Uberis netiki ašaromis

Plat­for­mų (ang­liš­kai gig) eko­no­mi­ka, t. y. Bolt, Uber ir pa­na­šūs mū­sų mies­tuo­se dūz­gian­tys su­t­vė­ri­mai, šian­dien su­lau­kia vis dau­giau pel­ny­to dė­me­sio. Plat­for­mų dar­buo­to­jai pro­tes­tuo­se pik­ti­na­si ne­sau­gio­mis dar­bo są­ly­go­mis, vals­ty­bės – tei­sės spra­go­se pra­puo­lan­čiais mo­kes­čiais. Ky­la ir įta­ri­mų, kad ube­ri­nio vers­lo au­gi­mo pa­slap­tis yra ne tech­no­lo­gi­nė ino­va­ci­ja, o su­šu­tęs stu­den­tas ant dvi­ra­čio bei gro­buo­niš­ka kai­no­da­ra. Šiuo teks­tu kvie­čiu nuo­dug­niau su­si­pa­žin­ti su plat­for­mų eko­no­mi­kos iš­skir­ti­niais bruo­žais ir ap­svars­ty­ti, ko­dėl prof­są­jun­gas, po­li­ti­kus ir tei­si­nin­kus vis stip­riau ma­si­na jos klausimas.

Pag­rin­di­nis teks­to ak­cen­tas: plat­for­mos nė­ra Auš­ri­nės Ar­mo­nai­tės var­do pre­mi­jos ver­ta tech­no­lo­gi­nė ino­va­ci­ja. Jos ne­ku­ria aukš­tos pri­dė­ti­nės ver­tės ir ne­su­tei­kia dau­giau lais­vės ir nau­dos dar­buo­to­jams bei var­to­to­jams. Įdo­mu, kad daž­nas plat­for­mų vers­lo mo­de­lis ga­lop nė­ra tva­rus ar pel­nin­gas ir pa­čioms įmo­nėms. Li­ber­ta­ri­nė plat­for­mi­nės eko­no­mi­kos vi­zi­ja sky­lė­ta, mat ino­va­ci­jos žar­go­nas, ku­ris il­gą lai­ką pa­tei­si­no at­mes­ti­ną šio sek­to­riaus re­gu­lia­vi­mą, pra­si­len­kia su plat­for­mų vers­lo rea­ly­be. Kad iš­lik­tų, plat­for­mos pri­va­lo keistis.

Skait­me­ni­nės plat­for­mos yra vie­nas spar­čiau­siai be­si­ple­čian­čių eko­no­mi­kos sek­to­rių Lie­tu­vo­je ir pa­sau­ly­je. Per ket­ve­rius pa­sta­ruo­sius me­tus gig eko­no­mi­ka Eu­ro­pos Są­jun­go­je iš­au­go pen­kis kar­tus ir šiuo me­tu kas­met su­ku­ria pre­kių ir pa­slau­gų ver­tų apie 14 mi­li­jar­dų eu­rų. Įdo­mu ir tai, kad trys ket­vir­ta­da­liai vi­sų šiuo me­tu pa­sau­ly­je vei­kian­čių plat­for­mų, yra įsi­kū­ru­sios ES te­ri­to­ri­jo­je. Na, o žiū­rint į Lie­tu­vą, sta­tis­ti­ka ro­do, kad šiuo me­tu maž­daug 6 proc. mū­sų dar­bo jė­gos per mė­ne­sį pra­lei­džia bent 40 val. dir­bant plat­for­mo­se. Ku­rje­rių aso­cia­ci­jos ži­nio­mis, Lie­tu­vo­je Wolt plat­for­mo­je dir­ba apy­tiks­liai 1,5–2 tūks­tan­čiai ku­rje­rių. Bol­te, pri­klau­so­mai nuo se­zo­no, skai­čiai svy­ruo­ja nuo 10 iki 20 tūks­tan­čių. Vi­si šie skai­čiai iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do ne­di­de­li, ta­čiau svar­bu su­pras­ti, kad jie spar­čiai auga.

Pa­ma­žu, bet už­tik­rin­tai, plat­for­mos tam­pa vis reikš­min­ges­nė mū­sų eko­no­mi­nės rea­ly­bės da­lis. Jos ne tik ku­ria nau­jas rin­kas, bet ir trans­for­muo­ja senąsias.

Žvel­giant į vi­di­nę sek­to­riaus san­da­rą, ma­ty­ti, kad net 90 proc. pa­ja­mų su­ku­ria va­di­na­mo­sios lo­ka­li­zuo­tos plat­for­mos. Tai yra pa­ve­žė­ji­mo ar mais­to pri­sta­ty­mo pa­slau­gas tei­kian­čios kom­pa­ni­jos, ku­rio­se dar­bas su­si­jęs su konk­re­čia vie­to­ve. Šis plat­for­mų ti­pas yra la­biau­siai pa­pli­tęs ir ge­riau­siai vi­siems pa­žįs­ta­mas. Jam pri­klau­so Bolt, Uber, Wolt ir pa­na­šios mais­to pri­sta­ty­mo ir pa­ve­žė­ji­mo kom­pa­ni­jos. Ant­ro­ji plat­for­mų ka­te­go­ri­ja – on­li­ne plat­for­mos, ku­rias nau­do­jant dar­bas ga­li bū­ti at­lik­tas iš bet ku­rios vie­tos. Gar­siau­sias to­kios plat­for­mos pa­vyz­dys yra kon­cer­nui Ama­zon pri­klau­san­ti Me­cha­ni­cal­Turk. Jo­je auk­cio­no prin­ci­pu ga­li­ma par­da­vi­nė­ti sa­vo dar­bą už konk­re­čią už­duo­tį. Pa­vyz­džiui, gau­ti at­ly­gį už tris va­lan­das na­mų ruo­šos ar lo­go­ti­po kū­ry­bą. Gal­būt mTurk at­si­minsi­te dėl prieš ke­le­rius me­tus nu­ai­dė­ju­sio skan­da­lo, kai ši at­ly­gi­ni­mą In­di­jos dar­buo­to­jams mo­kė­jo Ama­zon ku­po­nais. Vis­gi pa­gal mas­tą Eu­ro­po­je ir Lie­tu­vo­je mais­to pri­sta­ty­mo ir tak­si, o ne on­li­ne plat­for­mos, yra reikš­min­giau­sios, to­dėl joms to­liau ir skir­siu dau­giau­sia dėmesio.

