Kairiųjų patriotiškumas

Ka­žin ar daž­nai į akli­gat­vį ve­dan­čios lie­tu­viš­ko­sios ko­vos dėl gat­vių pa­va­di­ni­mų ir pa­mink­lų tik ir lau­kia jau­ni­mo bal­so. Ta­čiau bir­že­lio 21 die­ną, 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mo iš­va­ka­rė­se, Na­cio­na­li­nio su­si­vie­ni­ji­mo (NS) ne­tei­sė­tai ant Vil­niaus ape­lia­ci­nio teis­mo rū­mų pa­ka­bin­ta pul­ki­nin­ko Ka­zio Škir­pos at­mi­ni­mo len­ta ver­čia at­si­gręž­ti į vie­ną cent­ro kai­rė­je ga­na re­tai ap­mąs­to­mą te­mą. Kiek ati­džiau se­kan­tys ją, ypač jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jas ir ini­cia­ty­vas, ne­truks pa­ste­bė­ti, kad vals­ty­bi­nių šven­čių, is­to­ri­nių su­kak­čių ir jų sim­bo­lių mi­nė­ji­mai bei pat­rio­ti­nės ma­ni­fes­ta­ci­jos čia nė­ra jau toks daž­nas įvykis.

Gal tai ir nie­ko nuo­sta­baus. De­ši­nia­jai po­li­ti­nei min­čiai tra­di­ci­jos, is­to­ri­nės at­min­ties tęs­ti­nu­mas ar pat­rio­tiš­ku­mas, kad ir kaip su­pras­tas, yra kiek svar­bes­ni. Di­des­nis kri­tiš­ku­mas vals­ty­bei, jos ins­ti­tu­ci­joms ar ne vi­sų is­to­ri­nių įvy­kių ir as­me­ny­bių pa­sau­lė­žiū­ri­nis ar­tu­mas le­mia, kad kai­ry­sis jau­ni­mas bent jau vie­šai sa­vo pat­rio­ti­nius jaus­mus bus lin­kęs reikš­ti re­čiau. Kar­tais tai ga­li bū­ti in­te­lek­tu­ali­nė lai­ky­se­na. Štai JAV lie­tu­vių so­cio­lo­gas Vy­tau­tas Ka­vo­lis (1930–1996) sa­vo anks­ty­vo­jo­je pub­li­cis­ti­ko­je ne kar­tą kri­ti­ka­vo de­gan­čių lau­žų kul­tū­rą ir po­lin­kį į pom­pa­stiš­kas šven­tes, bet ne į dar­bus ir rū­pi­mas prob­le­mas. Ra­di­ka­liau nu­si­tei­kęs de­ši­ny­sis po­li­ti­nis spar­nas, ko ge­ro, sa­ky­tų, jog pat­rio­ti­nių ma­ni­fes­ta­ci­jų sty­gius yra įtar­ti­nas, pa­ro­dan­tis pat­rio­tiš­ku­mo ir vals­ty­bin­gu­mo trū­ku­mą. Vis­gi la­biau no­rė­tų­si kal­bė­ti apie ki­tą pat­rio­tiš­ku­mo sampratą.

Šį kar­tą gin­čą dėl Škir­pos įam­ži­ni­mo su­kė­lė ne es­te­ti­nis ini­cia­ty­vos au­to­rių sko­nis. 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mas ir Škir­pos va­do­vau­ja­mo Lie­tu­vos ak­ty­vis­tų fron­to vie­ta ja­me, bend­ra­dar­bia­vi­mas su na­cis­ti­ne Vo­kie­ti­ja ir po šių įvy­kių se­ku­si Lie­tu­vos žy­dų tra­ge­di­ja vis dar ke­lia di­de­les aist­ras. As­me­ni­nės Škir­pos pa­žiū­ros, jo as­mens tra­giz­mas ir pa­si­rin­ki­mai, be­vil­tiš­ka tuo­me­tė Lie­tu­vos geo­po­li­ti­nė pa­dė­tis – tai svar­bios te­mos, ku­rios nu­si­pel­no is­to­ri­kų ty­ri­mų, in­te­lek­tu­alų de­ba­tų ir vi­suo­me­nės gi­li­ni­mo­si. Ta­čiau Škir­pos at­ve­jis nė­ra vie­nas tų, kai links­ta­ma da­bar­ties ver­ti­ni­mus apie is­to­ri­nes as­me­ny­bes per daug supaprastinti.

