Būti jaunąja tapytoja

– No­rė­jo­si pri­muš­ti ta­py­bą, pri­baig­ti. Tu sa­kai ma­rin­ti, lai­do­ti – ne, aš no­rė­jau muš­ti! […] Dar­bas va­di­na­si „Bū­ti­no­ji gin­tis“. Man at­gal ji ne­tren­kė, bok­sas bu­vo gy­ny­bi­nė po­zi­ci­ja, kai ne­be­ži­nai, kur ei­ti ir ką daryti.

– At­ro­do tu puo­li ta­py­bą, o iš tik­rų­jų gi­nie­si nuo tos tūks­tant­me­tės tra­di­ci­jos, – LRT ra­di­jo lai­do­je „Iš bal­ko­no“ kal­ba­si me­ni­nin­kė Jur­ga Bari­lai­tė ir me­no­ty­ri­nin­kė Lai­ma Kreivytė.

Klau­sau­si šio po­kal­bio min­da­ma Dres­de­no dai­lės aka­de­mi­jos slenks­tį. Stu­di­jo­je kles­te­liu prie sa­vo sta­lo, iš kup­ri­nės trau­kiu pun­de­lį tep­tu­kų, li­nų alie­jų ir sku­du­rus. Bok­so pirš­ti­nių ne­tu­riu, nors ke­le­tą gy­ny­bi­nių ju­de­sių mo­ku ir aš.

Kiek­vie­ną kar­tą pa­ma­čiu­si sa­ve iš šo­no tem­pian­čią drobę, rim­ta mi­na de­dan­čią po­tė­pį – stu­di­juo­jan­čią šią ar­cha­ji­nę pro­fe­si­ją – ne­su­lai­kau šyp­se­nos. Ne­su­vo­kia­mais grei­čiais to­bu­lė­jan­čių tech­no­lo­gi­jų pa­sau­ly­je ta­py­ti yra la­bai keis­ta. Tai kei­čia ir pa­čią ta­py­bą, ta­py­bi­nį mąs­ty­mą – eski­zai da­ro­mi Pho­to­sho­pu, pa­veiks­lo kom­po­zi­ci­ja konst­ruo­ja­ma pa­si­tel­kiant nuo­trau­kas ir kom­piu­te­ri­nius efek­tus, pie­ši­nys ant drobės per­ke­lia­mas nau­do­jant pro­jek­to­rių. Ta­py­to­jas ir VDA Kau­no fa­kul­te­to dės­ty­to­jas And­rius Za­ka­raus­kas pa­sa­ko­ja: stu­den­tai ta­py­da­mi po­zuo­to­ją jį nu­si­fo­to­gra­fuo­ja ir ta­po iš te­le­fo­no ek­ra­no, be­veik ne­pa­kel­da­mi akių į prie­šais sė­din­čią „na­tū­rą“. Stu­di­juo­ja ne žmo­gų, o ek­ra­ną. Tra­di­ci­nės ta­py­bi­nės prie­mo­nės kei­čia­mos purš­kia­mais ae­ro­zo­li­niais da­žais, krei­da, tu­šu, vaš­ku, krau­ju ant kar­to­no, or­ga­ni­nio stik­lo, plas­ti­ko… Be­var­din­da­ma pa­si­jun­tu kvai­lai, nes tik­rai čia ga­li bū­ti bet kas. Tik kaip sa­kė jau ma­no mi­nė­ta Bari­lai­tė, „da­žy­ti ba­na­nu at­si­bos­ta, ne­be­tei­kia džiaugsmo“.

