Atsikovoti laiką

Gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me sa­vo dė­me­sį ir lai­ką to­bu­lai val­dan­tis ir dėl to as­me­ni­nio pro­duk­ty­vu­mo aukš­tu­mas pa­sie­kian­tis in­di­vi­das yra lai­ko­mas eta­lo­nu. Pri­pa­žin­ti, kad pil­nai sa­vęs ne­kont­ro­liuo­ji, yra ne­drą­su ir gė­din­ga. Vie­ną žie­mos va­ka­rą per ei­li­nį „Šauks­mo“ su­si­rin­ki­mą už­ėjo kal­ba apie mū­sų san­ty­kį su so­cia­li­niais tink­lais. Ne­ti­kė­tai su­pra­to­me, kad kiek­vie­nas čia tu­ri­me daug ko ne­iš­sa­ky­to. Nors kas­dien ko­vo­ja­me su kom­pul­sy­viu no­ru var­to­ti skait­me­ni­nę in­for­ma­ci­ją, apie in­di­vi­dua­lias pa­tir­tis, o ypač pra­lai­mė­ji­mus šia­me fron­te, ne­pri­im­ta kal­bė­ti vie­šai. Dėl bai­mės pa­si­ro­dy­ti ne­pa­kan­ka­mo­mis ir ne­pa­kan­ka­mais nu­ty­li­me di­de­lę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį. Ta­čiau skai­čiai kal­ba už sa­ve: 2021 me­tų rin­kos ty­ri­mų agen­tū­ros „Norstat LT“ ap­klau­sos duo­me­ni­mis lie­tu­viai vi­du­ti­niš­kai pra­lei­džia 19 va­lan­dų per sa­vai­tę nar­šy­da­mi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, skai­ty­da­mi nau­jie­nas ir žiū­rė­da­mi You­tu­be. Šiuo bend­ru teks­tu sie­kia­me sklai­dy­ti pa­slap­ties mig­lą virš so­cia­li­nių me­di­jų te­mos ir ta­ria­me „tu ne viena(s)“.

Ga­li at­ro­dy­ti, kad prob­le­mi­nis so­cia­li­nių me­di­jų var­to­ji­mas yra tik as­me­ni­nė prob­le­ma. Kai ne­sėk­min­gai ban­dai at­si­ko­vo­ti lai­ką – prieš mie­gą ar vos at­si­bu­dus vie­toj re­el­sų pa­bū­ti su sa­vi­mi – per­ša­si min­tis, kad tie­siog ne­su­ge­bi su­si­val­dy­ti, su­si­tvar­ky­ti, „bū­ti sa­vo gy­ve­ni­mo valdovu“.

So­cia­li­niuo­se moks­luo­se po­el­gio prie­žas­tin­gu­mas skirs­to­mas į ar­ti­mą­jį (proxi­mal cau­ses) ir to­li­mą­jį (distal cau­ses). Nors in­di­vi­dua­liu lyg­me­niu prob­le­miš­ką so­cia­li­nių me­di­jų var­to­ji­mą ga­li­ma aiš­kin­ti įpro­čiu, nuo­var­giu, dis­ci­p­li­nos sto­ka ar dė­me­sio su­tri­ki­mu (ar­ti­ma­sis prie­žas­tin­gu­mas), vis­gi so­cia­li­nės me­di­jos lie­ka vi­suo­me­ni­niu reiš­ki­niu. Dė­me­sio eko­no­mi­ka, pa­lai­ko­ma nuo­lat to­bu­li­na­mų al­go­rit­mų, įtrau­kia var­to­to­jus į nuo­la­ti­nį in­for­ma­ci­jos srau­tą. Di­džiau­si dė­me­sio eko­no­mi­kos žai­dė­jai – po­pu­lia­riau­si so­cia­li­niai tink­lai – yra pel­no sie­kian­čios me­ga­kor­po­ra­ci­jos, su­ge­ban­čios iš­veng­ti be­veik bet ko­kio vals­ty­bi­nio re­gu­lia­vi­mo. Aki­vaiz­du, kad prob­le­ma yra sisteminė.

