Studentiška, bet rimta

Su Fre­ya su­si­ti­ko­me dviems po­kal­biams vie­no­je Ge­tin­ge­no ka­vi­nė­je. Ne­pai­sant to, kad 2022 me­tų rug­pjū­tį tem­pe­ra­tū­ra po sau­le vir­šy­da­vo ir 40 laips­nių, jos pa­si­rin­ki­mas su­si­ti­ki­mo vie­tai bu­vo bū­tent toks.

„Tie­siog ne­ga­liu iš­gy­ven­ti be ka­vos“, – tei­si­no­si de­vy­nio­lik­me­tė ger­ma­nis­ti­kos stu­den­tė iš Oks­for­do universiteto.

Ne­nuo­sta­bu, ypač ži­nant, kaip at­ro­do įpras­ta Freya’os die­na. Ža­din­tu­vui su­skam­bė­jus šeš­tą va­lan­dą ry­to – mankš­ta ir trys va­lan­dos stu­di­joms. Pie­tų me­tu tvar­ko­mi laik­raš­čio or­ga­ni­za­ci­niai rei­ka­lai. Vė­liau po­pie­tę vyks­ta se­mi­na­rai ir paskai­tos. Va­ka­re daž­niau­siai – re­dak­ci­jos su­si­rin­ki­mas, po jo – ke­lio­nė į par­duo­tu­vę ir va­ka­rie­nė. Po stu­den­tų va­ka­rė­lio die­na bai­gia­si apie vidurnaktį.

Nors Fre­ya po­kal­bio me­tu lan­ko vo­kie­čių kal­bos kur­sus ma­ža­me uni­ver­si­te­ti­nia­me mies­te­ly­je Vo­kie­ti­jo­je, dar­bo vis­gi ne­trūks­ta. Ji – nuo 1920-ųjų lei­džia­mo Oks­for­do stu­den­tų laik­raš­čio „The Cher­well“ nau­jie­nų redaktorė.

Fre­ya juo­kia­si iš įspū­džio, kad esą pres­ti­ži­nių Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės uni­ver­si­te­tų stu­den­tai dėl stu­di­jų ap­im­ties ne­tu­ri lai­ko jo­kiai už­kla­si­nei veiklai.

Tai at­ro­dy­tų na­tū­ra­lu – Oks­for­do uni­ver­si­te­te stu­den­tams iš es­mės yra drau­džia­ma im­tis at­ly­gin­ti­nos veik­los. Fi­nan­siš­kai rem­ti­ni stu­den­tai gau­na dos­nias do­ta­ci­jas iš uni­ver­si­te­to, kad ga­lė­tų ne­suk­ti gal­vos dėl pra­gy­ve­ni­mo ir at­si­dė­ti stu­di­joms. Bet ar iš tik­rų­jų taip ir yra?

„Ne­įti­kė­ti­na, kiek iš tik­rų­jų ma­žai lai­ko Oks­for­do stu­den­tai pra­lei­džia stu­di­juo­da­mi“, – sa­ko Fre­ya. Be­veik tai­syk­lė be iš­im­čių, kad stu­den­tas sa­vo stu­di­jų me­tu pri­klau­so vie­nai ar ke­lioms stu­den­tų drau­gi­joms. Ne ką re­čiau drau­gi­jų veik­la net­gi už­go­žia stu­di­jų tikslus.

Idea­lis­tiš­kas an­ga­žuo­tu­mas? Vargu.

Anot Freyo’s, tai ver­čiau pir­mie­ji ka­rje­ros žings­niai. Ži­no­ma, nie­kas ne­abe­jo­ja ge­rų stu­di­jų re­zul­ta­tų pra­na­šu­mais. Vis­gi jie ver­tin­giau­si sie­kiant aka­de­mi­nės ka­rje­ros. Be­si­do­mian­tys ki­to­mis sri­ti­mis pro­fe­si­nius ke­lius tie­sia stu­den­tų drau­gi­jo­se – tarp jų ir bū­si­mie­ji žurnalistai.