Šia­me kon­teks­te sun­ku ver­tin­ti, kiek jau­nas ta­py­to­jas tu­ri am­bi­ci­jų pa­siek­ti se­no­jo meist­ro tech­ni­nį ly­gį. Juo­lab, kad tech­niš­ko at­li­ki­mo klau­si­mas  kri­tiš­kai per­mąs­ty­tas dar Duchamp’o lai­kais. Me­no kri­ti­kas Thier­ry de Duve’as straips­ny­je „Echo­es of the Re­ady­ma­de: Cri­tique of Pu­re Mo­der­nism“ tei­gia, kad me­no kū­ri­niu ga­li bū­ti pa­va­din­tas bet koks ob­jek­tas su­si­dū­rus ke­tu­rioms ap­lin­ky­bėms: ob­jek­tui; žmo­gui, są­mo­nin­gai pa­si­ren­kan­čiam tą ob­jek­tą, t. y. au­to­riui; žiū­ro­vams, ku­rie ver­ti­na, ban­do su­si­tar­ti dėl kū­ri­nio reikš­mių; ir ins­ti­tu­ci­jai, ku­ri vi­są šį reiš­ki­nį fik­suo­ja ir le­gi­ti­muo­ja. Šis mąs­ty­mo apie me­ną po­sū­kis iš­ba­lan­sa­vo sam­pra­tą, kad me­ni­nin­kas yra spe­ci­fi­nius įgū­džius tu­rin­tis ama­ti­nin­kas, kad in­di­vi­dualus po­tė­pis yra svar­bus ir kad pa­veiks­las tu­ri esen­cia­lią me­ni­nę vertę.

Ki­ta ver­tus, vis daž­niau pa­ste­biu nuo­šir­dų jau­nų me­no stu­den­tų no­rą iš­mok­ti pieš­ti, kuo­met šiuo­lai­ki­nės dai­lės aka­de­mi­jos net ne­ga­li pa­siū­ly­ti šią sri­tį iš­ma­nan­čių pro­fe­sio­na­lų dės­ty­to­jų. Kar­tais su­si­mąs­tau apie skir­tin­gą sa­vo kar­tos ir kai ku­rių so­viet­me­čiu stu­di­ja­vu­sių dės­ty­to­jų per­spek­ty­vą. Pa­sta­rie­ji bu­vo ver­čia­mi mo­ky­tis aka­de­mi­nio pie­ši­mo, daž­niau­siai trak­to­riams ir dar­bo žmo­nėms vaiz­duo­ti, su pa­nie­ka žvel­gia į rea­lis­ti­nius pa­veiks­lus. Ma­no kar­tos me­ni­nin­kai per­ima šią anti­pa­ti­ją ne­są­mo­nin­gai, be­veik ne­ga­lė­da­mi jos paaiškinti.

Tai­gi, ar sun­ku jau­nam ta­pan­čiam žmo­gui ap­si­gin­ti nuo pra­ėju­sių epo­chų svo­rio, se­nų­jų meist­rų, mo­der­nis­tų ta­py­to­jų pa­li­ki­mo? To tur­būt rei­kė­tų pa­klaus­ti kiek­vie­no iš jų as­me­niš­kai. Aš pa­ti nuo ma­žens ge­rai pri­tą­sy­ta po di­džią­sias Eu­ro­pos ga­le­ri­jas tą ta­py­bą vi­sad ma­čiau kaip kaž­ko­kią ki­tą, rim­tą, sak­ra­lią, vy­rų ta­py­to­jų uzur­puo­tą; iš­to­bu­lin­tą iš­ra­di­mą, tuo­met pa­nau­do­tą tik la­bai siau­ram ga­li­my­bių spekt­rui. Vis dėl­to gi­miau ir for­ma­vau­si jau ge­ro­kai po ta­py­bos mir­ties paskelbimo.