Vie­šo­jo­je erd­vė­je kar­tas nuo kar­to pa­si­ro­do gar­siai nu­skam­ban­tys ty­ri­mai apie so­cia­li­nių me­di­jų ža­lą (vie­nas gar­siau­sių – 2021 me­tais nu­te­kin­tos vi­di­nės Ins­tag­ra­mo iš­va­dos apie nei­gia­mą įta­ką pa­aug­lių mer­gai­čių svei­ka­tai), ta­čiau tur­tin­giau­sioms pa­sau­lio kom­pa­ni­joms tai nu­te­ka lyg van­duo nuo žą­sies. Ne­pai­sant nie­ko, jos to­liau sie­kia di­din­ti sa­vo au­di­to­ri­jų prie ek­ra­no pra­lei­džia­mą lai­ką ir iš re­kla­mos gau­na­mą pelną.

Pa­žy­mė­ti­na, kad nei­gia­mas so­cia­li­nių me­di­jų po­vei­kis pa­si­skirs­tęs ne­to­ly­giai – jis at­kar­to­ja kla­si­nės ne­ly­gy­bės struk­tū­rą. Ga­li­my­bė ap­si­sau­go­ti nuo in­for­ma­ci­jos per­tek­liaus tam­pa vie­nu ker­ti­nių gy­ve­ni­mo iš­tek­lių. Vals­ty­bei pa­lie­kant so­cia­li­nių me­di­jų var­to­ji­mą sa­vi­ei­gai, tai lie­ka aukš­tes­nės kla­sės pri­vi­le­gi­ja. Iš­va­žiuo­ti sa­vait­ga­liui į so­cia­li­nių me­di­jų „ret­re­atą“, lan­ky­ti te­ra­pi­ją ar tu­rė­ti as­me­ni­nį ADHD men­to­rių – vi­sa tai yra pa­sie­kia­ma tik ne­di­de­lei vi­suo­me­nės gru­pei. Tas pats ga­lio­ja ir vai­kų ug­dy­me: pa­si­tu­rin­tie­ji ga­li pa­si­sam­dy­ti tik­rą, o ne skait­me­ni­nę auk­lę ar pa­tys leis­ti dau­giau lai­ko su sa­vo vai­kais, taip pa­dė­da­mi jiems mo­ky­tis sa­vi­re­gu­lia­ci­jos ir at­ras­ti pra­smin­gų veik­lų realybėje.

Tad nors mū­sų są­ly­tis su so­cia­li­nė­mis me­di­jo­mis yra as­me­niš­kas, iš es­mės ap­mąs­ty­ti ir keis­ti jų po­vei­kį ga­li­me tik ko­lek­ty­viai. Kvie­čia­me ner­ti į mū­sų pa­tir­tis ir pa­mąs­ty­mus, ku­rie, ti­ki­mės, leis są­mo­nin­giau pa­žvelg­ti į so­cia­li­nių tink­lų vartojimą.

Nikita

Man Fa­ce­bo­o­ko fe­e­das, Ins­tag­ra­mo re­el­sai ir nau­jie­nų por­ta­lai ta­po nuo­la­ti­niais bė­gi­mo nuo at­sa­ko­my­bės ir nuo­var­gio pa­ly­do­vais. Jei­gu jau­čiuo­si pa­var­gęs ar­ba su­si­du­riu su su­dė­tin­ga si­tu­aci­ja, daž­nu at­ve­ju at­si­dur­siu so­cia­li­nė­se me­di­jo­se. In­ter­ne­te skro­lin­da­mas Inst­rag­ra­mo re­el­sus ga­li apie nie­ką ne­gal­vo­ti, pa­mirš­ti svar­bius įsi­pa­rei­go­ji­mus, pras­tą sa­vi­jau­tą ar ne­sėk­mes. Ne­teks sa­vęs vers­ti pri­sės­ti prie stu­di­jų, at­sa­ky­ti į ži­nu­tę ar iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, jei­gu vi­są va­ka­rą pra­lei­si so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Keis­čiau­sia, jog vi­sa­da aki­vaiz­du, kad su tuo, nuo ko bė­gi, ne­iš­ven­gia­mai teks su­si­dur­ti vė­liau. Ir pro­tin­giau bū­tų su­si­tvar­ky­ti su sle­gian­čiu rei­ka­lu da­bar, bet tink­lai lei­džia trum­pam pa­si­ner­ti į už­marš­tį, su­stab­dy­ti gy­ve­ni­mą. Kar­tais su no­ru bėg­ti nuo at­sa­ko­my­bių bū­na ne­sun­ku su­si­tvar­ky­ti: įvar­di­jus sa­vi­jau­tą ir jos prie­žas­tis, pa­mąs­čius, ką ga­liu da­ry­ti ki­taip. Bet ne­re­tai to­kie pa­bė­gi­mai už­trun­ka il­giau, net ir vi­są savaitgalį.