Gig eko­no­mi­kos sim­pa­ti­kai tvir­ti­na, jog plat­for­mų kon­ku­ren­cin­gu­mas ky­la iš ino­va­ci­jų pa­gal­ba pa­lai­ko­mų lais­vų dar­bo rin­kų. Ko ge­ro, dau­ge­liui skai­ty­to­jų jau te­ko tie­sio­giai su­si­dur­ti su šia skait­me­ni­nio al­go­rit­mo pa­gal­ba vei­kian­čia ino­va­ci­ja. Juk tik­ra ma­gi­ja: vie­no myg­tu­ko pa­spau­di­mu Ža­lia­kal­ny­je mais­to už­si­gei­dęs pil­vas ga­li bū­ti su­sie­tas su Lais­vės alė­jo­je ry­man­čiu ku­rje­riu. Al­go­rit­mas se­kun­džių tiks­lu­mu su­sie­jąs dar­bo pa­klau­są bei pa­siū­lą ir šiam san­do­riui nu­sta­tąs kon­ku­ren­cin­gą rin­kos kai­ną. Taip prak­ti­ko­je esą įgy­ven­di­na­ma dau­ge­liui iš mo­kyk­los lai­kų ge­rai pa­žįs­ta­ma mant­ra apie pa­klau­są ati­tin­kan­čią pa­siū­lą. Dėl šio ta­ria­mai to­bu­lai vei­kian­čio kai­nos me­cha­niz­mo plat­for­mos mėgs­ta ap­si­do­va­no­ti epi­te­tu, jog skait­me­ni­niai al­go­rit­mai yra no­va­to­riš­kas bū­das įgy­ven­din­ti rin­kos ne­to­bu­lu­mais ne­a­p­ri­bo­tą ka­pi­ta­liz­mą. Iš pa­na­šaus sen­ti­men­to ky­la ir Ube­rio daž­nai nau­do­ja­mas ar­gu­men­tas, kad Ube­ris at­ėjo įgy­ven­din­ti kon­ku­ren­cin­go ka­pi­ta­liz­mo ir iš­ar­dy­ti kar­te­li­zuo­tų tak­si pa­slau­gų rinkų.

Kai kal­ba­me apie šią ino­va­ci­ją svar­bu pa­brėž­ti, kad ki­taip nei įpras­ta tra­di­ci­nė­je eko­no­mi­ko­je, kur san­do­riuo­se tarp ga­min­to­jų ir var­to­to­jų pa­pras­tai tar­pi­nin­kau­ja įmo­nės, plat­for­mos tei­gia, kad gig eko­no­mi­ko­je šie san­do­riai įvyks­ta be­tar­piš­kai. Anot plat­for­mų, šiuo­lai­ki­nės in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia įgy­ven­din­ti san­do­rius au­to­ma­tiš­kai, be grioz­diš­kų san­do­rių kaš­tų, ku­rie esą pa­ti­ria­mi, kai san­do­rius ad­mi­nist­ruo­ja įmo­nės. Ši ži­nu­tė ga­na ra­di­ka­li. Į uto­piz­mą lin­kę plat­for­mų ger­bė­jai daž­nai tei­gia, kad au­to­ma­ti­niai al­go­rit­mai il­gai­niui ap­skri­tai tu­ri po­ten­cia­lą pa­keis­ti tra­di­ci­nę įmo­nę kaip ga­my­bos san­ty­kių or­ga­ni­za­vi­mo for­mą. Tai­gi gig plat­for­mos ta­ria­si iš­spren­du­sios eko­no­mi­nė­je teo­ri­jo­je pla­čiai links­niuo­ja­mą fir­mų prob­le­mą. Trum­pai ją pri­sta­ty­siu, nes bū­tent į jos ta­ria­mą spren­di­mą re­mia­si plat­for­mų vers­lo ino­va­ci­jos naratyvas.

Įmo­nės prob­le­mą prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų su­for­mu­la­vo bri­tų eko­no­mis­tas Ro­nal­das Coase’as. Tuo me­tu Va­ka­rų eko­no­mi­nė­je min­ty­je do­mi­na­vo aiš­ki lais­vos rin­kos ir pla­ni­nės eko­no­mi­kos priep­rie­ša. Dis­ku­si­ja iš es­mės plė­to­jo­si prie­ši­nant va­ka­rie­tiš­kas eko­no­mi­kas, dau­giau­sia ang­lo­sak­siš­kus kraš­tus, su So­vie­tų Są­jun­ga. Ka­pi­ta­lis­ti­nė­se eko­no­mi­ko­se ker­ti­niu re­sur­sų pa­skirs­ty­mo prin­ci­pu lai­ky­tas kai­nos me­cha­niz­mas, vei­kian­tis pa­gal pa­siū­los ir pa­klau­sos svy­ra­vi­mus. Tai vi­siems ge­rai ži­no­mas eko­no­mi­kos kla­si­ko Ada­mo Smi­tho ne­ma­to­mos rin­kos ran­kos dės­nis. Tuo tar­pu lai­ky­ta, kad pla­ni­nės eko­no­mi­kos re­sur­sus skirs­to vi­siš­kai skir­tin­gu hierarchiniu–administraciniu prin­ci­pu. Ka­pi­ta­lis­ti­nės rin­kos eko­no­mi­kos lai­ky­tos efek­ty­ves­nė­mis, nes tar­si ne­matoma ran­ka vei­kian­tis kai­nos me­cha­niz­mas trak­tuo­tas pa­jė­giu mi­ni­mi­zuo­ti vi­sų eko­no­mi­ko­je įvyks­tan­čių san­do­rių kaštus.