Jau­nas ta­py­to­jas anks­čiau ar vė­liau su­si­mąs­to apie ta­py­bos pa­si­rin­ki­mą sa­vo me­ni­nė­je prak­ti­ko­je – ko­dėl ne fo­to­gra­fi­ja ar vi­deo­me­nas. Ar­ba kaž­kas iš jo pa­si­šai­po, pa­pro­vo­kuo­ja, su­glu­mi­na teo­ri­jos paskai­to­se. Į ran­kas pa­puo­la Bria­no O’Doherty „In­si­de the Whi­te Cube“ – vi­zu­a­lio­sios kul­tū­ros ir kon­cep­tu­alaus me­no teo­ri­jos. Ta­py­ba stai­ga nu­švin­ta ki­to­je švie­so­je – sta­tiš­ka, ne­be­at­lie­pian­ti šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio, vei­kian­ti vi­zu­a­li­nia­me, es­te­ti­nia­me lyg­me­ny­je, ne kon­cep­tu­aliai, to­dėl at­si­ve­rian­ti tik es­te­ti­nį sko­nį tu­rin­čiam žiū­ro­vui, ne­svar­bu, ko­kia eks­centriš­ka ir pro­vo­kuo­jan­ti be­bū­tų – vis tiek daik­tiš­ka ir par­duo­da­ma. Lin­da No­chlin apie ta­py­bą sa­ko: „Jis [pa­veiks­las] sta­tiš­kas ir ka­bo ant sie­nos, prie­šin­gai nei vi­deo­me­nas ar per­for­man­sas; jį ga­li­ma tu­rė­ti ir jis vi­sa­da liks iš­ti­ki­mas sa­vi­nin­kui kaip ge­ras šuo ar part­ne­ris, ne­si­bai­mi­nant pi­ra­ta­vi­mo (vi­deo­me­nas) ar kad pa­vė­luo­si į ren­gi­nį (per­for­man­sas). Jis ne­iš­ven­gia­mai at­ro­do kaip me­nas, net jei jis di­de­lis, ne­švan­kus ar ne­ti­kęs. Ki­taip nei insta­lia­ci­ja, jis tel­pa bu­te ar name.“

Jau­nas ta­py­to­jas pra­de­da su­pras­ti ta­py­bos ir kon­cep­tu­alaus me­no konf­lik­tiš­ku­mą ir nuo­lat ai­din­čią ta­py­bos mir­ties pra­na­šys­tę. Vie­ni šį konf­lik­tą spren­džia už­si­ga­vę, am­bi­cin­gai, lau­žo gal­vą, kaip ta­py­bą in­te­gruo­ti į sa­vo me­ni­nę prak­ti­ką, pa­tei­sin­ti, pa­vers­ti ty­ri­mu, kon­cep­tu­ali­zuo­ti. Ki­ti prob­le­mos ne­ma­to ar ne­su­pran­ta ir tie­siog ta­po toliau.

– Ko­dėl jūs ta­po­te? – 2019 me­tų „Jau­no­jo ta­py­to­jo pri­zo“ (JTP) fi­na­lo vi­deo rep­or­ta­že už­klau­sia­mi jau­nie­ji Bal­ti­jos ša­lių tapytojai.

– Ne­tu­riu at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, – at­sa­ko Lau­ra Aiz­porie­te, JTP finalistė

– …apie tai ga­lė­čiau kal­bė­ti vi­są nak­tį, – tei­gia 2021 me­tų pri­zo lai­mė­to­jas Do­mi­ny­kas Si­do­ro­vas.

Ta­py­to­jų pri­si­sta­ty­mai, tarp­tau­ti­nės ko­mi­si­jos ko­men­ta­rai, pa­ro­dos, re­cen­zi­jos, me­ni­nin­kų bend­ruo­me­nės dis­ku­si­jos – vi­sa tai ka­ta­li­za­vo jau­nie­siems Bal­ti­jos ša­lių ta­py­to­jams skir­tas, ke­tu­rio­lik­tus me­tus me­ni­nin­ko Vil­man­to Mar­cin­ke­vi­čiaus ir me­no­ty­ri­nin­kės Ju­li­jos Pa­l­mei­rao or­ga­ni­zuo­ja­mas JTP kon­kur­sas. Pa­sta­ra­sis man ta­po leng­viau­siai pa­sie­kia­ma plat­for­ma aiš­kin­tis ta­py­bos prob­le­miš­ku­mą šiuo­lai­ky­bės kon­teks­te ir ma­ty­ti, kaip tai da­ro ki­ti jau­nie­ji kūrėjai.

Kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau JTP fi­na­lis­tų pa­ro­dą (jau sep­tin­tą­ją nuo pir­mo­jo fi­na­lo 2009 me­tais), man bu­vo še­šio­li­ka. Kon­kur­sas ta­po la­biau­siai int­ri­guo­jan­čiu įvy­kiu ta­py­bos pa­sau­ly­je – kiek­vie­nais me­tais vis aiš­kiau su­vo­kiu ir įver­ti­nu mil­ži­niš­ką or­ga­ni­za­to­rių įdir­bį bei il­ga­lai­kę pro­jek­to ver­tę. Vie­no­je pir­mų­jų ap­lan­ky­tų pa­ro­dų ma­čiau Rū­te­nės Merk­lio­pa­i­tės – ta­py­to­jos da­bar ži­no­mos tarp­tau­ti­niu mas­tu – pa­veiks­lą, Dres­de­ne pa­ži­nau JTP pri­zi­nin­kės lat­vės Sand­ros Stre­lės pa­veiks­lus, ste­bė­jau, kaip tuo­me­ti­niai stu­den­čio­kai tam­pa pri­pa­žin­tais me­ni­nin­kais ir da­bar pa­tys dės­to. Kon­kur­so pa­ro­dų me­tu su­si­pa­ži­nau su ky­lan­čiais Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ta­py­to­jais. Tuo me­tu man di­de­lę įta­ką da­rė ne tik ga­li­my­bė pa­žvelg­ti, ką vei­kia šiuo­lai­ki­niai ta­py­to­jai už­sie­ny­je, bet ir pro­ga ma­ty­ti da­ly­vau­jan­čias, ap­do­va­no­ja­mas, am­bi­cin­gas ir drą­sias mo­te­ris tapytojas.

Kiek­vie­ną ru­de­nį lauk­da­mi fi­na­li­nio są­sta­to su ko­le­go­mis ta­py­to­jais ir ki­tų spe­cia­ly­bių VDA stu­den­tais pra­dė­jo­me rei­tin­guo­ti as­me­ni­nius fa­vo­ri­tus. Šiais me­tais Ins­tag­ra­mo an­ke­to­je pa­si­da­li­nau klau­si­mu apie bū­si­mą lai­mė­to­ją su pla­tes­ne au­di­to­ri­ja. Prak­tiš­kai vien­bal­siai iš­rink­ta lai­mė­to­ja net ne­pa­te­ko į fi­na­lą. Ne­pa­te­ko ir dau­giau man ir ma­no drau­gams pa­ti­ku­sių kūrinių.

Ko­dėl?

Ne­sa­kau, kad jie tu­rė­jo pa­tek­ti. Bet man bū­tų be ga­lo smal­su iš­girs­ti tarp­tau­ti­nės ko­mi­si­jos įžval­gas, to­kio spren­di­mo ar­gu­men­tus, fi­na­lis­tų kū­ri­nių ap­ta­ri­mą šiuo­lai­ki­nio me­no ir ta­py­bos kon­teks­te. Juo­lab, kad pa­sta­rai­siais me­tais ko­mi­si­jas su­for­muo­ja me­no is­to­ri­kai, me­no­ty­ri­nin­kai, ku­ra­to­riai, šiuo­lai­ki­niai tarp­dis­ci­p­li­ni­niai me­ni­nin­kai, ga­le­ris­tai ir tik vie­nas ki­tas ta­py­to­jas. Ne­kal­bu apie ko­mi­si­jos už­sie­nio ša­lių at­sto­vus, ne­nu­tuo­kian­čius apie vie­ti­nius fa­vo­ri­tus ir dėl to ga­lin­čius pa­si­da­lin­ti ne­ša­liš­ka nuo­mo­ne. Nors tais me­tais, kai pa­ti pa­te­kau į kon­kur­so fi­na­lą, vy­ko vie­ša dis­ku­si­ja, po­kal­bis iš es­mės su­ko­si apie JTP ir jo evo­liu­ci­ją, nu­skam­bė­jo kri­ti­ka, kad da­ly­viai ro­do tik po vie­ną kū­ri­nį ir kon­kur­sas pa­na­šė­ja į Eu­ro­vi­zi­ją. Gai­la, nes ap­žval­gos apie konk­re­čius kū­ri­nius, fi­na­le ro­dy­tų pa­veiks­lų at­li­ki­mą ir te­mas – pa­si­ge­dau. Ma­nau, kad as­me­niš­kes­ni ko­men­ta­rai kū­rė­jams yra tiek pat svar­būs, kaip įtei­kia­mas pri­zas ir ži­nias­klai­dos dėmesys.