Kęstutis

So­cia­li­niai tink­lai su­ža­di­na ma­no ADHD po­lin­kius. Pir­mais ir ant­rais stu­di­jų Ang­li­jo­je me­tais, kai bu­vau tam­siau­sia­me sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­py­je, vi­są die­ną sė­dė­da­vau Re­ddi­te. Ne­be­i­da­vau į paskai­tas, ne­be­ban­dy­da­vau megz­ti nau­jų ar stip­rin­ti se­nų pa­žin­čių. Nu­sto­jau žais­ti krep­ši­nį. Vis­kas, kas li­ko, bu­vo tik Re­ddi­tas. Re­ddi­tas lo­vo­je at­si­kė­lus, Re­ddi­tas val­gant, Re­ddi­tas prieš ei­nant mie­go­ti, Re­ddi­tas at­si­gu­lus. Re­ddi­tas ne­už­mie­gant. Ši so­cia­li­nė me­di­ja ta­po ma­no so­cia­li­niu gy­ve­ni­mu. So­cia­li­niu gy­ve­ni­mu be ri­zi­kos, be at­stū­mi­mo ir be kri­ti­kos – tik ne­si­bai­gian­tis ki­tų žmo­nių (ar ne žmo­nių?) įkel­tų me­mų ir keis­tai in­ty­mių min­čių srautas.

Sun­ku pa­sa­ky­ti, kiek kal­tas bū­tent in­ter­ne­tas, kad užs­t­ri­gau šio­je bū­se­no­je. Ta­čiau ži­nau, kad iš šios si­tu­aci­jos iš­ei­ti man truk­dė bū­tent tech­no­lo­gi­jos. Jos ma­no dė­me­sį lai­kė pri­kaus­čiu­sios ge­le­ži­niu kumš­čiu. Bet koks mo­men­tas, ku­rį ga­lė­jau pa­nau­do­ti krei­pian­tis pa­gal­bos, bu­vo at­im­tas nau­jo, juo­kin­ges­nio, dar ne­pa­tir­to tu­ri­nio pa­ža­do. Toks tu­ri­nys ne tik ska­ti­no ma­ne ban­dy­ti pa­bėg­ti nuo sa­vo gy­ve­ni­mo sun­ku­mų, bet ir kū­rė iliu­zi­ją, kad pa­bėg­ti nuo jų yra įma­no­ma ir verta.

Tai bu­vo maž­daug prieš aš­tuo­ne­rius me­tus. Da­bar ži­nau, kaip ap­si­sau­go­ti nuo so­cia­li­nių me­di­jų po­vei­kio. Me­tams bė­gant iš­ban­džiau tūks­tan­tį stra­te­gi­jų, net jei pu­sę iš jų ma­no kū­nas įveik­da­vo net ne­spė­jus su­si­vok­ti, kad ran­ko­se jau lai­kau te­le­fo­ną. Ge­riau­siai veik­da­vo blo­ka­vi­mo prog­ra­mos, ku­rių iš­jung­ti ne­įma­no­ma ne­pe­rinsta­lia­vus Win­dow­sų. Kar­tais pa­dė­da­vo te­le­fo­ne iš­trin­ta nar­šyk­lė ir vi­sos so­cia­li­nių me­di­jų prog­ra­mė­lės, o kar­tais – po­kal­bių pla­nas su 0 gi­ga­bai­tų in­ter­ne­to ar­ba iš­ma­nio­jo te­le­fo­no pa­kei­ti­mas at­ver­čia­mu, myg­tu­ki­niu te­le­fo­nu. Ry­te ne­pa­im­ti prie­tai­so į ran­kas la­biau­siai pa­de­da iš­anks­ti­nis te­le­fo­no pa­slė­pi­mas kaž­ko­kio­je ne­pa­to­gio­je vie­to­je – daž­niau­siai vo­nio­je, bet tin­ka ir bal­ko­ne, ant aukš­tos spin­tos ar bu­to laip­ti­nės paš­to dė­žu­tė­je (šis me­to­das vei­kia ge­riau­siai). Kaip sa­ko ma­no ma­ma – nos­ce te ip­sum, t. y. pa­žink pats save.