Coase’as pa­ste­bė­jo, jog to­kia pa­pras­ta eko­no­mi­nių sis­te­mų kla­si­fi­ka­ci­ja vi­siš­kai ne­ati­tin­ka rea­ly­bės. Jis klau­sė, ko­dėl va­ka­rie­tiš­kas eko­no­mi­kas lai­ko­me lais­vo­mis rin­ko­mis, jei­gu do­mi­nuo­jan­ti vers­lo or­ga­ni­za­ci­jos for­ma jo­se vis­gi iš­lie­ka hie­rar­chiš­kai val­do­ma fir­ma? Juk dau­ge­lis fir­mo­se pri­ima­mų spren­di­mų sa­vo po­bū­džiu yra ad­mi­nist­ra­ci­niai, o ne dik­tuo­ja­mi rin­kų. Pa­vyz­džiui, fir­mos il­gam pla­nuo­ja dar­bo jė­gos įsi­gi­ji­mą pa­si­ra­šy­da­mos dar­bo su­tar­tis. No­rė­da­mos už­tik­rin­ti sta­bi­lią pre­ky­bą, sy­kiu įsi­trau­kia į il­ga­lai­kes tie­ki­mo su­tar­tis. Taip re­sur­sai ad­mi­nist­ruo­ja­mi su­tar­ties są­ly­go­mis, o ne pa­gal duo­tu lai­ku vei­kian­čią rin­kos di­na­mi­ką. Coase’o iš­va­da ste­bi­nan­ti – ka­pi­ta­lis­ti­nė­se vi­suo­me­nė­se daž­niau­siai ne­ap­tin­ka­me jo­kios ne­ma­to­mos ran­kos, ku­ri sa­vai­me pa­nai­kin­tų san­do­rių kaš­tus. Ir ka­pi­ta­lis­ti­nės, ir pla­ni­nės eko­no­mi­kos ne­iš­ven­gia­mai pa­ti­ria di­de­lius san­do­rių kaš­tus, o fir­mų eg­zis­ta­vi­mas tik prak­tiš­kai pa­tvir­ti­na, jog pla­na­vi­mas daž­nai yra eko­no­miš­kai efek­ty­ves­nis bū­das val­dy­ti resursus.

„Į uto­piz­mą lin­kę plat­for­mų ger­bė­jai daž­nai tei­gia, kad au­to­ma­ti­niai al­go­rit­mai il­gai­niui ap­skri­tai tu­ri po­ten­cia­lą pa­keis­ti tra­di­ci­nę įmo­nę kaip ga­my­bos san­ty­kių or­ga­ni­za­vi­mo formą.“

Bū­tent čia į pa­sa­ko­ji­mą at­ei­na Ube­ris ir ki­tos plat­for­mos kaip esą re­vo­liu­cin­ga ga­my­bos san­ty­kių for­ma, ku­ri ža­da, jog skait­me­ni­nis al­go­rit­mas pa­ga­liau įga­lins efek­ty­vią dar­bo jė­gos pre­ky­bą lais­vai vei­kian­čio­se rin­ko­se. Pa­ga­liau nu­rė­ši­me mus vi­sus skur­di­nan­čius san­do­rių kaš­tus. Be to, il­gai­niui ga­lė­si­me at­si­sa­ky­ti fir­mų ir įgy­ven­din­si­me iš­ties lais­vas rinkas.

Vis­gi šis skait­me­ni­nėms plat­for­moms su­teik­tas iš­ga­nin­gas vaid­muo tė­ra ko­mu­ni­ka­ci­nis triu­kas. Ino­va­ci­jos reikš­mė gig eko­no­mi­ko­je yra ge­ro­kai iš­pūs­ta. Tie­są sa­kant, di­džiau­sias plat­for­mų, pvz., Uber ar Bolt, kon­ku­ren­ci­nis pra­na­šu­mas yra ne tai, kad jos ga­li nurung­ti kon­ku­ren­tus pa­si­tel­kus lais­vos rin­kos jė­gas. Si­tu­aci­ja vei­kiau prie­šin­ga – tik­ro­ji šių plat­for­mų ver­tė (ir pa­trauk­lu­mas in­ves­tuo­to­jams) ky­la iš oli­go­po­li­nių prak­ti­kų, tei­si­nio ar­bi­tra­žo, gro­buo­niš­kos kai­no­da­ros ir sėk­min­gų mo­kes­čių ven­gi­mo stra­te­gi­jų. Šie bruo­žai lei­džia ge­riau su­pras­ti, ko­dėl in­ves­tuo­to­jai ir to­liau fi­nan­suo­ja plat­for­mas, ne­pai­sant jų il­ga­lai­kio nepelningumo.

Tie­sa, prieš pa­si­lei­džiant kri­ti­kuo­ti, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad skait­me­ni­nis al­go­rit­mas ga­li pa­to­bu­lin­ti in­for­ma­ci­jos si­met­ri­ją tarp ga­min­to­jų ir var­to­to­jų. Pa­vyz­džiui, al­go­rit­mas lei­džia var­to­to­jams pri­im­ti grei­tes­nius ir ge­riau pa­grįs­tus spren­di­mus. Jo dė­ka dar­buo­to­jai ir var­to­to­jai ga­li spar­čiau mai­ny­tis in­for­ma­ci­ja apie pa­slau­gas ar dar­bo ga­li­my­bes. Be to, at­si­žvelg­da­mi į prog­ra­mė­lė­se pri­ei­na­mus duo­me­nis apie ku­rje­rius ar tak­si­stus jie ga­li iš­si­rink­ti sau pa­ran­kius pa­slau­gos tei­kė­jus. To­kie na­šes­ni in­for­ma­ci­jos mai­nai iš­ties ku­ria vertę.