Pa­vyz­džiui, nė­ra ne­įp­ras­ta, kad vie­ni svar­biau­sių na­cio­na­li­nių bri­tų dien­raš­čių pa­ste­bė­ję pa­si­žy­mė­ju­sius stu­den­tų spau­dos bend­ra­dar­bius po stu­di­jų jiems pa­siū­lo pa­rei­gas sa­vo redakcijose.

Stu­den­tų mo­ty­vai gal­būt ne per kil­niau­si, bet dėl ge­res­nių per­spek­ty­vų sa­va­no­riš­kai plu­šan­čių­jų triū­so re­zul­ta­tas – ne­įti­kė­ti­nai mar­gas Oks­for­do stu­den­tų spau­dos kraštovaizdis.

26 tūks­tan­čius stu­den­tų tu­rin­čia­me uni­ver­si­te­te ei­na stu­den­tų kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės žur­na­las „The Isis“. Oks­for­do stu­den­tų są­jun­ga gre­ta lei­džia laik­raš­tį „The Oxford Stu­dent“. Taip pat vei­kia ne­pri­klau­so­mas in­ter­ne­ti­nis dien­raš­tis „The Oxford Blue“. Be to, vei­kia pluoš­tas spe­cia­liai po­li­ti­kai, li­te­ra­tū­rai ir ki­toms sri­tims skir­tų stu­den­tų žur­na­lų. Ga­liau­siai ir Freya’os laik­raš­tis – „The Cherwell“.

1920-ie­ji, du Oks­for­do uni­ver­si­te­to stu­den­tai vyks­ta į Aust­ri­ją sa­va­no­riau­ti or­ga­ni­za­ci­jo­je „Gel­bė­kit vai­kus“. Be­lauk­da­mi vė­luo­jan­čio kel­to į Pran­cū­zi­ją Ri­char­das Bin­ney ir George’as Edin­ge­ris šne­ku­čiuo­ja­si apie ap­gai­lė­ti­ną žur­na­lis­ti­kos būk­lę Oks­for­de. Abu pa­ste­bi, kad jų mies­te nė­ra nė vie­no stu­den­tiš­ko sa­vaitraš­čio. Anot vie­no – Oks­for­das to­kio ir ne­si­ti­ki, anot ki­to – dėl to­kio bū­tų vi­sai ver­ta pa­si­steng­ti. Ga­liau­siai tais me­tais jie įsteigs stu­den­tiš­ką žur­na­lą. Pa­sta­ra­sis į ang­lų kal­bą įves ter­mi­ną „mark­siz­mas“ ir taps vie­nu se­niau­sių stu­den­tų lei­di­nių Jung­ti­nė­je Karalystėje.

Ne­at­si­tik­ti­nai du il­giau­siai Oks­for­de lei­džia­mi stu­den­tų lei­di­niai bus pa­va­din­ti upių var­dais. Di­džią­ją šim­to me­tų is­to­ri­jos da­lį „The Cher­well“ kon­ku­ren­tas bus žur­na­las „The Isis“. Pir­muo­se lei­di­muo­se „The Cher­well“ sa­ve ti­tu­luos „Anti­po­li­ti­ne sa­vai­tės ap­žval­ga“ – tai yra vi­siš­ka „The Isis“ prie­šin­gy­be. Ja­me bus skel­bia­mos stu­den­tų ap­kal­bos, o ne il­gi straips­niai apie svar­biau­sius na­cio­na­li­nės po­li­ti­kos įvy­kius. Binney’o ir Edin­ge­rio po­žiū­riu, stu­den­tams rei­kės pla­čiai skai­to­mo ir vi­siems tar­nau­jan­čio ne­po­li­tiš­ko leidinio.