Ne­pai­sant tei­gia­mų po­ky­čių, ži­nau, kad nie­ka­da ne­ga­liu per daug at­si­pa­lai­duo­ti. Nes net kai jau­čiuo­si sau­gus ir si­tu­aci­ją kont­ro­liuo­jan­tis, net kai vis­kas klos­to­si taip, kaip no­riu ir kaip tu­rė­tų, ži­nau, kad in­ter­ne­to ge­le­ži­nis kumš­tis yra vi­sa­da pa­si­ruo­šęs ma­ne vėl su­spaus­ti. Su­spaus­ti taip, kad ne tik ne­ga­lė­siu iš­trūk­ti, bet ir nenorėsiu.

Gytis

Pra­dė­čiau nuo to, kad so­cia­li­niai tink­lai per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus smar­kiai pa­si­kei­tė. Fa­ce­bo­o­ko pra­džio­je tarp tu­ri­nio bu­vo ga­li­ma ras­ti daug nuo­šir­džių, įdo­mių ar juo­kin­gų įra­šų, ku­riuos įkel­da­vo ta­vo drau­gai, pa­žįs­ta­mi ar­ba ko­kie nors ži­no­mi žmo­nės ir ku­rie su­kel­da­vo po­zi­ty­vių emo­ci­jų. Vė­liau šie tink­lai smar­kiai mo­ne­ti­za­vo­si, at­si­ra­do re­kla­mos, juo­se žmo­nės pa­si­trau­kė į pa­sy­vų už­nu­ga­rį, o pag­rin­di­nį veiks­mą da­bar at­lie­ka al­go­rit­mai. Jų pa­tei­kia­mo tu­ri­nio kie­kis ir po­bū­dis man pri­me­na va­žia­vi­mą ame­ri­kie­tiš­kais kal­ne­liais su dau­gy­bi­nė­mis mir­ties kil­po­mis ir iš vi­sų kam­pų fil­muo­jan­čio­mis ka­me­ro­mis. Nors no­rė­tu­me džiaug­tis ma­žais da­ly­kais ir užuot trum­pam įli­pę į ja­cuz­zi, iš es­mės kaip var­lės ver­da­me vis karš­tė­jan­čia­me puo­de. Man re­gis, so­cia­li­niai tink­lai tu­rė­tų va­din­tis ki­taip. Pa­ste­bė­jęs, kad Fa­ce­bo­o­kas į drau­gus ima siū­ly­ti vi­siš­kai at­si­tik­ti­nius žmo­nes, kar­tais net bo­tus, la­bai nu­ste­bau: kam iš­vis so­cia­li­niuo­se tink­luo­se rei­ka­lin­gi žmo­nės, kai juo­se vis vien do­mi­nuo­ja tu­ri­nys, vi­siš­kai už­go­žian­tis jų vartotojus?

Ma­no var­to­ji­mas vei­kiau­siai su­si­jęs su įvai­rių įtam­pų mal­ši­ni­mu. Į so­cia­li­nius tink­lus kryps­tu tiek dėl no­ro pa­bėg­ti nuo min­čių ir už­kiš­ti ete­rį fo­ni­niu triukš­mu, tiek dėl ne­nu­mal­do­mo po­lin­kio kaup­ti ži­nias. Lai­kau sa­ve ne­pa­si­duo­dan­čiu kvai­loms silp­ny­bėms, to­dėl sten­giuo­si ne­žiū­rė­ti Ins­tag­ra­mo re­el­sų, ku­riuo­se jau ne­be emo­ji imi­tuo­ja žmo­nes, o prie­šin­gai, ta­čiau ap­si­mes­da­mas in­te­lek­tu­alu skai­tau be pro­to daug nau­jie­nų. Ki­ta ver­tus, po il­go ant­raš­čių var­ty­mo ir ke­lių epi­zo­di­nių straips­nių per­skai­ty­mo ne­re­tai net ne­su­ge­bu įvar­din­ti svar­biau­sios die­nos nau­jie­nos. Stu­di­jų me­tais, kai die­no­tvar­kė bu­vo ne­api­brėž­ta, o tam tik­ros už­duo­tys tie­siog ka­bė­jo, tie lū­ku­riuo­jan­tys dar­bai, nu­stu­mia­mi vis to­lyn, im­da­vo vis la­biau slėg­ti. Šiuo me­tu tu­rint aiš­kią dar­bo­tvar­kę to­kių aki­vaiz­džių prob­le­mų ne­li­ko, o kai esu pa­var­gęs, sa­vęs per­ne­lyg ne­bau­džiu, jei va­lan­dė­lę ar dvi su­de­gi­nu be di­des­nės pra­s­mės nar­šy­da­mas ar žiū­rė­da­mas pa­žįs­ta­mų nuotraukas.