Ta­čiau šį pa­sie­ki­mą už­go­žia daug di­des­nės gig sek­to­riaus bė­dos. Iš es­mės, gig plat­for­mų vers­lo mo­de­lį ge­riau­siai cha­rak­te­ri­zuo­ja op­ti­mi­zuo­ti dar­bo jė­gos kaš­tai ir ma­žos in­ves­ti­ci­jos į na­šu­mo ska­ti­ni­mą. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai pas­kelb­tas Tarp­tau­ti­nio ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos biu­ro rep­or­ta­žas at­sklei­dė, kad šiuo me­tu plat­for­mų dar­buo­to­jai yra vie­ni ma­žiau­siai ap­mo­ka­mų Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Ne­ga­na to, „ne­pri­klau­so­mų part­ne­rių“ sta­tu­sas at­ima iš dar­buo­to­jų mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo ga­ran­ti­jas. Pra­ne­ša­ma, kad šiuo me­tu JK bent treč­da­lis plat­for­mų dar­buo­to­jų gau­na ma­žes­nį nei mi­ni­ma­lų atlyginimą.

---

---

Skur­stan­tys šio sek­to­riaus dar­buo­to­jai ne­reiš­kia, kad plat­for­mos ypa­tin­gai lobs­ta. Di­džiau­sių plat­for­mų pel­no mar­žos vi­sa­me pa­sau­ly­je la­bai ma­žos, jei­gu iš­vis tei­gia­mos. Uber, De­li­ve­roo, Ta­skRa­b­bit dau­ge­lį me­tų nuo įkū­ri­mo fik­suo­ja nei­gia­mas pel­no mar­žas. Pa­vyz­džiui, Ube­ris 2020-ai­siais pa­ty­rė 7 mlrd., o De­li­ve­roo – 300 mln. do­le­rių nuo­sto­lių. Tuo tar­pu mū­sų re­gio­ne ak­ty­viai vei­kian­tis star­tuo­lis Bolt pra­ne­šė apie 50 mln. do­le­rių sie­kian­čius nuo­sto­lius. Ir vis­gi tai ne­bu­vo pa­tys blo­giau­si me­tai šioms įmo­nėms. Tai daug sa­kan­tys skai­čiai, tu­rint ome­ny­je, kad dėl ka­ran­ti­no mais­to iš­ve­žio­ji­mo plat­for­mos tu­rė­jo pa­lan­kiau­sias įma­no­mas są­ly­gas sa­vo veiklai.

Tie­sa, ko­ne vi­si verslai daug sko­li­na­si sa­vo gy­va­vi­mo pra­džio­je ir jų pa­ti­ria­mos iš­lai­dos ku­rį lai­ką iš­lie­ka di­des­nės nei kap­sin­čios pa­ja­mos. Ta­čiau de­šim­te­čius gy­vuo­jan­čios di­džio­sios gig plat­for­mos to­liau sko­li­na­si to­kiais mas­tais lyg vers­lą bū­tų pra­dė­ju­sios va­kar. Svar­biau­sia, kad gau­na­mos in­ves­ti­ci­jos pir­miau­sia krei­pia­mos ne į tech­no­lo­gi­nę plėt­rą, ino­va­ci­jas, o į pa­slau­gų kai­nų sub­si­di­jas. Įdo­mu ir tai, kad ne­pai­sant nuo­la­ti­nių nuo­sto­lių, pvz., Ube­rio bend­ri nuo­sto­liai nuo įmo­nės įstei­gi­mo 2009-ai­siais sie­kia 22 mlrd. do­le­rių, įmo­nės ne­si­tei­kia siek­ti di­des­nio pro­duk­ty­vu­mo di­din­da­mos in­ves­ti­ci­jas į dar­buo­to­jų ap­mo­ky­mą ar tech­no­lo­gi­jas, kaip kad įpras­tai da­ro pa­do­rūs verslai, kai su­si­du­ria su pel­nin­gu­mo problemomis.

Iš­ei­ti­mi plat­for­moms vei­kiau tam­pa pa­laips­niui ma­ži­na­mi dar­bo jė­gos kaš­tai. Žmo­nių kal­ba tai reiš­kia nuo­lat ma­žė­jan­čius at­ly­gi­ni­mus dar­buo­to­jams. Ne­se­niai vy­ku­sio Wolt dar­buo­to­jų strei­ko Lie­tu­vo­je prie­žas­tis bū­tent ir bu­vo ei­li­nis plat­for­mos ban­dy­mas pras­tą įmo­nių pel­nin­gu­mą kom­pen­suo­ti pi­ges­ne dar­bo jėga.

Nors iš pir­mo žvilgs­nio ši vers­lo stra­te­gi­ja at­ro­do trum­pa­re­giš­ka, ji iš tik­rų­jų yra su­dė­ti­nė ren­ti­nin­kų vers­lo mo­de­lio da­lis, ku­riuos sie­kia plė­to­ti dau­ge­lis gig plat­for­mų. Ren­ti­nin­kų verslas ne­rei­ka­lau­ja nei ino­va­ci­jų, nei pro­duk­ty­vių in­ves­ti­ci­jų, nei tvir­to dar­buo­to­jų lo­ja­lu­mo, kad už­si­tar­nau­tų kon­ku­ren­ci­nį pra­na­šu­mą. Ren­ti­nin­kai iš es­mės pa­si­žy­mi ne ver­tės kū­ri­mu, o ver­tės pa­si­sa­vi­ni­mu. Ren­ti­nin­kams tai at­lik­ti lei­džia iš­skir­ti­nė pri­ei­ga prie tei­si­nių ar eko­no­mi­nių re­sur­sų. Pir­ma­sis jų – sėk­min­ga ma­ni­pu­lia­ci­ja dar­bo teise.

Tei­si­nės spra­gos įga­li­na dau­ge­lį ža­lin­gų plat­for­mų vers­lo prak­ti­kų. Plat­for­mos mėgs­ta tvir­tin­ti, kad jų vaid­muo gig eko­no­mi­ko­je yra pa­pras­tas. Esą jos tė­ra tar­pi­nin­kas, ku­ris al­go­rit­mo pa­gal­ba su­jun­gia ne­pri­klau­so­mus part­ne­rius ir var­to­to­jus. Tai at­lei­džia plat­for­mas nuo fi­nan­si­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų, su ku­riais su­si­du­ria dar­buo­to­jus pa­gal dar­bo su­tar­tį sam­dan­tys darb­da­viai. Pir­miau­sia, plat­for­mos ne­pri­va­lo už taip va­di­na­mus „part­ne­rius“ mo­kė­ti so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų ir gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio. Jos taip pat nė­ra įpa­rei­go­tos ku­rje­riui ar tak­si­stui ga­ran­tuo­ti mi­ni­ma­lios al­gos. Ta­čiau šis pri­si­im­tas tar­pi­nin­ko sta­tu­sas už­go­žia tik­rą­jį kont­ro­lės mas­tą, ku­rį pa­ti­ria plat­for­mų darbuotojai.