Iro­niš­ka, bet „The Isis“ bu­vo įkur­tas 1892 me­tais su pa­na­šio­mis pre­ten­zi­jo­mis. Iš­lai­ky­ti nuo­sek­lią ta­pa­ty­bę bus nuo­la­ti­nis iš­šū­kis abiem lei­di­niams. Per vi­są sa­vo is­to­ri­ją „The Cher­well“ ir „The Isis“ ne kar­tą pa­keis orien­ta­ci­ją. Ga­lu­ti­nai lei­di­niai iš­si­skirs 1953-iai­siais, kai „The Cher­well“ taps laik­raš­čiu, o „The Isis“ pa­si­liks žurnalu.

Pir­ma­sis „The Cher­well“ nu­me­ris iš­ėjo 1920 me­tų ru­dens se­mest­ro ket­vir­to­sios sa­vai­tės ant­ra­die­nį ir kai­na­vo ke­tu­ris pen­sus. Ja­me bu­vo ap­ta­ria­mi vi­si uni­ver­si­te­to gy­ve­ni­mo as­pek­tai – nuo dra­mos iki sporto.

Žur­na­lo to­nas bu­vo sa­ty­ri­nis – ja­me bjau­rė­ta­si bet ko­kia rim­ta po­li­ti­ka. 1923 me­tais pa­si­trau­kus įkū­rė­jams žur­na­las grei­tai įgi­jo li­te­ra­tū­riš­kes­nį pro­fi­lį, bet ne­pra­ra­do hu­mo­ro jaus­mo. Pa­vyz­džiui, 1924 me­tais re­dak­ci­ja skel­bė, kad tą­met „The Cher­well“ skai­ty­to­jams bus pri­sta­to­mas iš Ru­mu­ni­jos vy­riau­sy­bės įsi­gy­tu „di­de­liu šar­vuo­tų au­to­mo­bi­lių parku“.

„Pa­vyz­džiui, nė­ra ne­įp­ras­ta, kad vie­ni svar­biau­sių na­cio­na­li­nių bri­tų dien­raš­čių pa­ste­bė­ję pa­si­žy­mė­ju­sius stu­den­tų spau­dos bend­ra­dar­bius po stu­di­jų jiems pa­siū­lo pa­rei­gas sa­vo redakcijose.“

The Cher­well“ lei­dy­ba nu­trū­ko per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Pas­ku­ti­nia­me 1942-ųjų pa­va­sa­rio nu­me­ry­je re­dak­to­riai pa­ža­dė­jo, kad žur­na­las su­grįš ki­tą se­mest­rą, bet lei­dy­ba taip ir ne­bu­vo pra­tęs­ta. Vie­nas iš dvie­jų laik­raš­čiui va­do­va­vu­sių stu­den­tų žu­vo per avia­ka­ta­st­ro­fą dar prieš ka­ro pa­bai­gą. Ant­ra­sis re­dak­to­rius bu­vo du kar­tus su­žeis­tas, bet ka­rą išgyveno.

1947 me­tais pir­ma­ja­me „The Cher­well“ ve­da­ma­ja­me už­si­me­na­ma, kad laik­raš­tis bu­vo at­nau­jin­tas dar pir­mai­siais po­ka­rio me­tais, bet uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­ja jį už­da­rė. Mat tuo­me­tis laik­raš­čio sa­vi­nin­kas Ala­nas Be­e­sley vie­nai dės­ty­to­jai ne­ty­čia iš­siun­tė klau­si­my­ną apie mo­te­rų sek­su­a­li­nes pa­tir­tis Oks­for­de. Ad­mi­nist­ra­ci­jai tai įspū­džio ne­pa­da­rė ir ji su­stab­dė žur­na­lo lei­dy­bą. Po to lei­di­nys vėl leng­vai at­si­ga­vo ir pra­dė­jo ei­ti kas dvi savaites.