Šio­je at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo ko­vo­je svar­bus net ne pats an­ti­se­mi­ti­nę re­to­ri­ką įtei­si­nęs Škir­pa. Pri­myg­ti­nai Škir­pą įam­žin­ti sie­kian­čių jė­gų tiks­las – per jo as­me­ny­bę įtvir­tin­ti sa­vo lie­tu­viš­ku­mo ir pat­rio­tiš­ku­mo idė­ją. Jo­je Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo sie­kia­ma bet ko­kia kai­na ir prie­mo­nė­mis, o prieš lie­tu­vių tau­tos in­te­re­sus nu­blanks­ta vi­si kiti.

NS pro­vo­ka­ci­ja siek­ta pa­ro­dy­ti, kad val­džia ir „sis­te­ma“ esą ei­na prieš Lie­tu­vos pat­rio­tus. Iš anks­to bu­vo aiš­ku, kad sa­vi­val­dy­bė tu­rės nu­ka­bin­ti ne­su­de­rin­tą at­mi­ni­mo len­tą, ne­svar­bu ko­kiam as­me­niui ji bū­tų skir­ta. Dėl jos mies­to is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­ja jau bu­vo iš­reiš­ku­si ne­pri­ta­ri­mą ir pa­gal įsta­ty­mą, drau­džian­tį pro­pa­guo­ti to­ta­li­ta­ri­nius bei au­to­ri­ta­ri­nius re­ži­mus ir ideo­lo­gi­jas, krei­pė­si į šiems klau­si­mams nag­ri­nė­ti su­da­ry­tą ko­mi­si­ją. Tad bent jau ofi­cia­lia­ja­me dis­kur­se to­kia pat­rio­tiz­mo sam­pra­ta ne­do­mi­nuo­ja. Bet ar tu­ri­me jai pa­kan­ka­mai alternatyvų?

„NS pro­vo­ka­ci­ja siek­ta pa­ro­dy­ti, kad val­džia ir „sis­te­ma“ esą ei­na prieš Lie­tu­vos pat­rio­tus. Iš anks­to bu­vo aiš­ku, kad sa­vi­val­dy­bė tu­rės nu­ka­bin­ti ne­su­de­rin­tą at­mi­ni­mo len­tą, ne­svar­bu ko­kiam as­me­niui ji bū­tų skirta.“

Ne­re­tai kai­rio­ji po­li­ti­nė min­tis nuo šių te­mų links­ta at­si­ri­bo­ti, o su­rea­guo­ja­ma tik pri­rei­kus ini­cia­ty­vą, kad ir pa­grįs­tai, su­kri­ti­kuo­ti. Tai ak­tu­alu itin įtemp­to­je geo­po­li­ti­nė­je si­tu­aci­jo­je – bent iš bū­ti­ny­bės ne­su­pa­na­šė­ti su sa­vo prie­šu. Tą ro­do tar­pu­ka­rio pa­mo­kos, kai ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je au­gu­si kar­ta bu­vo la­biau lin­ku­si į ra­di­ka­lu­mą ir vis įta­riau žiū­rė­jo į ki­tos tau­ty­bės bend­ra­pi­lie­čius, o au­to­ri­ta­ri­nio re­ži­mo po­bū­dis da­liai jų at­ro­dė net ge­ro­kai per švel­nus. Ra­di­ka­lu­mo, ži­no­ma, ne­trū­ko ir kairėje.