Tei­si­nė­je prak­ti­ko­je ES vals­ty­bės įpras­tai dir­ban­čiuo­sius kla­si­fi­kuo­ja dve­jo­pai. Tie dir­ban­tie­ji, ku­rių veik­lo­je yra pa­kan­ka­mas au­to­no­mi­jos ir sa­va­ran­kiš­ko ap­si­spren­di­mo ly­gis, yra lai­ko­mi dir­ban­čiais sa­va­ran­kiš­kai. Tuo tar­pu, jei­gu dir­ban­ty­sis gau­na nu­ro­dy­mus, pa­ti­ria įvai­ria­ly­pę pri­klau­so­my­bę nuo ki­tos ša­lies, jis pa­pras­tai lai­ko­mas sam­do­mu dar­buo­to­ju. Pri­klau­so­mai nuo sta­tu­so dir­ban­tie­ji skir­tin­gai mo­ka pa­ja­mų ir so­cia­li­nio drau­di­mo mo­kes­čius, tu­ri skir­tin­gas teises.

Plat­for­mos tei­gia, jog joms dir­ban­tys ku­rje­riai ir tak­si­stai pri­skir­ti­ni in­di­vi­dua­liai dir­ban­čių­jų ka­te­go­ri­jai. Ta­čiau rea­lus pa­val­du­mo laips­nis, ku­rį pa­ti­ria gig dar­buo­to­jai dar­bo vie­to­je, daug la­biau pri­me­na sam­do­mą dar­bą. Taip yra dėl to, nes plat­for­mos iš tie­sų nė­ra tie­siog tar­pi­nin­kai, jos ak­ty­viai for­muo­ja vi­są san­do­rio tarp dir­ban­čio­jo ir kli­en­to ei­gą. Jos nu­sta­to su­tar­ties są­ly­gas, ver­ti­na dir­ban­čio­jo kva­li­fi­ka­ci­ją ir val­do mo­kė­ji­mo sis­te­mą. Plat­for­mos rea­guo­ja į var­to­to­jų įver­ti­ni­mus ir grįž­ta­mą­jį ry­šį, taip pat pa­lai­ko pa­slau­gų ko­ky­bės kont­ro­lę ir sank­cio­nuo­ja jos ne­ati­tin­kan­čius dar­buo­to­jus. Plat­for­mos taip pat ne tik vie­na­ša­liš­kai nu­sta­to dar­bo už­mo­kes­čio ta­ri­fą ar pa­ren­ka, ku­ris dar­buo­to­jas at­liks konk­re­čią už­duo­tį, bet ir kont­ro­liuo­ja už­duo­čių bai­gi­mo lai­ką ir net­gi va­žia­vi­mo tra­jek­to­ri­ją. Gre­ta vei­kia vie­šai ne­pri­ei­na­mos al­go­rit­mų rei­tin­ga­vi­mo ir na­šu­mo ska­ti­ni­mo sistemos.

Mikro­val­dy­mas pri­klau­so nuo plat­for­mos. Pa­vyz­džiui, Bol­to ku­rje­riui Lie­tu­vo­je ne­ga­li­ma at­mes­ti 70 proc. už­sa­ky­mų, ki­taip gre­sia sa­vai­tės truk­mės drau­di­mas dirb­ti. Tuo tar­pu Zi­ti­ci­ty iš­ve­žio­to­jams ap­skri­tai ne­ga­li­ma at­si­sa­ky­ti vež­ti už­sa­ky­mo. Lon­do­ne dir­bant Ube­rE­ats konk­re­tų ke­lio­nės tiks­lą ga­li su­ži­no­ti tik at­si­ėmęs pa­tie­ka­lą iš res­to­ra­no. Ne kar­tą te­ko keik­tis, kai ga­vęs pa­ke­tą su­ži­no­da­vau, jog teks min­ti dvi­ra­tį į sta­tų kal­ną. Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je ma­ši­na iš­ve­žio­jant mais­tą kom­pa­ni­ja Wolt drau­džia ma­ši­no­je vež­tis ke­lei­vius. Lais­vas dar­bo gra­fi­kas ir­gi tė­ra iliu­zi­ja. Ge­rai ži­nau: jei­gu no­riu už­dirb­ti ne gra­šius, pri­va­lė­siu mais­tą ve­žio­ti pi­ko va­lan­do­mis, kai ki­ti gru­pio­kai lenks pin­tas Lon­do­no ba­ruo­se. Tą nuo­la­tos ži­nu­tė­mis ir emai­lais pri­me­na plat­for­mos, ska­tin­da­mos dirb­ti va­ka­rais ir savaitgaliais.

Trum­pai ta­riant, kai kup­ri­nė­je ve­ži keb­a­bą, o prog­ra­mė­lė tau smul­kiai aiš­ki­na, ką da­ry­ti, nė vel­nio ne­si­jau­ti kaip ne­pri­klau­so­mas ent­rep­re­ne­ris. Čia nė­ra vie­tos lais­vam pa­si­rin­ki­mui. Skir­tin­gai nuo iš­ties ne­pri­klau­so­mų ent­rep­re­ne­rių ir fre­e­lan­ce­rių, plat­for­mų dar­buo­to­jai ne­tu­ri lais­vės keis­ti sa­vo dar­bo po­bū­džio ki­taip nei dirb­ti dau­giau ar ma­žiau. Vi­sa tai reiš­kia, kad plat­for­mų dar­buo­to­jai yra sam­di­niai, o ne sa­va­ran­kiš­ki vers­lo partneriai.

