Nešlovingasis skaitymas

Pa­sa­ky­ti, kad 2023 me­tais bai­giau lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­rą, reiš­kia ir pa­si­gir­ti, kad ket­ve­rius me­tus iš­gy­ve­nau eg­zisten­ci­nę kri­zę, nu­sė­tą prob­le­mi­nių klau­si­mų, ku­rie taip pa­tin­ka raš­to dar­bų va­do­vams. Prob­le­mos va­ri­juo­da­vo. Pa­si­tai­ky­da­vo ko­lek­ty­vi­nių klau­si­mų, ka­muo­jan­čių vi­sus li­te­ra­tū­ro­lo­gus kaip stu­di­jų li­ga. Vie­nas iš daž­niau­sių – kaip at­pa­žin­ti ge­rą kny­gą. Bet la­biau­siai it kir­mi­nas grauž­da­vo klau­si­mai, grės­min­gai pri­ar­tė­ję prie ma­no tra­paus ego. Man, kaip ir di­džia­jai da­liai Z kar­tos in­di­vi­dų, la­bai rū­pė­jo AŠ pa­ti. Ar AŠ tin­ka­mai ana­li­zuo­ju li­te­ra­tū­ros kū­ri­nį? Kaip AŠ ga­liu teig­ti, ku­ri kny­ga pras­ta, o ku­ri pui­ki? Ar iš MANĘS bus ge­ra li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė, o ar bus pa­ken­čia­ma li­te­ra­tū­ro­lo­gė? Taip jau yra, kad iš vi­sų prob­le­mų ma­no san­ty­kis su skai­ty­mu at­ro­do prob­le­miš­kiau­sias. Tas san­ty­kis – tar­si vai­kiš­ka čiuo­žyk­la: pra­de­di čiuož­ti pa­ky­lė­jęs aukš­čiau, o nu­si­lei­di neš­lo­vin­gai, kar­tais į ba­lą, kar­tais į pur­vy­ną. Kaip ma­lo­nin­ga­sis skai­ty­to­jas ga­li su­pras­ti, šia­me teks­te pa­ki­laus bus ma­žai, nes už­si­im­siu skru­pu­lin­gos fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės de­mis­ti­fi­ka­ci­ja (taip, šį žo­dį iš­mo­kau studijuodama).

Tad pra­dė­kim nuo pra­džių, gra­cin­gai pa­ly­pė­ki­me ant pir­mo­jo čiuo­žyk­los laip­te­lio, at­si­ver­ski­me pir­mą­jį kny­gos pus­la­pį. Įsto­ju­si ma­niau, kad li­te­ra­tū­ros lau­ke tik­rai eg­zis­tuo­ja hie­rar­chi­ja. Taip at­ro­dė, kad čio­nais vis­kas pa­pras­ta kaip sta­tis­ti­nė­je Lie­tu­vos mo­kyk­lo­je. Yra lū­ze­riai, ku­rie sto­ja į fi­lo­lo­gi­ją, nors nie­ko ne­skai­to, bet nie­kur ki­tur ne­įs­to­jo, o pa­bai­gę – ne­fi­lo­lo­gi­na ir skai­to dar ma­žiau. Ži­no­ma, yra vi­du­ti­nio­kai, ku­rie bai­gia stu­di­jas, kai ku­rie dir­ba kul­tū­ros sri­ty­je, bet jiems li­te­ra­tū­ros pul­sas nė­ra pri­o­ri­te­tas. Šie žmo­nės lais­va­lai­kiu skai­to kaž­ką pa­na­šaus į „Nor­ma­lūs žmo­nės“, „Ten, kur gie­da vė­žiai“, blo­giau­siu at­ve­ju, Emi­ly Hen­ry ro­ma­niu­kus („Bo­ok Lo­vers“ esu per­skai­čiu­si du kar­tus). Na, ir yra kie­čiau­si, sė­din­tys tiek kla­sės, tiek au­to­bu­so ga­le, ku­riuos in­te­li­gen­tų pa­sau­ly­je va­di­na­me ne ga­lior­ka, o eli­tu, dik­tuo­jan­čiu, kas yra kas.

