Lietuvos jaunimo baimė įsipareigoti

Dau­gu­ma Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų ne­pa­liau­ja­mai spren­džia gy­ve­ni­mo ir mir­ties klau­si­mą – kaip ne­at­si­dur­ti ar­chy­vo stal­čiuo­se ir pri­trauk­ti nau­jų na­rių. Vy­res­nie­ji jų na­riai gal­būt jau ga­lė­tų im­tis se­no ge­ro post­rin­ga­vi­mo apie ne­at­sa­kin­gą ir abe­jin­gą, vie­nu žo­džiu, ne­be to­kį šau­nų kaip jau­nys­tės lai­kais, jau­ni­mą. Tik var­gu, ar kaž­ka­da bu­vo la­bai ge­riau. Ne­bent kreip­tu­mė­mės į sa­vo pro­se­ne­lius apie jų tar­pu­ka­ri­nes pa­tir­tis skau­tuo­se, at­ei­ti­nin­kuo­se ar auš­ri­nin­kuo­se. Re­tas da­bar gir­tų­si apie šau­nų jau­ni­mą, sto­ju­sį į ko­mjau­ni­mo gre­tas, o ir po Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo pra­di­nio en­tu­ziaz­mo or­ga­ni­za­ci­nis ak­ty­vu­mas ėmė blėsti.

Ne­se­niai Jau­ni­mo rei­ka­lų de­par­ta­men­tas pas­kel­bė jau­ni­mo pi­lie­tiš­ku­mui skir­to ty­ri­mo re­zul­ta­tus. 2021-ųjų ru­de­nį bu­vo ap­klaus­ta per tūks­tan­tis 14–29 me­tų am­žiaus re­s­pon­den­tų iš vi­sos Lie­tu­vos. Per­žvel­gus so­cio­lo­gi­nės ap­klau­sos re­zul­ta­tus, per­ša­si vie­na pag­rin­di­nė iš­va­da – Lie­tu­vos jau­ni­mas ga­na van­giai įsi­trau­kia į pi­lie­ti­nes veik­las ir or­ga­ni­za­ci­jas, ypač to­kias, ku­rioms rei­kia skir­ti dau­giau lai­ko ir stip­riau įsi­pa­rei­go­ti. Pats ty­ri­mas tik la­bai ne­žy­miai lei­džia nu­spė­ti jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­nio van­gu­mo šak­nis, ta­čiau tai ge­ra pro­ga pa­svars­ty­ti ga­li­mas kai ku­rių ten­den­ci­jų priežastis.

Teorija ir praktika

Ty­ri­mo me­tu bu­vo klaus­ta, ko­kiais bū­dais jau­ni­mas ga­li da­ly­vau­ti pi­lie­ti­nė­se veik­lo­se. Dau­giau­sia, 79 % ap­klaus­tų­jų, su­ti­ko ar­ba vi­siš­kai su­ti­ko, kad pi­lie­tiš­ka da­ly­vau­ti ir sa­va­no­riau­ti jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je. Tai vi­siš­kai ati­tin­ka pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės ka­no­ną, kaip ir tri­jų ket­vir­ta­da­lių jau­ni­mo po­žiū­ris, jog da­ly­vau­ti mo­kyk­los bei uni­ver­si­te­to sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jo­se ar dar­bo­vie­tės prof­są­jun­go­je yra pi­lie­tiš­ka. Vis dėl­to ki­tos pa­lan­kiau­siai pi­lie­tiš­ku­mo pras­me ver­ti­na­mos veik­los – da­ly­va­vi­mas vien­kar­ti­nė­se pi­lie­ti­nė­se ak­ci­jo­se ir rin­ki­muo­se – liu­di­ja vie­ną ryš­kią ten­den­ci­ją – joms daž­niau­siai ne­rei­kia nuo­la­ti­nio ir di­de­lio įsitraukimo.