---

---

Iki šiol ES ša­ly­se įvy­kę teis­mai tai tik pa­tvir­ti­na. Šian­die­nos duo­me­ni­mis, de­vy­nio­se ES vals­ty­bė­se baig­ta dau­giau nei šim­tas teis­mo pro­ce­sų ir pen­kio­li­ka ad­mi­nist­ra­ci­nių by­lų su­si­ju­sių su plat­for­mo­se dir­ban­čių žmo­nių tei­si­niu sta­tu­su. Nors teis­mų spren­di­mų bū­ta įvai­rių, ta­čiau dau­gu­ma teis­mų nu­spren­dė va­di­na­muo­sius part­ne­rius perkva­li­fi­kuo­ti į dar­buo­to­jus, o plat­for­mas – į darb­da­vius. Vi­sais pen­kiais at­ve­jais, kai by­los pa­siek­da­vo aukš­čiau­sios ins­tan­ci­jos teis­mą, plat­for­mų dar­buo­to­jams bu­vo su­teik­tas sam­do­mo dar­buo­to­jo sta­tu­sas. Teis­mai ku­rje­riams pa­lan­kius spren­di­mus pri­ėmė rem­da­mie­si pag­rin­du, kad ne­pai­sant su­tar­ty­je nu­ro­dy­tų są­ly­gų, ku­rios api­brė­žia ku­rje­rius kaip in­di­vi­dua­lius vers­lo part­ne­rius, rea­lus dar­bo san­ty­kių tu­ri­nys pa­pras­tai pra­si­len­kia su to­kiu api­brė­ži­mu. For­ma­liau ta­riant, toks plat­for­mų dar­buo­to­jų trak­ta­vi­mas įver­tin­tas kaip tei­si­nis arbitražas.

Ne­pai­sant lai­mė­ji­mų, by­li­nė­ji­ma­sis yra lė­tas pro­ce­sas, kar­tais trun­kan­tis penk­me­čius. Tad dau­ge­lis ES vei­kian­čių plat­for­mų vis dar iš­lo­šia iš ne­tei­sė­tos dar­buo­to­jų klasifikacijos.

Ki­ta ne­at­sie­ja­ma di­džių­jų gig plat­for­mų vers­lo mo­de­lio da­lis – gro­buo­niš­ka kai­no­da­ra. Pa­pras­čiau ta­riant, tai bū­das iš­stum­ti iš rin­kos sa­vo kon­ku­ren­tus il­gą lai­ką siū­lant klien­tams pa­slau­gas ma­žes­nė­mis nei rin­kos kai­no­mis. Stra­te­gi­ja var­to­to­jui ge­rai pa­žįs­ta­ma – ku­po­niu­kai, ak­ci­jos pir­mą­kart ke­liau­jan­tiems ir t. t. Ta­da, už­si­ėmus ge­rą rie­kę rin­kos, pa­slau­gų kai­na pra­de­da­ma kelti.

Kai­nų dem­pin­gas nė­ra pi­gus už­si­ėmi­mas. Šiai stra­te­gi­jai įgy­ven­din­ti rei­ka­lin­ga pri­ei­ga prie pi­gaus in­ves­tuo­to­jų ka­pi­ta­lo ir stam­baus mas­to sko­li­ni­mo­si. Gig plat­for­moms kles­tė­ti lei­džia nuo­lat į kom­pa­ni­jas plūs­tan­tis ri­zi­kos (ang­liš­kai ven­tu­re) ka­pi­ta­las. Ge­riau­siai šio­je sri­ty­je pa­si­žy­mi kom­pa­ni­ja Uber. Ty­ri­mai ro­do, kad Uber bent jau iki 2016-ųjų di­džią­ją da­lį in­ves­tuo­to­jų ka­pi­ta­lo sky­rė sub­si­di­juo­ti sa­vo pa­slau­gų kai­nas. Kad in­ves­tuo­to­jų ka­pi­ta­las ski­ria­mas dem­pin­guo­ti kai­nas, ne­pai­sant stag­nuo­jan­čio kom­pa­ni­jos pro­duk­ty­vu­mo, daug by­lo­ja apie plat­for­mi­nio vers­lo mo­de­lio esmę.

Sie­kiant pa­na­šių tiks­lų ga­li­ma nu­ma­ny­ti ir Lie­tu­vo­je vei­kian­čią Bolt plat­for­mą. Ta­čiau gro­buo­niš­kos kai­no­da­ros ty­ri­mai yra ga­na su­dė­tin­gi ir rei­ka­lau­ja ge­rai pri­ei­na­mos in­for­ma­ci­jos ir pro­fe­sio­na­lių vals­ty­bės tar­nau­to­jų. Tiek pir­mų­jų, tiek ant­rų­jų Lie­tu­vo­je kol kas striuka.

„Ren­ti­nin­kų verslas ne­rei­ka­lau­ja nei ino­va­ci­jų, nei pro­duk­ty­vių in­ves­ti­ci­jų, nei tvir­to dar­buo­to­jų lo­ja­lu­mo, kad už­si­tar­nau­tų kon­ku­ren­ci­nį pra­na­šu­mą. Ren­ti­nin­kai iš es­mės pa­si­žy­mi ne ver­tės kū­ri­mu, o ver­tės pasisavinimu.“

Ži­no­ma, gig eko­no­mi­ka yra ne­vie­na­ly­tė. Ga­li­me su­gal­vo­ti vi­są šūs­nį ma­žes­nių plat­for­mų, kaip pa­vyz­džiui, BlaBla­Car, ku­rios to­kio­mis abe­jo­ti­no­mis prak­ti­ko­mis ne­už­si­ima. Ta­čiau iš­kal­bin­gas fak­tas, kad di­džiau­si rin­kos da­ly­viai ro­do to­kius oli­go­po­li­nius polinkius.