Ega­li­ta­ri­nio skai­ty­to­jo pra­šau ne­nu­baub­ti ma­nęs, nes pa­na­šiai kal­bė­jo ne vie­nas me­no fi­lo­so­fas. Tai, kad me­nas skai­do žmo­nes į iš­rink­tuo­sius ir į liau­dį, tvir­ti­no Jo­se Or­te­ga y Gas­se­tas. Jam šau­nuo­liai bu­vo tie, ku­rie pa­lai­kė nau­ją­jį mo­der­nų­jį me­ną, nes toks me­nas ke­lia kul­tū­rą ir yra aukš­čiau­sios pra­bos. Ne taip, kaip ro­man­tiz­mo me­nas, ku­ris tie­siog ten­ki­no pras­tuo­me­nės sa­vi­mei­lę, su­teik­da­mas ga­li­my­bę pa­tir­ti aist­rą net žiū­rint į me­ną, ar rea­liz­mo me­no kū­ri­niai, ku­rių vie­nin­te­lis tiks­las – vaiz­duo­ti tikro­vę vals­tie­čių la­bui ir su­teik­ti jiems ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti sa­ve. Na, tik­ra vul­ga­ry­bės viršūnė.

Ak, tie iš­rink­tie­ji. Tie, ku­rie, re­gis, pa­gal kny­gos kva­pą jau ga­li pa­sa­ky­ti, ar ši kny­ga ver­ta jų ra­fi­nuo­to lai­ko. Tie, ku­rie ge­riau skai­tys nei eis su­si­tik­ti su se­niai ma­ty­tais drau­gais. Jie skai­ty­mą api­bū­di­na kaip kaž­ką, ko tu nie­ka­da ne­si pa­ty­ręs ir dėl to esi varg­šas. Tie kny­gų pio­nie­riai, pir­mie­ji at­ran­dan­tys kny­gas, ku­rios vė­liau gau­na pre­mi­jas ir pre­mi­jų pre­mi­jas. Tie, ku­rie su­spė­ja ir per­skai­ty­ti vi­sas lei­dyk­lų nau­jie­nas, ir pra­ėjus 48 va­lan­doms po kny­gos pa­si­ro­dy­mo su­ge­ba su­mes­ti Fa­ce­bo­ok pos­tu­ką apie tas kny­gas ir pa­teik­ti nek­ves­tio­nuo­ti­ną, ori­gi­na­lią, kar­tu ir taik­lią, nuomonę.

„Kaip ma­lo­nin­ga­sis skai­ty­to­jas ga­li su­pras­ti, šia­me teks­te pa­ki­laus bus ma­žai, nes už­si­im­siu skru­pu­lin­gos fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės de­mis­ti­fi­ka­ci­ja (taip, šį žo­dį iš­mo­kau studijuodama).“

Tik­rai ži­nau, kad ne tik aš ma­niau, kad eg­zis­tuo­ja vi­sa­ži­niai žmo­nės, ku­rie su­spė­ja da­ly­vau­ti vi­suo­se kny­gų pri­sta­ty­muo­se, pui­kiai ži­no, kas de­da­si mū­sų li­te­ra­tū­ros rū­siuo­se bei de­be­sy­se ir, aiš­ku, leng­vai su­ge­ba už­čiuop­ti tą mis­ti­nę dva­sią pa­va­di­ni­mu Li­te­ra­tū­ri­nė Vertė.

Oj, kaip pir­mai­siais stu­di­jų me­tais no­rė­jau bū­ti iš­rink­tą­ja ir sten­giau­si ja tap­ti. Šiukš­tu ne­bū­ti ta mi­nia, ku­ri tik se­ka šiuos li­te­ra­tū­ros inf­luen­ce­rius. Iš­si­gan­dau, kad ma­no iš­rink­tų­jų trau­ki­nys nu­va­žiuos, tad skai­čiau vis­ką, ką gir­dė­jau esant ver­tin­ga. Su­si­da­riau ne­prie­kaiš­tin­gą die­tą: pus­ry­čiams, pie­tums ir va­ka­rie­nei var­to­jau nuo už­sie­nio li­te­ra­tū­ros kla­si­kos iki lie­tu­vių de­biu­tų. Įsi­vaiz­da­vau, kad taip li­te­ra­tai ir gy­ve­na, akis iš­de­gę par­kū­ri­na tarp kny­gų krū­vų. Už­te­ko ke­lių mė­ne­sių, kol ap­si­ri­jau ir pa­ju­tau, kad tik var­to­ju pus­la­pius. Po per­si­val­gy­mo pir­mą kar­tą į gal­vą šo­vė di­le­tan­tiš­kas klau­si­mas: ku­rių ga­lų kaž­kas skai­to vis­ką. Tik­rai ne dėl to, kad to no­ri. Bet tą­kart dar ne­už­si­ko­da­vau nuo vi­sa ko skai­ty­mo. De­ja, stip­riai ir gi­liai įsi­šak­ni­jo tas nai­vus ir, kaip vė­liau su­ži­no­jau, ne­re­alis­tiš­kas li­te­ra­tū­ros eli­to vaiz­di­nys. Tuo me­tu aš bu­vau kaip tas vai­kas, baks­no­jan­tis į te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne šmėkš­čio­jan­čius su­per­he­ro­jus ir pri­myg­ti­nai kar­to­jan­tis: „Aš no­riu bū­ti kaip Jieee!!!“

