„Kokia yra mėgstamiausia jūsų lietuviška daina?“ – balandžio pradžioje išgirdau JAV lietuvių poezijos pavasario dalyvius klausiant Detroito „Žiburio“ lituanistinės mokyklos aštuntokų. Po trumpos tylos nuskambėjo atsakymas – „Ant kalno mūrai“. Neturiu supratimo, ką dabar klauso tokio amžiaus paaugliai Lietuvoje, bet nustebčiau, jei jų Spotify topuose tarp lietuviškų dainų atsirastų liaudies daina.
Užsienyje augusiam lietuvių jaunimui lietuvybė gal net labiau susijusi su liaudies dainomis, šokiais ar papročių išmanymu nei užaugusiems Lietuvoje. Kai kuriems Lietuva gali būti ir kaime pas senelius praleistos vasaros, daliai – tik artimųjų pasakojimai. Dvigubos pilietybės skeptikai dažnai sako, kad tokiam ryšiui su Lietuva ir jos kultūra dviguba pilietybė nėra būtina – puoselėti kalbą ir padėti gimtajai šaliai galima ir netekus Lietuvos pilietybės.
Paradoksalu, jog dažnas užsienio lituanistinių mokyklų auklėtinis, jei Lietuvos pilietybę įgijo gimdamas, o kitos valstybės pilietybę įgijo iki 18 metų, gali turėti dvigubą pilietybę. Kitaip nei po 1990-ųjų kovo 11-osios išvykę jo tėvai, kurie vesdami vaikus į lituanistines mokyklas nori išsaugoti jų prisirišimą prie Lietuvos. Migracijos departamento duomenimis, tokiu būdu kasmet pilietybės netenka apie 1 000 Lietuvos piliečių.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Perėjus prie dvigubos pilietybės klausimo pokalbiuose su Čikagos lietuviais greitai pajusdavau jų nusivylimą ir kartėlį. Tai nenuostabu – į vieną iš išimčių grafų neretai patenka trečios ar net tolimesnės kartos Lietuvos piliečių palikuonys, kurių daliai tai proga dėl visa ko įgyti Europos Sąjungos pasą, kuomet naujosios emigracijos atstovai, kurie vis dar gyvena Lietuvos reikalais, čia turi tėvus, gimines, draugus ir reguliariai sugrįžta, rizikuoja Lietuvos pilietybės netekti. Norintys pasinaudoti dvigubos pilietybės išimtimi iki 1990-ųjų kovo 11-osios ištremtų ar išvykusių asmenų palikuoniams taip pat dažnai nusivilia painiu ir biurokratija apkrautu procesu.
Lietuvos Konstitucijos autoriai apie šį ateisiantį nusivylimą nutuokti negalėjo ir turėjo savo loginį pagrindą dvigubos pilietybės draudimui. Konstitucinės teisės specialisto ir vieno iš Konstitucijos rengėjų Vytauto Sinkevičiaus teigimu, vienas iš dvigubos pilietybės reguliavimą apsprendusių veiksnių buvo tarpukario Lietuvos istorinė konstitucinė patirtis. Nors tuo metu dviguba pilietybė buvo ribojama, vietos išimtims buvo palikta – pavyzdžiui, 1928 metų Konstitucijoje ir labai daug: „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“. Juk tuo metu didžiausias lietuvių migracijos srautas vedė į Pietų Ameriką, o Jungtinėse Valstijose jau gyveno keletas šimtų tūkstančių lietuvių. Antroji dvigubos pilietybės draudimo priežastis, pasak Sinkevičiaus, buvo ne iki galo įtvirtintas Lietuvos valstybingumas: tuo metu Lietuvoje vis dar buvo dislokuota Rusijos kariuomenė, bijota, kad dalis dvigubą pilietybę turinčių piliečių balsuos taip, kaip naudinga Lietuvai priešiškoms valstybėms.
Praėjus trims dešimtmečiams ir įtvirtinus Lietuvos valstybingumą siūlymai išimties tvarka leisti vienu metu turėti ir Lietuvos, ir NATO ar Europos Sąjungos šalies narės pilietybę susiduria su konstituciniais apribojimais. Konstitucinis Teismas jau tris kartus pareiškė, kad tokiai didelei išimčiai būtina referendumo būdu pakeisti dvyliktąjį Konstitucijos straipsnį. Kad referendumas įvyktų – būtina surinkti daugiau nei 50 procentų pritariančiųjų nuo bendro balso teisę turinčių Lietuvos piliečių skaičiaus. Ir 2019 metais, ir šiemet referendumo kartelė nebuvo peršokta, net jei pritarimą abu kartus išreiškė maždaug trys ketvirtadaliai atėjusių balsuoti.
