Sunkiau būt muokytoja ar Žana d’Ark?

Į sa­va gim­ti­nę Šiau­lius iš Kau­na at­bil­du re­tai, bet kai at­va­rau, tai vi­sad ap­lan­kau dar ke­lias vie­tas. Be­veik be juo­kių iš­im­čių sek­ma­die­niais le­kiu į suo­dus, ne­to­li Re­ky­vas eže­ra, kur gy­ven ma­na Mo­čiu­ti. O penk­ta­die­niais da ne­par­grį­žus pas tė­vus, tie­siai nu­lie­kus nuo greit­ke­lę va­rau į Pie­ti­nį ra­jo­ną, kur ba­zuo­jas ma­na lie­tu­vių kal­buos ir li­te­ra­tū­ras muo­ky­to­ja As­ta Gagilienė.

As­ta ne vi­sad gy­ve­na tam le­gen­di­niam ra­jo­ne so­vie­ti­niam pen­kia­aukš­ty. Jin gi­mė 1970 me­tais Klai­pė­doj, bet iki 1980 me­tų gy­ve­na ma­žam Bal­ta­kių mies­te­ly Tau­ra­gės ra­jo­ne. Tais sep­ty­nias­de­šim­tais lie­pas penk­tą die­ną Zin­ke­vi­čių šei­ma su­lau­kė As­tas, ku­ri vė­liau pui­kiai įsi­ra­šė į ši­tą muo­ky­to­ju di­na­sti­ją: ma­ma, te­ta ir dar po­ra gi­mi­nai­čių bu­va muo­ky­to­jai. Praie­jus ke­liem me­tam po tė­ve­lia mir­ties, bū­da­ma penk­to­ke, As­ta su ma­ma per­si­kie­lė į Šiau­lius. Čia i pa­si­li­ka, bai­gė pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, nors trum­pai mąs­tė, ka bū­tų įduo­mu muo­ky­tis psi­cho­lo­gi­jas, ir pra­die­ja dirbt tam pa­čiam Pie­ti­niam ra­jo­ne Ge­gu­žių vi­du­ri­nėj muo­kyk­loj. Kai muo­ky­to­ja pa­sa­ko­da­va apie tą muo­kyk­lą, jos miels veids vi­sad pa­gy­vie­da­va: „Uoj, kaip man ge­ra ten bu­va, kaip ge­rai su di­rek­to­rium su­tar­da­vom. Nors sun­ku bu­va pra­džioj, jis ma­nim kaž­kaip pa­si­ti­kie­ja ir pa­lai­kė la­bai.“ Šiaip As­ta yr pa­sa­ko­jus, ka vis­ka toj muo­kyk­loj bu­va, te­ka ap­si­lan­kyt i pa­va­duo­to­jas ka­bi­ne­te, nes ale ne­tin­ka­mą si­juo­ną ap­si­ren­gė. Muo­ky­to­ja la­bai mie­ga kie­tais rū­bais reng­tis i da­ba ne­pa­va­din­si pil­ka pelyte.

Šian­die, penk­ta­die­nį, vis­ks su­pla­nuo­ta biš­ki ki­taip – ne­su­si­tik­sim va­ka­re. Grį­žau į Šiau­lius ket­vir­ta­die­nį va­ka­re, tai da­ba sau­lei spi­gi­nant į nu­ga­rą kul­niuo­ju cent­ri­niu bul­va­ru į Di­dž­d­va­ria gim­na­zi­ja, kur muo­kiaus aš ir jau še­šio­li­ka me­tų muo­ka As­ta. Dvars, pa­versc muo­kyk­la, stuov kaip i ant to­kes kal­vi­kes, tai ko­piu nu­len­kus gal­vą ši­tai muoks­la šven­to­vei ir spi­t­ri­ju į eu­ro­pi­nes ply­te­les. Įėjus į gim­na­zi­jas vi­dų ap­im nu­si­vy­li­ma jausms: eu­ro­re­monts bu­va ir čia, vis­ks steri­lu ir bal­ta, tad tuos ro­man­ti­nės, mis­ti­nės au­ras, ku­ri čia bū­da­va, ne­bier. Tik aukš­tas, ap­va­lai­nas lu­bas ir tie pa­tys daug de­šim­čių čia dir­ban­tys muo­ky­to­jai pri­men, ko­kia dva­ra, kad ir mū­sų lai­ku jau su ap­silu­pu­siom, sky­lie­tom, muo­ki­nių nu­pa­i­šy­tom len­tom, bū­ta iš tikra.