Tik žvel­giant ret­ro­s­pek­ty­viai su­pran­tu, kad ta­da ne­la­bai bu­vo aiš­ku, ko­kia skai­ty­to­ja no­rė­jo­si bū­ti. Mand­riai sa­kant, sie­kiau tap­ti ken­tau­ru: ma­si­no ir Go­o­d­re­ads plat­for­mo­je se­ka­mi žmo­nės, per­skai­tan­tys po 100 kny­gų per me­tus, bet vei­kė ir ma­nie­rin­gos re­cen­zi­jos, ku­rias per­žvel­gus mąs­ty­da­vau, kad va, čia yra Do­vi­lės Kuz­minskai­tės mi­nė­to­sios trys T: Tik­ro­ji Teks­to Tie­sa. Ma­no­ji stu­den­tiš­ka są­mo­nė vis ieš­ko­jo au­to­ri­te­tų, ti­kė­da­ma, kad yra be­pre­ce­den­čių li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų. Ne­ži­nau, ka­da liūd­niau bu­vo, ar kai su­pra­tau, kad tiek kny­gų ko­ky­biš­kai per­skai­ty­ti ne­pa­vyks, nes skai­tau vis­gi ne de­tek­ty­vus, ar kai per­skai­čius re­cen­zi­jo­je iš­gir­tą kny­gą man ji at­ro­dė vi­du­ti­nė. Ne­duok tu Die­ve, dar pra­si­tar­ti, kad per­skai­ty­ti žo­džiai girgž­dė­jo tarp dan­tų ir ši­tas li­te­ra­tū­ros še­dev­ras tau ne­vei­kė. Tad ir skai­čiau kaip bau­džiau­nin­kas, nu­len­kęs gal­vą prieš vi­sa­da tei­sų­jį po­ną. Ter­mi­nas „ati­du­sis skai­ty­mas“ ga­li reikš­ti ir ki­to tie­sos ieš­ko­ji­mą. Kur­gi tas meis­triš­kas na­ra­ty­vas, nuo­sta­bios imp­li­ci­ti­nės me­ta­fo­ros? Gal ir her­me­tiš­ka for­ma, bet ar įdomi…

„Ne­ži­nau, ka­da liūd­niau bu­vo, ar kai su­pra­tau, kad tiek kny­gų ko­ky­biš­kai per­skai­ty­ti ne­pa­vyks, nes skai­tau vis­gi ne de­tek­ty­vus, ar kai per­skai­čius re­cen­zi­jo­je iš­gir­tą kny­gą man ji at­ro­dė vidutinė.“