1951 me­tais „The Cher­well“ at­ei­tį vi­siems lai­kams pa­kei­tė jį įsi­gi­ję Clive’as La­bo­vi­t­chius ir Ear­las M. White’as. Po me­tų jie nu­spren­dė im­tis es­mi­nių po­ky­čių, mat „The Cher­well“ par­da­vi­mai bu­vo ge­ro­kai nu­kri­tę ir jis vos be­si­sky­rė nuo ki­tų li­te­ra­tū­ri­nių Oks­for­do žur­na­lų. 1953 me­tų sau­sio 27 die­ną, ant­ra­die­nį, „The Cher­well“ at­gi­mė kaip laik­raš­tis – ir šis for­ma­tas iš­li­ko iki šių dienų.

„The Cher­well“ nau­jie­nų lei­di­nys bu­vo aš­tuo­nių pus­la­pių, ja­me bu­vo pa­tei­kia­mos ži­nios, in­ter­viu ir skel­bi­mai. Ėmę­sis nau­jie­nų laik­raš­tis įga­vo rim­tes­nį to­ną, ypač kai 1953 me­tais pag­rin­di­nė nau­jie­nų te­ma bu­vo itin daž­nos stu­den­tų sa­vi­žu­dy­bės. Be to, laik­raš­tis bu­vo fi­nan­siš­kai sėk­min­ges­nis nei žurnalas.

1957 me­tais La­bo­vi­t­chius ir Whi­te­as par­da­vė sa­vo laik­raš­čio da­lį. Po me­tų The Cher­well bu­vo par­duo­tas vy­res­nių uni­ver­si­te­to stu­den­tų įkur­tam fon­dui. Siek­da­mi pa­ge­rin­ti laik­raš­čio val­dy­mą, nau­jie­ji sa­vi­nin­kai 1961 me­tais įstei­gė bend­ro­vę „Oxford Stu­dent Pub­li­ca­tions Li­mi­ted“ (OSPL). Trum­pam at­ro­dė, kad laik­raš­tis at­si­gau­na – re­dak­ci­ja net­gi pla­na­vo jį leis­ti du kar­tus per sa­vai­tę. Dar­buo­to­jams per vie­ną su­si­rin­ki­mą net bu­vo pa­sa­ky­ta, kad „The Cher­well“ yra laik­raš­tis, nuo­sek­liai ky­lan­tis į „Man­ches­ter Gu­ar­dian“ lygį.“

Pra­ėjus vos de­šimt­me­čiui po OSPL įkū­ri­mo bu­vo rim­tai kal­ba­ma apie „The Isis“ ir nu­skur­sti spė­ju­sio „The Cher­well“ su­jun­gi­mą. Pa­dė­tis taip pa­blo­gė­jo, kad 1974 me­tais laik­raš­tis tu­rė­jo pas­kelb­ti na­cio­na­li­nį pa­gal­bos pra­šy­mą. Laik­raš­čiui po pen­kis sva­rus pa­au­ko­jo svar­biau­si to me­to po­li­ti­kos vei­kė­jai, tarp jų – bri­tų pre­mje­ras ir vi­daus rei­ka­lų ministras.

At­ro­dė, kad OSPL pa­ga­liau at­si­ga­vo. 1977 me­tais „The Cher­well“ juo­kau­da­mas pir­ma­ja­me pus­la­py­je iš­spaus­di­no pir­mą­ją ant­raš­tę, kad OSPL ke­ti­na įsi­gy­ti vie­ną di­des­nių Lon­do­no dien­raš­čių „The Eve­ning Stan­dard“. Ta­čiau laik­raš­čio pa­dė­tis vėl pa­blo­gė­jo ir de­šimt­me­čio pa­bai­go­je jis iš­si­lai­kė tik pa­ja­mų iš ka­rje­ros pa­ta­ri­mų skel­bi­mų dėka.