Padėtis keista ir beviltiška. Didžiosios politinės partijos iš esmės pritaria dvigubos pilietybės išimčių išplėtimui, dauguma atėjusių balsuoti taip pat, bet referendumui įvykti trukdo per žemas rinkimų aktyvumas. Tuo tarpu nepavykęs referendumas ir toliau kuria įtampą užsienio lietuviams, kuriems svarbi Lietuvos pilietybė. Nors įstatymai įpareigoja įgijus kitos valstybės pilietybę informuoti reikiamas institucijas per du mėnesius, nemažai užsienio lietuvių to nepadaro. Galimai dėl to dalis jų nesiregistruoja balsuoti užsienyje, nenori pratęsti lietuviškų pasų galiojimo, nes bijo, kad Lietuvos institucijos sužinos apie jų turimą kitos valstybės pilietybę. Teko girdėti net kuriozinę istoriją, kuomet į Lietuvą parvykęs lietuvis oro uoste netyčia parodė JAV pasą, nors nenorėjo, kad būtų žinoma apie jo antrą pilietybę.
Nors neatrodo, kad Lietuvos institucijos itin aktyviai stengiasi sugaudyti dvigubos pilietybės turėtojus, bet pasigirsta ir gana absurdiškų istorijų, kuomet Lietuvos pilietybė pagal šią tvarką atimama ir iš tų, kurie jau daugiau nei dešimt metų grįžę ir gyvena Lietuvoje. Žmones piktina ir tvarka, pagal kurią praradusiųjų pilietybę asmens duomenys yra paskelbiami viešai.
Iškart po nepavykusio referendumo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke pasiūlė skelbti moratoriumą ir laikinai stabdyti Lietuvos pilietybės atėmimą iš asmenų, įgijusių kitos valstybės pilietybę. Nesinorėtų visos kaltės suversti valdžios ir biurokratų beširdiškumui ar kviesti institucijas ignoruoti įstatymus, nepaisyti Konstitucijos normų, tačiau išeičių pasirinkimas atrodo itin kukliai. Ir per visą referendumo kampaniją optimizmo būta mažai. Net užsienio lietuviai registravosi balsuoti gana vangiai.
„Teko girdėti net kuriozinę istoriją, kuomet į Lietuvą parvykęs lietuvis oro uoste netyčia parodė JAV pasą, nors nenorėjo, kad būtų žinoma apie jo antrą pilietybę.“
Banaliausia prasme vilties suteikia jaunimas. Laisvės TV rinkimų aptarime kalbėjęs politologas Mažvydas Jastramskis atkreipė dėmesį į tai, kad pritarimas referendumui turi tendenciją mažėti su vyresniu amžiumi. Štai Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) rengtame MokReferendume, moksleiviškų rinkimų simuliacijoje, už 12 Konstitucijos straipsnio pakeitimą balsavo 83 procentai dalyvavusiųjų, taigi daugiau nei tikrajame referendume. Bėda ta, kad referendume dalyvavo 2 053 iš 3 487 tokią teisę turėjusių asmenų, tad per mažas aktyvumas būtų sutrukdęs ir moksleiviams pakeisti Konstituciją. Šie duomenys pakankamai gerai atspindi realybę, nes menkas jaunimo aktyvumas rinkimuose yra sena problema: štai 2020 metų Seimo rinkimuose balsavo tik 38,6 procentai rinkėjų iki 24 metų amžiaus.
Už dvigubos pilietybės išplėtimą pasisakė ir didžiosios jaunimo politinės organizacijos: Jaunųjų konservatorių lyga, Lietuvos liberalus jaunimas bei Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga, prieš referendumą savo Facebook profilyje teigusi, kad „toks Lietuvos pilietis, net ir integravęsis į užsienio šalies gyvenimą, išlaikytų ir teisinius saitus su savo šalimi bei jaustųsi laukiamas sugrįžti į savo gimtinę“. Visgi sunku kalbėti apie reikšmingą jų įtaką Lietuvos jaunimo masėms, pravartu prisiminti ir nenoriai politines diskusijas įsileidžiančias jaunimo savivaldos institucijas: studentų atstovybes universitetuose bei kolegijose ir mokinių tarybas mokyklose. Trūkstant erdvių, kuriose jaunimas galėtų mokytis pilietinių įgūdžių ir praktikuoti politiką, tenka laukti ne tik laiko, kai jam sueis 18 metų, bet ir momento, kai jis ateis balsuoti.