Ma­žo­jo žmo­gaus sind­ro­mas pa­ūmė­jo, kai tre­čia­me kur­se te­ko ma­tuo­tis li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko ba­tus ir ra­šy­ti re­cen­zi­ją. Di­de­li tie ba­tai. Di­de­lis ir už­mo­jis „pa­ro­dy­ti žmo­nėms es­te­ti­nes sa­vy­bes taip, kad jie jas pa­ma­ty­tų“, kaip ra­šė Fran­kas Si­bley. O kur dar Gied­rės Ka­zlauskai­tės „Laiš­kas jau­na­jam kri­ti­kui“ ir to­kie gi­liai šir­din smin­gan­tys pa­lie­pi­mai ne­ra­šy­ti re­cen­zi­jos, jei „ne­ga­li įver­tin­ti tos kny­gos ir ne­jau­ti, kad esi įga­li (-us) ge­riau ne­gu tos kny­gos au­to­rius ar­ba bent pa­na­šiai pa­ra­šy­ti sa­ki­nį ar ei­lu­tę“. Iš to­kių laiš­kų tik­rai at­ro­do, kad ne tik ver­tin­da­ma tu­riu jaus­tis ge­res­nė už vie­ną ar ki­tą ra­šy­to­ją, bet ir skai­ty­da­ma. Na, ką gi, ten­ka sliū­kin­ti vi­du­ti­nio­kų ke­liais, jei nie­kas ne­si­klau­pė prieš ta­vą­ją Ta­len­to mįs­lės adap­ta­ci­ją ir ne­šū­ka­lio­jo: „kri­ti­ka iš di­džio­sios K pa­ga­liau at­gi­jo!!!“ O kaip­gi Z kar­tos in­di­vi­das eis ten, kur nie­kas ne­pa­kvie­tė šio sec­re­tum genium?

Ma­nau, kad ma­lo­nin­ga­sis skai­ty­to­jas jau už­tek­ti­nai kar­tu su ma­ni­mi pa­sė­dė­jo ba­lo­je, ku­rio­je vis blaš­kiau­si tarp aukš­čiau­sių rei­ka­la­vi­mų sau kaip skai­ty­to­jai ir neš­lo­vin­gos rea­ly­bės. Ba­ka­lau­ro pir­mo kur­so pa­bai­go­je nu­si­lei­dus čiuo­žyk­la iš aukš­ty­bių bu­vo vis­ko. Nuo kon­ve­je­riš­ko skai­ty­mo iki chi­rur­giš­ko kū­ri­nio iš­da­ri­nė­ji­mo. Nuo skai­ty­mą trik­dan­čio ne­ri­mo iki pa­ni­kos, kad skai­ty­da­ma vie­ną kny­gą ne­skai­tau vi­sų ki­tų, įsi­gi­lin­da­ma į vie­ną pa­sau­lį, ap­lei­džiu ir nie­ko ne­nu­tuo­kiu apie ki­tą. Nuo dvie­jų kny­gų per die­ną iki vi­siš­kos apa­ti­jos li­te­ra­tū­rai. Ar bu­vo kaž­koks ste­buklas, iš­kel­di­nęs ma­ne iš ši­tos klam­pios pur­vy­nės? Tik­rai ne. Ste­buk­lo ne­bu­vo, bet lė­to per­vers­mo būta.

Vi­di­nių stal­čiu­kų struk­tū­ros kai­ta pra­si­dė­jo tre­čiais stu­di­jų me­tais, kai klau­siau kur­so apie es­te­ti­ką ir me­no fi­lo­so­fi­ją. Ima­nu­e­lio Kan­to ne­su­in­te­re­suo­tu­mo teo­ri­ja bu­vo kaip ko­kia pie­no stik­li­nė po per­ne­lyg aštraus mais­to. Aiš­ku, Kan­tas tei­gė, kad žmo­gus, ge­ban­tis at­skir­ti ge­rą me­ną (ir kny­gą), yra at­si­ri­bo­jęs nuo vi­suo­me­nės rei­ka­la­vi­mų ir prag­ma­ti­nių po­rei­kių. Čia vėl esa­ma skai­ty­to­jų skai­dy­mo. Bet kar­tu dės­ty­to­jas jo žo­džiais ma­ne mo­kė, kad no­rint pa­tir­ti me­ną rei­kia iš­lik­ti ne­su­in­te­re­suo­tam, at­si­ri­bo­ti nuo prin­ci­pin­go, no­rin­čio įsi­pa­i­šy­ti į li­te­ra­tū­ri­nę ga­lior­ką AŠ ir leis­tis pa­gau­na­mai me­no. Ma­tyt, ta­da pir­mą kar­tą su­vo­kiau, kaip ki­taip skai­čiau anks­čiau, prieš pra­dė­da­ma žiū­rė­ti į li­te­ra­tū­rą pro fi­lo­lo­gės aki­nius, ir kaip svar­bu leis­tis hip­no­ti­zuo­ja­mai kū­ri­nio. Ži­no­ma, kai ban­dy­da­vau bū­ti li­te­ra­tū­ros kri­ti­ke, toks pa­ty­ri­mas bu­vo ne­įma­no­mas, nes kri­ti­kas vi­sa­da ieš­ko prie­ka­bių, jam rei­kia ver­tin­ti. Bet pui­kiai nau­ja­jai AŠ, pie­nu plau­nant skran­dį po aštraus ap­si­ri­ji­mo, ne­su­in­te­re­suo­tai pa­bū­ti kar­tais pavykdavo.