1980 me­tais ki­lo vie­nas di­džiau­sių skan­da­lų laik­raš­čio is­to­ri­jo­je. „The Cher­well“ iš­spaus­di­no ant­raš­tę „Ar iš­prie­var­tau­tum šią mo­te­rį?“ po vie­nos iš ei­ty­nes prieš mo­te­rų smur­tą or­ga­ni­za­vu­sios stu­den­tės nuo­trauka. Rea­guo­da­mos į tai, laik­raš­tį pa­smer­kė 11 Oks­for­do ko­le­džų stu­den­tų ta­ry­bų, o vie­nas ko­le­džas iš vi­so jį už­drau­dė. Pa­dė­tis pa­aštrė­jo, kai maž­daug 40 pro­tes­tuo­to­jų pa­te­ko į „The Cher­well“ biu­rą ir su­nai­ki­no anks­tes­nius laik­raš­čio nu­me­rius. Re­dak­to­rius ga­liau­siai at­si­pra­šė už ant­raš­tę, bet ne už pa­tį straipsnį.

De­šim­ta­sis de­šimt­me­tis Oks­for­do stu­den­tų spau­dai ta­po per­ei­na­muo­ju lai­ko­tar­piu. Jo pra­džio­je bri­tų dien­raš­tį „The Gu­ar­dian“ val­dan­tis Scott fon­das pa­siū­lė nu­pirk­ti ei­li­nį kar­tą į fi­nan­si­nius sun­ku­mus pa­kliu­vu­sį „The Cher­well“. OSPL at­si­sa­kė šio pa­siū­ly­mo laik­raš­čio ne­pri­klau­so­my­bės var­dan. 1992 me­tais Oks­for­do stu­den­tų są­jun­ga pa­mė­gi­no iš­stum­ti ne­pri­klau­so­mą „The Cher­well“ ir įkū­rė sa­vą­jį „The Oxford Stu­dent“. „The Cher­well“ vėl pa­vy­ko iš­si­lai­ky­ti, bet jo kon­ku­ren­tas „The Isis“ ne­iš­gy­ve­no ir am­žiaus pa­bai­go­je žur­na­lą per­ėmė OSPL. Taip bu­vo nu­trauk­ta ke­lis de­šimt­me­čius tru­ku­si šių dvie­jų lei­di­nių konkurencija.

Am­žių san­dū­ro­je OSPL bu­vo itin pras­tai val­do­ma ir įsi­sko­li­nu­si įmo­nė. 2001 me­tų va­sa­rą ji bu­vo ne­ap­mo­kė­ju­si 19 000 sva­rų ver­tės są­skai­tų ir jau tu­rė­jo 16 500 sva­rų sko­lų. Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja sie­kė iš­ieš­ko­ti 7 000 sva­rų ne­su­mo­kė­to PVM, o ant­sto­liai ruo­šė­si iš įmo­nės biu­rų iš­vež­ti vi­są ver­tin­gą tur­tą. Ne­pa­dė­jo ir į ko­jas dė­jęs įmo­nės val­dy­bos pir­mi­nin­kas. Įmo­nei at­si­dū­rus ties žlu­gi­mo ri­ba, laik­raš­tį iš­gel­bė­jo alum­nai, iš ban­ko sku­biai pa­rū­pi­nę 25 000 sva­rų paskolą.

Ta­čiau laik­raš­tis ir to­liau bu­vo ka­muo­ja­mas pras­tos va­dy­bos. 2002 me­tais bend­ro­vė tu­rė­jo jau 27 000 sva­rų sko­lų. Re­dak­ci­jai te­ko dras­tiš­kai su­ma­žin­ti laik­raš­čio ap­im­tį ir at­si­sa­ky­ti be­veik vi­sų spal­vų. Šios kri­zės pa­li­ki­mas ma­to­mas ir šian­dien, nes sie­kiant ap­kar­py­ti iš­lai­das „The Isis“ lei­dy­ba bu­vo vi­sam lai­kui su­ma­žin­ta iki vie­no nu­me­rio per semestrą.