Kaip ma­žiau pi­lie­tiš­ką jau­ni­mas ver­ti­na įsi­trau­ki­mą į po­li­ti­nių par­ti­jų (53 % ap­klaus­tų­jų) ir re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių veik­las (48). Po­li­ti­nių par­ti­jų bei re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių ver­ti­ni­mą, ma­tyt, le­mia bend­ras nei­gia­mas nu­si­sta­ty­mas par­ti­jų ir re­li­gi­jos at­žvil­giu. Prie ma­žiau pi­lie­tiš­kų veik­lų jau­ni­mas pri­ski­ria ir sa­vo nuo­mo­nės reiš­ki­mą bei in­for­ma­ci­jos sklai­dą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ga­li­ma teig­ti eg­zis­tuo­jant su­vo­ki­mą, kad pi­lie­tiš­ka veik­la tu­rė­tų bū­ti at­lie­ka­ma gy­vai. Ta­čiau jau­ni­mo po­žiū­ris, kas yra pi­lie­tiš­ka, ir veik­los, ku­riuo­se jis da­ly­vau­ja, ne­bū­ti­nai sutampa.

Kuo­met kal­ba pa­si­su­ka apie tai, kur jau­ni­mas iš tie­sų da­ly­vau­ja, ima do­mi­nuo­ti rin­ki­mai, re­fe­ren­du­mai ir pi­lie­ti­nės ak­ci­jos. Šios ten­den­ci­jos ne­tu­rė­tų per daug ste­bin­ti – jau XX am­žiaus pa­bai­go­je Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jo­se bu­vo pa­ste­bi­mi žen­klūs pi­lie­tiš­ku­mo po­ky­čiai. Skir­tin­gas vi­suo­me­nės gru­pes įtrau­kian­čia na­rys­te, na­rio mo­kes­čiu ir per vi­są ša­lį nu­si­drie­ku­siu sky­rių tink­lu pa­rem­tos or­ga­ni­za­ci­jos ta­po ma­žiau po­pu­lia­rios. Jų at­lais­vin­tą vie­tą už­ėmė so­cia­li­niai ju­dė­ji­mai, nu­kreip­ti į tam tik­ras vi­suo­me­ni­nes prob­le­mas, pa­vyz­džiui, ap­lin­ko­sau­go­je ar žmo­gaus tei­sių sri­ty­je. Dau­giau ra­do­si su­si­bū­ri­mų siau­res­nių as­me­ni­nių in­te­re­sų pag­rin­du – tai įvai­rios sa­vi­pa­gal­bos gru­pės, spor­ti­niai ir lais­va­lai­kio sam­bū­riai. Ta­po įpras­ta to­kius su­si­bū­ri­mus keis­ti kiek daž­niau, taip pat iš­ban­dy­ti di­des­nę jų įvairovę.

Šie po­ky­čiai pir­miau­sia ta­po iš­šū­kiu po­li­ti­nėms par­ti­joms ir pro­fe­si­nėms są­jun­goms. Tarp Lie­tu­vos jau­ni­mo tik 6 % ak­ty­viai įsi­trau­kia į par­ti­jų veik­lą ir tik 4 % į pro­fe­si­nių są­jun­gų. Jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos lai­ko­si kiek ge­riau ir jo­se da­ly­vau­ja 16 % jau­ni­mo. Ži­no­ma, tam tik­ras ak­ty­vu­mo ly­gis par­ti­jų ir pro­fe­si­nių są­jun­gų veik­lo­je yra ne­at­sie­ja­mas nuo de­mo­kra­ti­jos ko­ky­bės ir vi­suo­me­nės ge­ro­vės. Kaip ir tra­di­ci­nės for­mos drau­gi­jo­se įgau­na­mi or­ga­ni­za­ci­niai įgū­džiai siek­ti bend­rų tiks­lų. Ta­čiau ne­bū­tų tra­ge­di­jos, jei so­cia­li­nio ka­pi­ta­lo ly­gis bū­tų iš­lai­ko­mas ki­tų pi­lie­ti­nių veik­los for­mų dėka.