Ne­pai­sant to, kad trū­ko konst­ruk­ty­vaus grįž­ta­mo­jo ry­šio, pa­tir­tis JTP fi­na­le bu­vo ypa­tin­ga – la­bai jau­di­nau­si ir džiau­giau­si, pa­si­ju­tau dar ener­gin­ges­nė ir am­bi­cin­ges­nė ta­py­ti to­liau. Ma­nau, kad man pa­si­se­kė, nes pa­ro­da vy­ko MO mu­zie­ju­je. Ke­lis kar­tus į pa­ro­dą ve­džiau­si šei­mą ir drau­gus – sa­lė­je kiek­vie­ną kar­tą už­ėjus šur­mu­lia­vo žmo­nės. Ma­čiau juos su­sto­jan­čius prie ma­no dar­bo, pa­si­len­kian­čius vie­nas prie ki­to ir kaž­ką šnabž­dan­čius – stip­rus jaus­mas, kai dar ką tik tas pats pa­veiks­las nak­vo­da­vo vie­nas, sun­kio­mis plokš­tė­mis pri­slėg­tas prie že­mės. Kaip sa­kė jau­no­sios kar­tos ta­py­to­ja Do­na­ta Min­de­ry­tė: „Da­ly­va­vi­mas, bu­vi­mas kaž­ko da­li­mi – yra la­bai svar­bu jau­nam ta­py­to­jui. Ta­py­mas ga­li pri­vers­ti pa­si­jus­ti vie­ni­šu. Pa­ma­ty­ti sa­vo dar­bus tarp ki­tų – vi­sa­da svei­ka, nes mes vi­si esam ši­tos ap­lin­kos da­lis. Kon­kur­sas su­tei­kia leng­vą pri­ei­gą pa­ma­ty­ti, kas vyks­ta, per tapybą.“

Prieš pra­dė­da­ma dė­lio­ti sa­vo teks­tą apie JTP, nu­spren­džiau už­mes­ti akį, kas gi šia te­ma pa­ra­šy­ta. Ir pra­dė­jau grimz­ti, grimmz­ti, grimmmz­ti­ii, trauk­da­ma re­cen­zi­ją po recenzijos.

– Tai ką iš vi­so to iš­si­ne­š­ei? – pa­klau­sė ma­nęs bro­lis Ado­mas, taip pat ta­py­to­jas, šių me­tų finalistas.

– Kad vi­si tu­ri sa­vo nuo­mo­nę“, – pasijuokėm.

