš­čių, ku­rie kaip ant­ra­p­la­niai ne vie­niems me­tams pa­ten­ka į de­vy­nis svars­ty­mų ra­tus: leis­ti, ne­leis­ti, ka­da leis­ti, o jei ne­at­si­pirks. Nors įsi­kū­rė­me ne­se­niai, į mus jau ne sy­kį krei­pė­si ži­no­mi ver­tė­jai, siū­ly­da­mi iš­leis­ti pil­nai pa­reng­tas už­sie­nio po­e­zi­jos kny­gas – o tai ir­gi šį tą pa­ro­do apie ver­ti­mų si­tu­aci­ją ir pa­ruoš­tų, bet ga­li­mai „užs­t­ri­gu­sių“ teks­tų skaičių.“

Nors ir ma­žai kas no­rė­tų akis į akį su­si­dur­ti su po­že­miuo­se tū­nan­čiu mi­tais api­pin­tu ba­zi­li­sku, vis dėl­to lin­kiu ne­pa­bo­jo­ti pri­si­jau­kin­ti šį Vil­niaus gy­ven­to­ją ir jo glo­bo­ja­mų au­to­rių kūrybą.