Ga­liau­siai, ver­ta pa­mi­nė­ti ko­ne ne­ma­rų plat­for­mų ge­bė­ji­mą per­kel­ti įvai­raus ti­po kaš­tus ant dar­buo­to­jų ir mo­kes­čių mo­kė­to­jų pe­čių. Vė­l­gi, čia svar­biau­sią vaid­me­nį vai­di­na jau ap­tar­tas plat­for­mų at­si­fu­tbo­li­ni­mas nuo darb­da­vio sta­tu­so. Ši tei­si­nė gim­na­sti­ka lei­džia plat­for­moms iš­veng­ti ar­ba su­ma­žin­ti ap­lin­ko­sau­gos, so­cia­li­nio drau­di­mo, gy­ven­to­jų pa­ja­mų ir pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­ti­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus. Taip pat rei­kia tu­rė­ti ome­ny, kad dirb­da­mas plat­for­mo­je pa­gal in­di­vi­dua­lią su­tar­tį gig dar­buo­to­jas taip ri­zi­kuo­ja sa­vo as­me­ni­niu tur­tu, kad ir kas tai be­bū­tų – ma­ši­na ar dviratis.

Gig eko­no­mi­ka vals­ty­bių biu­dže­tus tuš­ti­na dviem bū­dais. Vi­sų pir­ma, tie­sio­giai – ne­su­mo­kė­tais mo­kes­čiais, o ant­ra – ne­tie­sio­giai – sub­si­di­jo­mis iš ge­ro­vės valstybių.

Pra­dė­ki­me nuo tie­sio­gi­nių mo­kes­ti­nių ne­te­ki­mų. Lai­ky­ti gig dar­buo­to­jus dir­ban­čiais pa­gal in­di­vi­dua­lią su­tar­tį ken­kia mo­kes­čių ba­zei dviem bū­dais: pir­ma, pa­leng­vi­na plat­for­moms gy­ven­to­jų pa­ja­mų ir so­cia­li­nio drau­di­mo mo­kes­čių naš­tą. Ant­ra, plat­for­mos iš­ven­gia pi­giau­sio ir efek­ty­viau­sio mo­kes­čių su­rin­ki­mo me­to­do, t. y. mo­kes­čių rink­lia­vos iš darb­da­vio kaip iš aiš­kaus mo­kes­ti­nio vie­ne­to. Vie­to­je to, vals­ty­bė yra pri­vers­ta rink­ti mo­kes­čius iš pas­kli­du­sios ma­sės pa­vie­nių gig dar­buo­to­jų. Be to, tra­di­ciš­kai dau­ge­lis vals­ty­bių ap­mo­kes­ti­na in­di­vi­dua­liai dir­ban­čius kur kas men­kiau nei sam­do­mus dar­buo­to­jus, šian­dien Lie­tu­vo­je ku­rje­riai mo­ka tarp 5 ir 15 proc. va­ri­juo­jan­tį gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­tį. Tuo tar­pu už ki­tus sam­do­mus dar­buo­to­jus Lie­tu­vo­je darb­da­viai mo­ka di­des­nį 20 proc. GPM ta­ri­fą. So­cia­li­nio drau­di­mo mo­kes­čiai Sod­rai ir pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo įmo­kos plat­for­mų dar­buo­to­jams taip pat yra ma­žes­nės nei sam­do­mam dar­bui dėl ga­lio­jan­čių mo­kes­ti­nių at­skai­ty­mų ir kreditų.

Kai ku­riais at­ve­jais, kai vals­ty­bė pri­vers­ta rink­ti mo­kes­tį iš at­ski­rų gig dar­buo­to­jų, ji iš­vis ap­lei­džia mo­kes­čių rin­ki­mą. Pa­vyz­džiui, nors ir eg­zis­tuo­ja šūs­nis ty­ri­mų, kad pa­ve­žė­ji­mo plat­for­mų įsi­kū­ri­mas mies­tuo­se reiš­kia dau­giau au­to­mo­bi­lių gat­vė­se ir dau­giau tar­šos, ta­čiau pa­pras­čiau­siai nė­ra efek­ty­vaus bū­do ap­mo­kes­tin­ti iš­au­gu­sią tar­šą ati­tin­ka­mais mokesčiais.

Iden­tiš­ka si­tu­aci­ja ir su pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čiu. Jei­gu ei­na­te į Mc­Do­nal­dą ir per­ka­te Fi­let-O-Fish su Co­la (ne­duok die­ve), če­ky­je ma­to­te, jog už jums su­teik­tą pa­slau­gą su­mo­ka­te 21 proc. pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­tį (nors Lie­tu­vo­je iki 2023 m. ta­ri­fas mai­ti­ni­mo sek­to­riui lai­ki­nai su­ma­žin­tas iki 9 proc.). PVM mo­ka­mas ki­taip, kai per­ka­te gig dar­buo­to­jo pa­slau­gą. Ka­dan­gi pa­vie­niai dar­buo­to­jai daž­niau­siai ne­per­žen­gia apy­var­ti­nio slenks­čio, kai tam­pa­ma PVM mo­kė­to­ju (Lie­tu­vo­je ši ri­ba sie­kia 50 tūkst. eu­rų), dar­buo­to­jai iš vi­so ne­mo­ka įpras­to PVM. Tai ža­lin­ga, nes, pa­vyz­džiui, Ube­ris ar Bol­tas kaip vie­nas mo­kes­ti­nis vie­ne­tas šį slenks­tį per­žen­gia mi­li­jo­nais eu­rų. Vals­ty­bės ieš­ko bū­dų, kaip suk­tis iš ši­tos si­tu­aci­jos ir bent kiek ap­mo­kes­tin­ti plat­for­mų tei­kia­mas pa­slau­gas. To­dėl Lie­tu­vo­je plat­for­mų dar­buo­to­jams tai­ko­mas at­virkš­ti­nis PVM. Čia šis mo­kes­tis ren­ka­mas nuo ko­mi­si­nio ke­lio­nės mo­kes­čio, ku­ris pa­pras­tai su­da­ro tik 20 proc. vi­sos pa­slau­gos kai­nos. Tai reiš­kia, jog efek­ty­vus PVM pla­for­mos dar­buo­to­jui sie­kia tik 4 proc. Sun­ku pa­sa­ky­ti, ko­kie tiks­liai biu­dže­to pra­ra­di­mai pa­ti­ria­mi Lie­tu­vo­je dėl to­kios plat­for­mos stra­te­gi­jos op­ti­mi­zuo­ti mo­kes­ti­nę naš­tą, bet, pa­vyz­džiui, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je kai ku­rie ty­ri­mai juos skai­čiuo­ja milijardais.