Jau­ni­mo pi­lie­tiš­ku­mo ty­ri­mas pa­ro­dė, kad iš vis nie­kur ne­da­ly­va­vo 51 % jau­ni­mo. Pa­na­šias ten­den­ci­jas bu­vo pa­tvir­ti­nęs ir 2020-ųjų Pi­lie­ti­nės ga­lios in­dek­sas. Jo ty­ri­mo me­tu nu­sta­ty­ta, kad net 55 % 16–29 me­tų jau­ni­mo ne­da­ly­vau­ja nė vie­no­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, o jau­ni­mo am­žiaus gru­pė yra ma­žiau­siai iš vi­sų įsi­trau­ku­si į or­ga­ni­za­ci­jų veik­lą. Šio­je vie­to­je jau­ni­mo pi­lie­tiš­ku­mo taip pat ne­ver­tė­tų dra­ma­ti­zuo­ti. Ma­žes­nis jau­ni­mo įsi­trau­ki­mas į pi­lie­ti­nes veik­las įpras­tai sie­ja­mas su gy­ve­ni­mo cik­lu. Taip pat daž­niau­siai prie pi­lie­tiš­kai ak­ty­ves­nių pri­ski­ria­mos aukš­tes­nį iš­sla­vi­ni­mą ir pa­ja­mas tu­rin­čios gru­pės, tad jau­ni­mui to­kia tap­ti trun­ka laiko.

La­biau ne­ra­mi­na ki­ta ten­den­ci­ja – Lie­tu­vos jau­ni­mo ap­o­li­tiš­ku­mas. Ir Va­ka­rų de­mo­kra­ti­joms įpras­ta, kad dau­giau­sia jau­ni­mo įsi­trau­kia į spor­to klu­bus, kul­tū­ri­nes or­ga­ni­za­ci­jas bei jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jas. Ta­čiau itin pa­sy­viai da­ly­vau­ja­ma, re­gis, ak­tu­alias prob­le­mas jau­ni­mui ke­lian­čio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se: žmo­gaus tei­ses re­mian­čio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se da­ly­va­vo 4 % jau­ni­mo, o vei­kian­čio­se kli­ma­to kai­tos ar ap­lin­ko­sau­gos sri­ty­se tik 3 %. Ki­taip ta­riant, mū­sų jau­ni­mas at­si­ri­bo­ja nuo po­li­ti­nių par­ti­jų ir pro­fe­si­nių są­jun­gų, ta­čiau prie ki­tų po­li­tiš­kai an­ga­žuo­tų pi­lie­ti­nių veik­los for­mų taip pat van­giai prisideda.

Kas skatina ir kas atgraso nuo dalyvavimo

Ty­ri­mo me­tu jau­ni­mo taip pat klaus­ta, kas jiems kliu­do da­ly­vau­ti pi­lie­ti­nė­se veik­lo­se. Iš ke­tu­rių pag­rin­di­nių da­ly­vau­ti kliu­dan­čių prie­žas­čių trys yra la­bai nu­spė­ja­mos ir vi­sos sie­ja­si su lai­ko trū­ku­mu: įsi­pa­rei­go­ji­mai dar­be, įsi­pa­rei­go­ji­mai mo­ky­mo­si įstai­go­je, in­for­ma­ci­jos trū­ku­mas ir įsi­pa­rei­go­ji­mas šei­mai. Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip tai pa­si­reiš­kia rea­ly­bė­je: me­di­kams, dir­ban­tiems per ke­lis dar­bus, ar stu­den­tams, vie­nu me­tu ir be­si­mo­kan­tiems, ir dir­ban­tiems, at­ras­ti lais­vo lai­ko pi­lie­ti­nei veik­lai ar įsi­trauk­ti į sa­vo bend­ruo­me­nės sa­vi­val­dą yra iš­šū­kis. Ki­ta ver­tus, į to­kią prie­žas­čių gru­pę pa­ten­ka ir tra­di­ci­niai mū­sų pa­sa­ky­mai, kai ko nors pa­pras­čiau­siai ne­no­ri­me daryti.

Kai ku­riuos gy­ve­ni­mo pri­o­ri­te­tus įma­no­ma per­s­tum­dy­ti ir jau­ni­mo bu­vo klaus­ta, kas juos ska­tin­tų da­ly­vau­ti pi­lie­ti­nė­je veik­lo­je. Dau­gu­ma tei­gė, kad da­ly­vau­ti juos pas­ka­tin­tų, jei bū­tų spren­džia­mi jiems ak­tu­alūs klau­si­mai. Jei as­me­niš­kai ak­tu­alūs klau­si­mai bū­tų tie­sio­giai su­si­ję su pra­s­mės po­jū­čiu, ga­lė­tu­me tik pa­si­džiaug­ti. Už­tek­tų at­ras­ti veik­las ir prob­le­mas, ku­rios jau­ni­mui ne­duo­da ra­my­bės ir pi­lie­ti­nis ak­ty­vu­mas kil­tų lyg ant mielių.