Ste­bint įpras­tą vals­ty­bi­nę šven­tę vis ap­ima keis­tu­mas. Dėl ne­pri­klau­so­my­bės ko­vė­si ir kai­rių­jų pa­žiū­rų pro­tė­viai, jų se­ne­liai taip pat bu­vo tre­mia­mi į Si­bi­rą, tė­vai sto­vė­jo Są­jū­džio mi­tin­guo­se. As­me­ni­niu mas­te­liu jie tiek pat svar­būs ir po­li­ti­nės kai­rės, ir de­ši­nės at­sto­vams. Kaip ir gim­tų­jų mies­tų, vai­kys­tės vie­tų, Lie­tu­vos gam­tos li­ki­mas. Nė­ra taip, kad vie­na po­li­ti­nė jė­ga tu­ri is­to­ri­nės at­min­ties ir vals­ty­bin­gu­mo mo­no­po­lį. Dėl to jam rei­kia al­ter­na­ty­vų – to­kių, ku­rio­se Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė ne­tap­tų pa­tei­si­ni­mu lie­ti ne­kal­tų žmo­nių krau­ją ir neapykantą.

Ar tai reiš­kia, kad cent­ro kai­rės jau­ni­mas nuo ki­tos Va­sa­rio 16-osios tu­rė­tų reng­ti pat­rio­ti­nes ma­ni­fes­ta­ci­jas su sa­vo vė­lia­vo­mis ir pa­ra­dais? Var­gu. Kaip Ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­nos pro­ga Fa­ce­bo­o­ke taik­liai pa­ste­bė­jo ža­lių­jų kan­di­da­tė į EP Emi­li­ja Švo­bai­tė, „di­din­gos vals­ty­bi­nės šven­tės pui­kiai at­sklei­džia, kaip ga­li su­gy­ven­ti skir­tin­gi de­ši­nės ir kai­rės in­te­re­sai“. Vie­niems tai pro­ga pa­si­džiaug­ti lais­va­die­niais, ki­ti gau­na ga­li­my­bę iš­reikš­ti sa­vo pa­si­di­džia­vi­mą ir pat­rio­ti­nius jausmus.

Ta­čiau su­si­grą­žin­ti pat­rio­tiš­ku­mo sam­pra­tą, ar bent jau jos ne­a­p­leis­ti, kai­rie­siems bū­ti­na. Taip pa­ro­dant, kad pat­rio­tiz­mas nė­ra ly­gus su žmo­niš­ku­mu pra­si­len­ku­sių he­ro­jų aukš­ti­ni­mui, mei­lei Lie­tu­vai skam­biais žo­džiais ar jos gy­ny­bai nuo ki­tų tau­ty­bių ir kal­bų. No­rė­tų­si, jog pat­rio­tiš­ku­mas ne­pra­si­lenk­tų su rū­pes­čiu sa­vą­ja ap­lin­ka, žmo­nė­mis ir so­cia­li­ne ge­ro­ve. Su pa­grįs­ta kri­ti­ka sa­vo ins­ti­tu­ci­joms ir no­ru, kad jos bū­tų ge­res­nės. Su vals­ty­bės vi­zi­jų įvai­ro­ve, ku­rios ne­pra­si­lenk­tų su ki­tų lais­vė­mis ir teisėmis.

Gal taip šiuo su­dė­tin­gu me­tu tap­tu­me kiek pa­na­šes­ni į mū­sų gi­ria­mus suo­mius, ku­rie pa­si­ruo­šę tė­vy­nę gin­ti ne vien iš mei­lės sa­vo že­mei bei kal­bai, bet ir iš pa­si­di­džia­vi­mo sa­vo vi­suo­me­nės san­t­var­ka ir so­cia­li­ne gerove. ■

Mar­ty­nas But­kus, „Kai­rių­jų pat­rio­tiš­ku­mas“, Šauks­mas, 2024, nr. 1 (va­sa­ra), p. 3.