Gre­ta šių tie­sio­gi­nių mo­kes­ti­nių pra­ra­di­mų, mo­kes­čių mo­kė­to­jai per vie­šą­sias pa­slau­gas plat­for­mas sub­si­di­juo­ja ir ne­tie­sio­giai. Tra­di­ci­niai darb­da­viai tu­ri daug tei­si­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų sa­vo dar­buo­to­jams, net jei jie nė­ra eko­no­miš­kai ak­ty­vūs. Ne­skai­tant dar­buo­to­jo at­ly­gi­ni­mo, įmo­nės pa­pras­tai tu­ri fi­nan­suo­ti dau­gy­bę iš­mo­kų, to­kių kaip li­gos pa­šal­pa ar vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gos. Tuo tar­pu gig eko­no­mi­ko­je šias iš­lai­das den­gia pa­tys dar­buo­to­jai, o tai iš tie­sų daž­niau­siai reiš­kia, kad jiems ga­ran­ti­jas ga­lop tu­ri teik­ti vals­ty­bė. Jei­gu vals­ty­bės ne­pra­dės įdė­miau re­gu­liuo­ti gig eko­no­mi­kos, kiek­vie­nas mo­kes­čių mo­kė­to­jas šias plat­for­mas ir to­liau rems iš sa­vo kišenės.

Trum­pai re­ziu­muo­jant – gig eko­no­mi­kos veržlu­mas ky­la ne iš ino­va­ci­jos. Nors ji ir eg­zis­tuo­ja, ji ne­su­ku­ria pa­kan­ka­mai ver­tės, kad ga­ran­tuo­tų bent mi­ni­ma­lius at­ly­gi­ni­mus gig dar­buo­to­jams. Ana­lo­giš­kai, dau­ge­liui gig plat­for­mų ne­pa­vyks­ta tap­ti pel­nin­go­mis. Pag­rin­di­nė sek­to­riaus plėt­ros prie­žas­tis: ap­tar­tos tei­si­nio ar­bi­tra­žo, mo­kes­čių ven­gi­mo bei gro­buo­niš­kos kai­no­da­ros prak­ti­kos. Gig plat­for­mos pri­va­lo bū­ti re­gu­liuo­ja­mos griež­čiau. Baig­da­mas no­rė­čiau trum­pai nu­ro­dy­ti ke­lias kryp­tis, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti ši reguliacija.

Pir­ma, pa­gal mas­te­lį ši re­gu­lia­ci­ja tu­rė­tų bū­ti virš­na­cio­na­li­nė. Lie­tu­vos at­ve­ju, ji tu­rė­tų bū­ti eu­ro­pi­nė. Tai ypač svar­bu, nes skai­čiuo­ja­ma, jog treč­da­lis dar­bo plat­for­moms Eu­ro­po­je yra at­lie­ka­ma už­sie­ny­je. Re­gu­lia­ci­ja, ku­ri įpa­rei­go­tų fi­nan­si­nės in­for­ma­ci­jos mai­nus tarp vie­ti­nių vy­riau­sy­bių, pa­leng­vin­tų mo­kes­čių su­rin­ki­mą. Iš vir­šaus į apa­čią at­ei­nan­tis eu­ro­pi­nės re­gu­lia­ci­jos me­to­das yra pa­ran­kus ir iš tos pu­sės, jog ne­leis­tų pa­vie­nėms įta­kin­goms plat­for­moms na­cio­na­li­niu ly­giu iš­si­muš­ti pa­lan­kių įsta­ty­mų. Taip iš­veng­tu­me lenk­ty­nių kuo la­biau su­ma­žin­ti re­gu­lia­ci­ją tarp Eu­ro­pos vals­ty­bių. Ver­tin­ga pa­mi­nė­ti ir tai, jog po Brexi­to si­tu­aci­ja pri­im­ti to­kio ti­po so­cia­liai ori­en­tuo­tas re­gu­lia­ci­jas yra daug palankesnė.

Ant­ra, re­gu­lia­ci­ja tu­rė­tų pri­pa­žin­ti sam­do­mais dar­buo­to­jais tuos gig eko­no­mi­kos dar­buo­to­jus, ku­rių dar­bo po­bū­dis iš es­mės ski­ria­si nuo dar­bo pa­gal in­di­vi­dua­lią su­tar­tį. Svar­bu, kad tai su­teik­tų reikš­min­gai da­liai šiuo me­tu ne­sau­gio­mis dar­bo są­ly­go­mis dir­ban­čių­jų pri­ėji­mą prie so­cia­li­nių pa­slau­gų tink­lo ir už­kirs­tų mi­nė­tus ke­lius gig plat­for­moms op­ti­mi­zuo­ti mo­kes­ti­nę naš­tą. Plat­for­mos, ku­rio­se dar­bo są­ly­gos iš es­mės ne­si­ski­ria nuo sam­do­mo dar­bo, mo­kė­tų ati­tin­ka­mai di­des­nius mokesčius.

Net nė­ra abe­jo­nių, jog su­tei­kus adekva­čias dar­bo tei­ses šiuo me­tu ne­tei­sin­gai „ne­pri­klau­so­mais ent­rep­re­ne­riais“ ti­tu­luo­ja­miems gig dar­buo­to­jams ir plat­for­moms pra­dė­jus mo­kė­ti adekva­čius mo­kes­čius kai ku­rie verslai už­si­lenks. Ta­čiau to­kiems gas­di­ni­mams iš vers­lo kon­fe­de­ra­ci­jų ir Fa­ce­bo­o­ke vers­lą gi­nan­čių bla­žy­čių ga­li­me at­sa­ky­ti – jei­gu ta­vo verslas ne­ga­li iš­gy­ven­ti mo­kė­da­mas mo­kes­čius ir lai­ky­da­ma­sis dar­bo tei­sės – jis yra šū­di­nas verslas.

Dau­man­tas Skin­kys, „Ube­ris ne­ti­ki aša­ro­mis“, Šauks­mas, nr. 1 (2022 pa­va­sa­ris), p. 27–31.