Vis­gi idė­ja, kad skai­ty­ti REIKIA daug, ne­svar­bu kaip, kar­tais net ne­svar­bu ką, yra la­biau įsi­tvir­ti­nu­si nei ska­ti­ni­mas skai­ty­ti ne­su­in­te­re­suo­tai ar im­tis tik ge­ros li­te­ra­tū­ros. Gir­dė­jau aš ir da­bar­ti­niai vai­kai gir­di iš tė­vų, kad skai­ty­tu­mėm kny­gas. At­si­me­nu, kad anks­ty­vo­je pa­aug­lys­tė­je pa­klau­sus, kam rei­kia skai­ty­ti, įti­ki­na­mo at­sa­ky­mo taip ir ne­ga­vau. Ma­nau, kad ne šiaip sau. Ti­kiu, kad to­kio uni­ver­sa­laus at­sa­ky­mo ir nė­ra. Vai­kus ban­do­ma įti­kin­ti, kad skai­ty­tų, nes daug ži­nos. Nes tai­gi įdo­mu skai­ty­ti. Nes ge­ri vai­kai skai­to, o pro­tin­gi skai­to dar dau­giau. Kar­tais at­ro­do, kad pa­na­šiai gal­vo­ja ir su­au­gę, ypač tie, ku­rie nau­do­ja­si Go­o­d­re­ads plat­for­ma. Dar 2010 me­tais Leo­ni­das Don­skis kvie­tė ri­bo­ti skai­ty­mą, kreip­ti dė­me­sį tik į lai­ko pa­tik­rin­tą kla­si­ką. Bet kas iš to ra­gi­ni­mo. Su­si­ta­rę link­čio­jam, kad kny­gų kas­met iš­lei­džia­ma vis dau­giau, bet vis dar pa­lai­kom don­ki­cho­tiš­ką mi­si­ją su­spė­ti. Ir vai­di­nam, kad su­spė­jam, nes vis dar pa­si­tai­ko aik­čio­ji­mų. Kaip­gi ne­per­skai­tei prieš me­tus iš­ėju­sios kny­gos?! Juk pra­ėjo jau me­tai, o tu stu­di­juo­ji li­te­ra­tū­rą! Ne­re­tai it mo­kyk­loj bi­jom pri­pa­žin­ti, kad iš tik­rų­jų nie­ka­da ne­skai­tėm Wil­lia­mo Thackeray’aus „Tuš­ty­bių mu­gės“ ir ki­tų ge­rai ži­no­mų kla­si­kų ma­sy­vių veikalų.

Vis dar kaip ko­kie ro­man­ti­kai šlo­vi­nam skai­ty­mą, pri­riš­da­mi jį, varg­šą, prie mū­sų vai­kys­tės pa­tir­čių, ku­rias su da­bar­ti­mi sie­ja vos ke­li plo­ny­čiai siū­le­liai. Mar­ce­lis Prous­tas esė „Apie skai­ty­mą“ ra­šo, kad skai­ty­mas vai­kys­tė­je yra ža­vin­gas: „svar­biau­sia, ką skai­ty­mas iš es­mės pa­lie­ka mu­my­se, yra vie­tos ir die­nos, kai tas kny­gas skai­tė­me“. Ir tik­rai. Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no „Al­to­rių še­šė­ly“ per­skai­ty­mas iki šiol ma­no min­ty­se kla­jo­ja kaip idea­li skai­ty­mo pa­tir­tis ir to­kio lai­ko sau­lė­ly­dis. Skai­čiau šį gi­gan­tą ro­ma­ną va­sa­rą prieš dvy­lik­tą kla­sę, kai nie­ko ne­truk­do­ma tu­rė­jau ga­li­my­bę vi­są sa­vai­tę leis­ti lai­ką kar­tu su klie­ri­kė­liu Va­sa­riu. Tuo me­tu ne­si­rū­pi­nau at­si­skai­ty­mais, apie tai, ką reiks ga­min­ti va­ka­rie­nei, gal­vo­ti ir­gi ne­rei­kė­jo, į dar­bą ei­ti taip pat nie­kas ne­spy­rė. Ar rei­kia pri­dur­ti, kad ka­ro ša­li­mais ir­gi ne­bu­vo? Kaip ir Prous­tas mi­nė­to­je esė, taip ir aš šio­je pa­strai­po­je kal­bu vi­sai ne apie kny­gą, ne apie skai­ty­mą iš es­mės, o apie tos skai­ty­mo pa­tir­ties ke­lia­mą jaus­mą, ku­rį lai­kui bė­gant dar la­biau idealizuoju.