Kaip vals­ty­bi­nė ins­ti­tu­ci­ja Jau­ni­mo rei­ka­lų de­par­ta­men­tas pa­na­šius ty­ri­mus at­lie­ka no­rė­da­mas ge­riau su­vok­ti, kaip for­muo­ti na­cio­na­li­nę jau­ni­mo po­li­ti­ką. Ta­čiau kai kal­ba pa­si­su­ka apie pra­s­mes, ti­kė­tis, jog jas ga­li su­teik­ti ins­ti­tu­ci­jos – bergž­džias rei­ka­las. Į pir­mą vie­tą čia iš­ky­la pa­čių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų ir jau­ni­mo sam­bū­rių vaid­muo. Jos tu­ri ak­ty­viau ieš­ko­ti jau­ni­mą jun­gian­čių ir jų gy­ve­ni­mus įpra­smi­nan­čių idė­jų. Ki­taip sa­kant, gy­ven­ti ne vien su­sta­ba­rė­ju­sio­mis formomis.

De­ja, da­lis tų as­me­niš­kai ak­tu­alių klau­si­mų yra la­bai miglo­ti. Ga­li­ma net teig­ti, kad su­ka­mės už­da­ra­me ra­te. Mus pi­lie­tiš­kai an­ga­žuo­ti tu­rė­tų mums pa­tiems ak­tu­alūs klau­si­mai, bet da­ly­va­vi­mas prof­są­jun­go­se ir sa­vo­sios bend­ruo­me­nės sa­vi­val­do­je yra ga­na men­kas, o jun­gi­ma­sis prie kli­ma­to kri­ze be­si­rū­pi­nan­čių or­ga­ni­za­ci­jų (de­gant že­mei) yra dar men­kes­nis. Ki­tas klau­si­mas, o kas jau­ni­mui iš tie­sų rū­pi ir ko­kias pra­s­mes jis sa­vy­je ne­šio­ja­si? Ką jis per­ima mo­kyk­lo­se ir iš tė­vų ir kuo da­li­na­si tarp bend­ra­am­žių? Ar­ba prieš ką jis lin­kęs maiš­tau­ti? Ne­at­sa­kant į šiuos klau­si­mus, var­gu, ar ga­lė­si­me su­pras­ti šį pi­lie­ti­nį vangumą.

Iš da­lies tai viš­tos ir kiau­ši­nio di­le­ma, kuo­met ne­ži­nia, kas kal­tas: pats jau­ni­mas ar jį bur­ti tu­rin­čios or­ga­ni­za­ci­jos. Re­gis, ak­tu­a­lios prob­le­mos nė­ra pa­na­cė­ja, nes to­kie da­ly­kai kaip kli­ma­to kai­ta, žmo­gaus tei­sės ir sa­vi­val­da, kol kas ne­ge­ba ap­jung­ti jau­ni­mo per or­ga­ni­za­ci­nes for­mas. Kaip jau bu­vo nu­skam­bė­ję per vie­ną Šauks­mo dis­ku­si­ją pra­ėju­sį ru­de­nį, spren­di­mo bū­das be ga­lo ba­na­lus – or­ga­ni­za­ci­jas rei­kia or­ga­ni­zuo­ti. Ap­klau­sa pa­ro­dė, kad jau­ni­mas la­biau­siai pa­si­ti­ki bū­tent jau­ni­mo organizacijomis.

Ke­lioms iš jų pa­si­se­kus, kai ku­rie ga­lės pa­ge­rin­ti sa­vo bend­ruo­me­nės pa­dė­tį ir tu­rės dau­giau lai­ko įsi­trauk­ti į or­ga­ni­za­ci­jas pa­tys, kai ku­rie jo­se at­ras sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę, kai ku­rių drau­gai į jas pa­trauks ir taip pri­trauks ir juos pačius.