LiJOT prezidentas Umberto Masi, komentuodamas MokRinkimų rezultatus pastebėjo, kad džiaugiantis savo pasiekimais „lygiai taip pat svarbu neužmigti „New Nordics“ ar panašių svarstymų migloje, kuri gali nuslėpti likusios visuomenės dalies nuotaikas. Būtina matyti anapus savo pačių burbulo ir įvertinti, pripažinti kitų mūsų piliečių gyvenimo kasdienybę.“ LiJOT prezidentas referavo į 7,33 procento balsų tarp moksleivių surinkusį Eduardą Vaitkų. Galima svarstyti, kad memų herojumi tapęs Vaitkus taip aukštai tarp moksleivių pakilo dėl paprasčiausio trolinimo. Tačiau būtų naivu manyti, kad jaunimas yra nepaveikus jų tėvų socialinei aplinkai, atskirčiai ar visuomenės susvetimėjimui. Tai tik parodo, kad pokyčiai žmogaus teisų ir demokratinių vertybių ar dvigubos pilietybės išplėtimo link nevyksta savaime.
Netrukus po nesėkmingo referendumo Seimo narė Dalia Asanavičiūtė (TS-LKD) įregistravo Pilietybės įstatymo pataisas, pagal kurias Lietuvos pilietybę galėtų išlaikyti po 1990-ųjų kovo 11-osios išvykę asmenys, kurie Lietuvos pilietybę įgijo gimimu, o NATO ir NATO partnerių Europos Sąjungoje pilietybę įgijo ne gimimu. Po trijų Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir dviejų nesėkmingų referendumų, toks posūkis būtų mažų mažiausiai keistas.
Kadangi perkalbėti reikšmingą dalį dvigubos pilietybės oponentų mažai tikėtina, liktų pats sunkiausias kelias – kantriai auginti jaunimo politiškumą ir įsitraukimą į demokratijos procesus, viliantis, kad ateityje pasiekus ilgą demokratijos tradiciją turinčioms valstybėms labiau būdingą rinkimų aktyvumą, konstitucinės pataisos visgi bus priimtos.
Kitaip nei kiti vyresnė karta visgi linkusi dažniau pasisakyti prieš dvigubą pilietybę. Štai vangios referendumo kampanijos akivaizdoje į jos balsus nusitaikė Nacionalinis susivienijimas (NS). Už socialinių tinklų burbulo likusius jis agitavo kitur iš mados išeinančiais popieriniais rinkiminiais leidiniais.
Prisijunk prie mūsų komandos:
NS argumentai prieš dvigubą pilietybę gana tradiciniai: Lietuvą reikia kurti tarp savo sienų ir būtina atsisakyti „Globalios Lietuvos“ vizijos; Lietuva praranda piliečius ne dėl dvigubos pilietybės draudimo, bet dėl jų sprendimo gyventi svetimoje šalyje; dviguba pilietybė skatina likti emigracijoje, o ne grįžti; kitos valstybės pilietybės priėmimas yra sąmoningas piliečio apsisprendimas, o ne bausmė už emigraciją; tokiu būdu esą palaikoma iliuzija, kad lietuvių tauta nenyksta.
Šie argumentai nėra tokie emocingi kaip XX amžiaus pradžios lietuviškoje spaudoje, kuomet dėl milžiniškos emigracijos į JAV didelė dalis lietuvių visuomenės veikėjų, tokių kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, bandė atgrasyti nuo emigracijos gąsdinimais apie netikrus pažadus, nežmonišką darbą užsienio gamyklose, suklaidintus, suviliotus Lietuvos valstiečius, pavojų nutausti ir žlugti moraliai, galiausiai skolą ir grėsmę tėvynei. Vargu, ar tie žodžiai kažką atgrasė, nes iš JAV plaukė artimųjų laiškai ir daug priešingų istorijų (net jei pasakojimai apie sunkų darbą buvo tikroviški). Kol neužsidarė JAV sienos, kol objektyvios sąlygos gyventi Lietuvoje nepagerėjo, migracijos tai nesustabdė. Tačiau nepaisant raginimų parvykti atgal, JAV lietuvių grįžimas į Lietuvą Nepriklausomybės pradžioje nebuvo sklandus: dažnai nusivilta apsunkinta jaunos šalies biurokratija ar per mažu dėmesiu, o tai lemdavo pakartotinį išvykimą.
Dabartinė padėtis kuria panašią atmosferą. Net jei dviguba pilietybė nepaskatins didelės bangos grįžimų ar ryšio su Lietuva ypatingai nepakeis, bet bent jau išsaugos orų prisirišimą ir geresnes galimybes veikti Lietuvai. Bet argumentus prieš dvigubą pilietybę verta turėti mintyje. Dažnai atrodo, kad artimiausioje aplinkoje, ypač tarp jaunimo, kalbėti apie tai lyg bandyti atversti į tikėjimą tikinčius. Bet turint omenyje lėtai besikeičiančias politines tendencijas, ateities referendumo sėkmė priklausys nuo gebėjimo išeiti iš savo socialinio rato ir kalbėtis su tais, kurie politika ir rinkimais nesidomėjo apskritai. ■
Martynas Butkus, „Dviguba nesėkmė“, Šauksmas, 2024, nr. 1 (vasara), p. 7–10.