Juo­kin­ga kal­bė­ti apie lū­žį, kai bet ku­ris san­ty­kis su bet kuo yra va­ri­juo­jan­tis. Vie­ną die­ną su­ge­bu vi­sai ne­jaus­ti kal­tės dėl to, kad per mė­ne­sį ne­pa­vy­ko iki ga­lo per­skai­ty­ti bent vie­nos kny­gos, ki­tą – vėl abe­jo­ju sa­vi­mi. Bet pro­g­re­suo­ju. Ma­ne guo­džia iš­ties pa­pras­ta Prous­to min­tis: jau mi­nė­to­je esė ra­šy­to­jas tvir­ti­na, kad per­skai­ty­tos au­to­riaus „iš­va­dos“ tam­pa mums, skai­ty­to­jams, „postū­miais“ ei­ti to­liau. Rei­kia su­tik­ti, kad ap­mąs­ty­da­ma skai­ty­tus teks­tus kyš­te­liu gal­vą už jų ri­bų. Bū­tent tik ta­da, kai pa­gūg­li­nu apie kny­go­je iš­ki­lu­sią is­to­ri­nę as­me­ny­bę, kai ban­dau per­pa­sa­ko­ti drau­gei siu­že­tą ar iš­gry­nin­ti pag­rin­di­nę min­tį, kai ra­šau ne­iš­rei­ka­lau­tą re­cen­zi­ją, per­skai­ty­ti da­ly­kai at­ran­da vie­tą ma­no tikro­vė­je ir vi­sa tai tam­pa gy­va. Ir tik ta­da prasminga.

Ten­ka pri­pa­žin­ti ir su­si­tai­ky­ti, kad aš ri­bo­tų ga­ba­ri­tų, stal­čiu­kų, ne­tu­riu ga­li­my­bių tiek vis­ko su­virš­kin­ti. Nors kar­vės tu­ri su­dė­ti­nius skran­džius ir su jais pa­si­ly­gin­ti man iki ga­lo ne­įma­no­ma, bet ly­gin­tis su šiuo gy­vū­nu vis tiek no­ri­si. Žal­mar­gių ra­mu­mas už­bu­ria. Jos strim­gal­viais ne­le­kia nuo vie­no žo­lės lo­pi­nė­lio prie ki­to, o ra­miai rup­š­no­ja vie­ną plo­te­lį, nors pie­vos ap­lin­kui daž­nai be­ri­bės. Gra­žiau­sia, kaip jos ra­miai pa­ke­lia akis, kai pri­si­ar­ti­ni, tar­si joms vi­sai ne­įdo­mu, ką joms ga­li pa­siū­ly­ti. Sten­giuo­si im­ti pa­vyz­dį iš žal­mar­gių: ra­miai di­de­lia­me li­te­ra­tū­ros lau­ke iš­si­rink­ti sa­vo pie­vą ir ap­si­sto­ti ties vie­nu lo­pu ar la­pu, ne­si­blaš­ky­ti, kai pra­ei­vis šūk­te­lė­ja apie ne­to­lie­se esan­čią ža­les­nę, įdo­mes­nę, gra­žes­nę, ver­tin­ges­nę žo­lę. Kaip Gied­rė Ka­zlauskai­tė ska­ti­na ne­ra­šy­ti, taip aš ska­ti­nu kny­gų la­pų nepersivalgyti. ■

Be­ata Sta­ro­du­bo­va, „Neš­lo­vin­ga­sis skai­ty­mas“, Šauks­mas, 2024, nr. 1 (va­sa­ra), p. 36–38.