Iš tie­sų, di­džio­ji da­lis ra­šan­čių re­cen­zi­jas ne­pa­si­bo­di pa­kri­ti­kuo­ti fi­na­lis­tų. Pa­si­tai­ko epi­te­tų „neb­ran­dūs, ne­įdo­mūs, tin­gūs“, lai­mė­to­jus va­di­na au­ko­mis, lū­kes­čių, aukš­tai iš­kel­tos kar­te­lės, sa­vo pa­čių te­mų ir sti­liaus įkai­tais, sa­ve ti­ra­žuo­jan­čiais ko­mer­cia­lis­tais. To­kia kri­ti­ka tik­rai ver­tin­ga ir rei­ka­lin­ga, tik ne­pro­por­cin­ga ko­mi­si­jos įžval­goms – konk­re­tes­ni ver­tin­to­jų ko­men­ta­rai so­cia­li­nė­je erd­vė­je ka­ta­li­zuo­tų dar dau­giau re­ak­ci­jų ir pra­smin­ges­nę diskusiją. 

Kon­kur­sui nuo­lat pri­kai­šio­ja­mas ko­mer­ci­nis po­bū­dis, nes vie­nas iš jo tiks­lų – „jau­nie­siems me­ni­nin­kams bū­ti pa­ste­bė­tiems ko­lek­cio­nie­rių ir ga­le­ris­tų“. Į akis pa­puo­lė ir em­pa­tiš­kes­nio to­no re­cen­zi­ja, svars­tan­ti apie jau­no­jo ta­py­to­jo bui­tį – ar pra­de­dan­tis kū­rė­jas iš­vis tu­ri šan­są, jei­gu pri­o­ri­te­tas yra bu­to nuo­ma Vil­niu­je, kaž­ką už­kąs­ti ir tik ta­da ko­kia drobės skiau­tė ir tep­tu­kai iš „Tho­mas Phi­lipps“. Ki­tas la­bai svar­bus mo­men­tas – psi­cho­lo­gi­nis. Pir­ma­sis ho­no­ra­ras už pa­veiks­lą man su­tei­kė daug pa­si­ti­kė­ji­mo ta­py­ti to­liau – ne, ne tą pa­tį, ką pa­vy­ko par­duo­ti. Tie­siog ta­py­ti. Tu­rė­ti vil­ties, kad tai nė­ra or­chi­dė­ji­nė spe­cia­ly­bė, ve­dan­ti ma­ne į pra­žū­tį. Kon­kur­so or­ga­ni­za­to­rius Vil­man­tas Mar­cin­ke­vi­čius mi­ni sa­vo jau­nys­tės pa­tir­tį – pir­mą­ją so­lo pa­ro­dą ge­ro­je ga­le­ri­jo­je ir pir­muo­sius par­duo­tus paveikslus.

– Stu­den­tiš­ka sėk­mė ir pas­ka­ti­no įkur­ti Jau­no­jo ta­py­to­jo prizą?

– Taip, nes pats pa­ty­riau, kad net ne­di­de­lis stum­te­lė­ji­mas jau­nam žmo­gui la­bai svar­bus. Jis ga­li vi­siš­kai pa­keis­ti po­žiū­rį į sa­vo kū­ry­bos si­tu­aci­ją, – pa­ste­bi Marcinkevičius.