2009 me­tais „The Cher­well“ su­si­lau­kė vi­sai ki­to­kio na­cio­na­li­nio dė­me­sio. Re­dak­ci­ja 50 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu iš­spaus­di­no laik­raš­čio pokš­tų lei­di­mą. Ja­me bu­vo is­to­ri­ja, ku­rio­je du stu­den­tai kal­ba sek­su­a­liai prie­var­ta­vę ir žu­dę kū­di­kius, o ki­to­je – pho­to­sho­pu pa­ruoš­ta bu­vu­sio re­dak­to­riaus nuo­trauka, ku­rio­je jis ap­si­ren­gęs Ku Klux Kla­no kos­tiu­mu. Ne­ga­na to, nu­me­ry­je pas­kelb­ta iš­gal­vo­ta is­to­ri­ja apie vie­ną Oks­for­do gy­ven­to­jus er­zi­nu­sį gat­vės mu­zi­kan­tą, ku­rio dūd­mai­šiai juo­kais pa­va­din­ti Ho­lo­kaus­to me­tu nau­do­ta kan­ki­ni­mo priemone.

Tarp laik­raš­čio bend­ra­dar­bių links­mai su­tik­tas lei­di­nys bu­vo vie­šai pa­smerk­tas, kai jis pa­puo­lė į sve­tai­nės „Oxford Gos­sip“ aki­ra­tį. OSPL pa­rei­ka­la­vo, kad re­dak­to­riai at­si­sta­ty­din­tų. Šis at­ve­jis pa­ro­dė, kad skait­me­ni­nia­me am­žiu­je pokš­tai uni­ver­si­te­te ne­liks ne­pa­ste­bė­ti už jo ri­bų. Pa­si­da­rė aiš­ku, kad Oks­for­do stu­den­tai dar nie­kad ne­bu­vo taip aky­lai ste­bi­mi ša­lies mastu.

Prie­šin­gai nei ne­to­li­mo­je pra­ei­ty­je, da­bar­ti­nė laik­raš­čio pa­dė­tis yra ga­na sta­bi­li. „The Cher­well“ už­dir­ba ne­di­de­lį pel­ną ir ne­bė­ra nau­do­ja­mas sub­si­di­juo­ti „The Isis“ lei­dy­bą. Kas dvi sa­vai­tes per se­mest­rą iš­ei­na 24 pus­la­pių nu­me­ris, o laik­raš­ty­je dir­ba dau­giau dar­buo­to­jų nei ka­da nors anks­čiau. Ar tik lai­ko klau­si­mas, ka­da „The Cher­well“ vėl įkris į kri­zę? Is­to­ri­ja ro­do, kad tik­rai taip. Ga­liau­siai laik­raš­čio li­ki­mas pri­klau­so nuo jį val­dan­čių studentų.

Nuo mū­sų po­kal­bio rug­pjū­tį daug kas pa­si­kei­tė. Fre­ya laik­raš­ty­je bu­vo pa­aukš­tin­ta į pa­va­duo­jan­čios re­dak­to­rės ži­nių rei­ka­lams pa­rei­gas ir nuo ko­vo va­do­vau­ja „The Cher­well“ ty­ri­mų sky­riui. Tuo tar­pu na­cio­na­li­niai dien­raš­čiai „The Ti­mes“ ir „The Te­leg­raph“ per­pub­li­ka­vo du jos ru­dens se­mest­ro straips­nius. Gruo­dį jai pa­ti­kė­tos „Oxford Me­dia So­cie­ty“ – žur­na­lis­ti­kai skir­tos sa­višvie­tos drau­gi­jos – pre­zi­den­tės pa­rei­gos. Be­veik vi­sa tai – iki jos dvi­de­šim­to­jo gim­ta­die­nio vasarį.

Mū­sų ant­ro­jo su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je rug­pjū­tį jos pa­klau­siau, ko­kią ki­tą di­de­lę is­to­ri­ją ji pla­nuo­ja pub­li­kuo­ti ar­ti­miau­siu metu.

„Jei­gu apie tai pa­pa­sa­ko­čiau ir tai iš­spaus­din­tu­mė­te, kaž­kas grei­čiau­siai jus pa­duo­tų į teis­mą,“ – šel­miš­kai šyp­te­lė­jo Freya.

Do­mas Lavru­kai­tis, „Stu­den­tiš­ka, bet rim­ta“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 19–21.