Ku­rį lai­ką ma­ne nuo tu­ri­nio asor­ti gel­bė­jo įvai­rūs blo­kai, bet jie il­gai­niui nu­sto­ja veik­ti. Nors ge­bu pa­val­gy­ti ne­žiū­rė­da­mas You­tu­be, ta­čiau vis dar ne­ga­liu at­si­trauk­ti nuo ek­ra­no kri­ti­niais die­nos mo­men­tais: pa­bu­dus ir ei­nant mie­go­ti. Re­gis, la­biau­siai nuo so­cia­li­nių tink­lų gelbs­ti ko­kia nors po­zi­ty­vi ru­ti­na. Ka­dan­gi gam­to­je at­si­ran­dan­tį va­ku­u­mą už­pil­do vis nau­ja jė­ga, taip ir sa­vy­je rei­kia ras­ti jė­gų sie­kiant bent jau at­si­jung­ti nuo so­cia­li­nių me­di­jų pasaulio.

Monika

Svy­ra­vi­mas tarp at­si­sa­ky­mo ir per­dė­to įsi­trau­ki­mo, vir­še­ny­bės ir sa­vęs men­ki­ni­mo jaus­mų – tai il­ga­lai­kis leit­mo­ty­vas ma­no vir­tu­alia­me so­cia­li­nia­me gy­ve­ni­me. Iš tie­sų esu ne­ti­piš­kas so­cia­li­nių tink­lų var­to­to­jas ma­no kar­tos žmo­gui – ne­tu­riu nei Ins­tag­ra­mo, nei Tik­To­ko, nei X (Twitte­rio) ar Re­ddi­to, var­to­ju tik mil­le­nial­sų pa­mėg­tą Fa­ce­bo­o­ką. Džiau­giuo­si, kad per daug ne­už­si­ka­bi­nau už ki­tų so­cia­li­nių plat­for­mų, nes bū­čiau į šį ver­pe­tą įsuk­ta dar smar­kiau. Net ir Fa­ce­bo­o­ko įra­šai, sto­riai ir re­kla­mė­lės pa­kan­ka­mai ge­ba įtrauk­ti ir iš­de­rin­ti ir taip tra­pų ma­no dė­me­sio ba­lan­są. Kar­tais pa­gau­nu sa­ve skro­li­nan­čią ar bukai spok­san­čią į sto­rius, nors te­le­fo­ną į ran­kas ėmiau vi­sai ki­tu tiks­lu (ku­rį pa­ke­liui už­mir­šau). To­kie ne­pla­nuo­ti dė­me­sio eks­kur­sai ke­lia pa­nie­kos sau jaus­mus bei st­re­są dėl lai­ko kont­ro­lės pra­ra­di­mo jausmo.

Per so­cia­li­nes me­di­jas įsi­są­mo­ni­nau tai, ką By­ung-Chul Ha­nas tei­gia ak­tu­a­lio­je kny­go­je „Nuo­var­gio vi­suo­me­nė“. Gy­ve­na­me po­zi­ty­vu­mo per­tek­liu­je – nuo­lat esa­me ma­si­na­mi ką nors veik­ti, kuo nors do­mė­tis, su kuo nors bend­rau­ti. To­kio­je ter­pė­je as­mens au­to­no­mi­ja pa­si­reiš­kia per ne­ga­ty­vu­mą, t. y. at­si­sa­ky­mą kaž­ką da­ry­ti, šiuo at­ve­ju – su­ži­no­ti ar pa­ma­ty­ti dar kaž­ką nau­jo. Be šio at­si­sa­ky­mo ne­ga­ty­vu­mo ne­įma­no­ma jo­kia pra­smin­ga veik­la – pa­vyz­džiui, tu­riu at­si­sa­ky­ti ak­tu­ali­jų skai­ty­mo ir dau­gy­bės ki­tų tapš­te­lė­ji­mo at­stu­mu nu­to­lu­sių da­ly­kų, kad ga­lė­čiau su­telk­ti min­tis į šį teks­tą ir jį rašyti. ■

Kęs­tu­tis Grumo­das, Gy­tis Nak­vo­sas, Ni­ki­ta Ščiu­pa­kov ir Mo­ni­ka Vi­šnevs­ka, „At­si­ko­vo­ti lai­ką“, Šauks­mas, 2024, nr. 1 (va­sa­ra), p. 17–18.