Už­si­mi­nu­si apie pi­ni­gi­nį pri­zą, ku­rio dy­dis kas­met tru­pu­tį kei­čia­si, no­rė­čiau pa­mi­nė­ti ir ki­tas pag­rin­di­nio pri­zo su­de­da­mą­sias da­lis: ga­li­my­bę su­reng­ti so­lo pa­ro­dą ir ke­lio­nę į už­sie­nio re­zi­den­ci­ją. „Su­ma­nius JTP no­rė­jo­si, kad kiek­vie­nas nu­ga­lė­to­jas gau­tų pro­gą pa­dir­bė­ti ko­kio­je nors už­sie­nio re­zi­den­ci­jo­je. Tai tar­si pri­vers­ti­nis lau­re­atų iš­siun­ti­mas iš Lie­tu­vos, ga­li­my­bė pa­bū­ti pa­čiam su sa­vi­mi ir su­pras­ti, kas yra ta tarp­tau­ti­nė kū­rė­jų bend­ruo­me­nė“, – tei­gia Mar­cin­ke­vi­čius. Ši pri­zo da­lis man at­ro­do šau­niau­sia. Pa­ti jau ant­rą kar­tą iš­va­žia­vau sta­žuo­tis į už­sie­nio aka­de­mi­ją (pir­mą kar­tą bu­vau Štut­gar­te, da­bar Dres­de­ne) ir tai yra ne­pa­pras­tai svar­bios ma­no gy­ve­ni­mo pa­tir­tys. Abu kar­tus tu­rė­jau iš nau­jo ro­dy­ti sa­vo port­fo­lio, už­gy­ven­ti nau­jų pa­veiks­lų nau­jo­je ter­pė­je, adap­tuo­tis, ne­pa­mes­ti kū­ry­bi­nio tem­po, kai blaš­ko įvai­riau­sios dar ne­pa­žin­tos gan­dos ir ne­gan­dos. Abu kar­tus va­žia­vau su jau­du­liu, ar ma­ne su­pras. Sta­žuo­tė tam­pa sa­vo­tiš­ku pa­si­tik­ri­ni­mu – ne tik kū­ry­bi­nių te­mų ar tech­ni­kos pras­me, bet ir ko­mu­ni­ka­ci­jos – pas sa­ve ži­no­me kul­tū­ri­nes nuo­ro­das, ki­taip bend­rau­ja­me tar­pu­sa­vy­je: kaž­kas kaž­kam akis padras­ko, kaž­kas pa­guo­džia, iš įpra­t­imo pa­gi­ria ir ma­žiau nu­si­se­ku­sį projektą.

Ir Mar­cin­ke­vi­čiaus mi­ni­mas pa­bu­vi­mas su sa­vi­mi man at­ro­do be ga­lo svar­bus – į JTP fi­na­lą pa­te­ku­sią „Ku­ror­to“ se­ri­ją su­gal­vo­jau bū­tent vie­ni­šau­da­ma Štut­gar­te. Ke­lio­nės pra­džio­je nu­tin­kan­ti vie­na­t­vė, iš­vyks­tant už­si­mez­gu­sios drau­gys­tės – pro­ce­sas, ku­rio lin­kiu kiek­vie­nam jau­nam kūrėjui.

Ži­no­da­ma, kad šis teks­tas bus skai­to­mas dau­giau pa­sau­lie­čių, ne me­nio­kų, no­rė­jau įkvėp­ti tru­pu­tį pa­si­ti­kė­ji­mo ap­lan­ky­ti šių me­tų pa­ro­dą, žiū­rė­ti ir in­ter­pre­tuo­ti tapybą.

Pir­miau­sia bū­tų pra­smin­ga pa­kal­bė­ti apie jau­nų­jų kū­rė­jų te­mas. Pa­sta­ro­sios ta­py­bo­je, pa­na­šiai kaip ir vi­sur ki­tur, yra ma­din­gos ir ma­žiau ma­din­gos. Pa­ti pri­si­me­nu ir va­do­vau­juo­si me­ni­nin­ko bei VDA dės­ty­to­jo Žy­gi­man­to Au­gus­ti­no iš­sa­ky­to­mis min­ti­mis: „Svar­bu, kad te­mos bū­tų ak­tu­a­lios pa­čiam kū­rė­jui. Ta­da jos ak­tu­ali­zuo­ja­si ir tam­pa ak­tu­a­lios vi­siems žiū­ro­vams. Jei­gu kū­rė­jas da­ro tai, kas jam rū­pi, tai ga­li pa­rūp­ti ir ki­tiems. Ne­la­bai ti­kiu tuo, kad jei su­si­ran­di ge­rą te­mą, bus sėk­min­gas dar­bas. Ma­nau, kad te­mą ga­li­ma pa­da­ry­ti sėk­min­ga tie­siog ge­rai ją nu­ta­pius.“ Ki­ta ver­tus, ne­su­val­dy­ta kū­ri­nio kal­ba, ne­tin­ka­mai pa­si­rink­ta stra­te­gi­ja – iro­ni­ja ar rim­tu­mas, dis­tan­ci­ja ar itin as­me­niš­kas san­ty­kis – tam­pa prie­žas­ti­mi, ko­dėl pa­ro­dos lan­ky­to­jas ne­pa­ti­ki ar prunkš­čia į kumštį.

Ro­do­mi pa­veiks­lai ne­be­pri­klau­so kū­rė­jui, gy­ve­na jau sa­vo gy­ve­ni­mą ir ta­py­to­jas ne­ga­li su­val­dy­ti žiū­ro­vo re­ak­ci­jos. Ne­rei­kia bi­jo­ti ky­lan­čių min­čių ir im­pul­sų, prie­šin­gai, steng­tis kū­ri­nį su­pras­ti vi­so­mis ju­s­lė­mis, ne tik pro­tu. Kū­ri­nio su­vo­ki­mas yra kū­ri­nio ir žiū­ro­vo su­si­dū­ri­mo pro­duk­tas – at­sa­kin­gi abu. Kas šiam su­si­dū­ri­mui iš tie­sų truk­do – ek­ra­no ba­rje­ras. Ta­py­bą rei­kia žiū­rė­ti gy­vai, pa­ti­riant tik­ras spal­vas, spal­vi­nius san­ty­kius, ori­gi­na­laus for­ma­to po­vei­kį, fak­tū­rą. Ek­ra­nai eli­mi­nuo­ja šią pa­tir­tį, lie­ka tik tai, kas pa­vaiz­duo­ta pa­veik­s­le – pasakojimas. 

Pra­kal­bus apie na­ra­ty­vus, ga­li­ma trum­pai per­žvelg­ti šių me­tų da­ly­vių kū­ri­nių ap­ra­šy­mus. Kū­ry­bi­ne me­džia­ga konst­ruo­jant pa­veiks­lus ar erd­vi­nius ob­jek­tus jau­nie­siems ta­py­to­jams tam­pa so­cia­li­niuo­se tink­luo­se sklin­dan­tys vaiz­dai, ar­chy­vų nuo­trau­kos, is­to­ri­niai ar­te­fak­tai, kū­rė­jų kū­nai ir su jais vyks­tan­tys pro­ce­sai, pri­si­mi­ni­mai, as­me­ni­nės pa­tir­tys, ta­py­bos is­to­ri­ja, kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų vei­kė­jai ir gra­fi­ka. Jau­nie­ji ta­py­to­jai pa­lie­čia kons­pi­ra­ci­jos teo­ri­jų, tran­zi­ci­jos ir non-pla­ce, mo­ters kū­no ir mo­ters įvaiz­džio, meta­ta­py­bos, at­min­ties pro­ce­sų, vaiz­do (ne)patikimumo, pa­n­de­mi­jos ir ka­ro Uk­rai­no­je temas.

Kvie­čiu nu­ei­ti į Vil­niaus pa­veiks­lų ga­le­ri­ją ir gy­vai ap­žiū­rė­ti pa­ro­dą. Juok­tis, jei bus juo­kin­ga, gė­rė­tis, dis­ku­tuo­ti, klaus­ti, ne­bi­jo­ti pa­ra­šy­ti ko­kį ko­men­ta­rą – kū­rė­jui as­me­niš­kai ar vie­šo­jo­je erd­vė­je. Su­me­džio­ki­te pa­tin­kan­čius ta­py­to­jus ati­da­ry­muo­se, pa­ban­dy­kit lai­mę, gal įsi­leis į stu­di­jų ur­ve­lius. Jū­sų įsi­trau­ki­mas, pra­dė­tas po­kal­bis, ver­ba­li­zuo­ta abe­jo­nė, ga­li iš­ju­din­ti ir pa­tį kūrėją.

XIV Jau­no­jo ta­py­to­jo pri­zo pa­ro­da Vil­niaus pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je veiks iki 2023 m. sau­sio 29 d.