Pa­sa­kau kau­nie­tiš­ką „svei­ki“ tai pa­čiai bu­die­to­jai, ku­ri ma­nęs jau ne­at­pa­žįst, ir nu­su­ku nuo nau­ja fo­jė de­ši­niau. Li­ka pen­kias mi­nu­tes iki pa­muo­kos pa­bai­gos. Skai­ty­da­ma už­ra­šus ant me­ta­li­nių spin­tu­kių, kuo­ja už kuo­jas ei­nu iki pas­ku­ti­nia ko­ri­do­riuj du šim­tai sep­tin­ta ka­bi­ne­ta. Vaikš­tau vi­sai kai po ty­lias ka­pi­nes, tik ne žmuo­nių, o pri­si­mi­ni­mų. Sie­du į tą pa­čią kie­dę, ku­rioj vie­na pa­ti lauk­da­vau, kol vi­si muo­ki­niai iš­eis iš kla­sės, o muo­ky­to­ja liks ir ašai ga­lie­siu už­eit. Dvy­lik­toj kla­sėj bent vie­ną per­trau­ką per die­ną pra­leis­da­vom be­si­kal­bie­da­mas. Ta­da pri­si­pa­ži­nau, ka nuo­riu stot į fi­lo­lo­gi­ją, tai As­ta bu­va ir ma­na muo­ky­to­ja, ir ko­rep­e­ti­to­rė, tik už pa­gal­bą iš ma­nęs pi­ni­ga ne­pra­šė. Už­ei­da­vau per per­trau­kas diel muoks­lų, pa­si­imt pa­pil­do­mas už­duo­ties ar­ba da vie­ną Val­de­ma­ra Kuku­la skai­ti­nį, bet po­kal­bis vi­sur nu­ves­da­va. Vi­suo­kių mo­men­tų bu­va tam ka­bi­ne­te: i pa­si­džiaug­da­vau gy­ve­ni­mu, i pa­verk­da­vau, nes ale bai­siai pras­tai pa­ra­šiau ban­do­mą egzaminą.

Li­kus dviem mi­nu­tėm iki skam­bu­čia aš, jau li­te­ra­tū­ras ma­gist­ran­tė, me­sen­dže­ry As­tai Ga­gi­lie­nei pa­ra­šiau „La­bu­tis, jau lau­kiu <3“. Anais lai­kais muo­ky­to­ja me­sen­dže­ria ne­tu­rie­ja, tai bend­rau­da­vom elekt­ro­ni­niais laiš­kais. Struo­pius at­sa­ky­mus į klau­si­mus apie li­te­ra­tū­ras sro­ves, Ezo­pa kal­bą ir apie to­kias ak­tu­ali­jas kaip Eura­vi­zi­jas da­ly­vius kar­tais gau­da­vau jau po vi­dur­nak­čia. Kaip ži­na kiek­viens, mie­gas ir muo­ky­to­jas darbs – daž­nai ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai, muo­ky­to­ja daug me­tų lai­kas ant pen­kių va­lan­dų po­il­sia. Jau pa­ti bai­giu pa­vargt sa­ky­da­ma, ka taip gy­vent yr žiau­ru ir ka ant­ros svei­ka­tos nie­kur negaus.

Vis da sie­die­da­ma ko­ri­do­riuj gir­džiu muo­ky­to­jas suod­rų bal­są ir juo­ką. Aiš­ku, ka ne­si­ti­kiu, ka ji ims da­ba ir at­ra­šys. As­ta ne iš tų muo­ky­to­jų, kur per pa­muo­kas Feis­buke sie­dž. Sa­va dar­bą jin pri­ėm rim­tų rim­čiau­siai, yr sa­kius, kad vi­si gal kri­ti­kuot ją kiek nor, tik ne jos dar­bą. Pro vai­kų žven­gi­mą pa­vykst iš­girst muo­ky­to­jas juo­kus: „Ry­tis, ma­tau, jau punt, žan­dai tik iš­si­pū­tę. Ne­ga­li net per­trau­kas pa­laukt? Tai iš­si­trauk, iš­si­trauk tą ban­de­lę. Ko čia sle­pi kup­ri­nėj? A ska­ni bent?“ Klau­saus, kri­ze­nu ir net ma­tau min­ty­se, kaip As­ta stuov ran­ka įsi­rie­mus į sa­va sta­lą, ža­lias aki­kės pri­merk­tas, iro­niš­ka, rau­do­nų lū­pų šyp­se­ni­kė veide.

Nieks ne­su­klys pa­sa­ky­dams, ka ši­ta ryš­kiais rū­bais ap­si­ren­gus, pa­ka­bu­čiais i apy­ran­kėm pa­si­puo­šus, bu­ruo­ki­nių plau­kų bran­di, in­te­li­gen­tiš­ka muo­te­ris tur ge­le­žies. Jin tą sa­va da­lį, ku­ri spir ko­vot už tei­sy­bę, va­din Ža­na d’Ark. Gal diel tos vi­di­nės stip­ry­bės ji pui­kiai su­tar ne tik su muoks­la žiur­kėm, bet ir su „svar­be­use tei­gia­ma gaut“ men­ta­li­te­ta muo­ki­niais, o gal diel tuo, ka 1993 me­tais As­tai, ką tik pa­bai­gu­siai pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, bu­va duo­ta ber­nų, pa­lik­tų ant­rais tre­čiais me­tais, sep­tin­tuo­kų kla­sė. Bet ko­kiu at­ve­ju, hu­mo­ra jausms muo­ky­to­jai tik­rai ne­pa­mai­šė, o daž­nu at­ve­ju i bu­va pag­rin­di­nė prie­žas­tis, diel ku­rios vai­kai mie­lai ei­da­va į pa­muo­kas. Dirbt rei­kie­da­va daug, bet muo­ky­to­ja bent lei­džias į juo­kus. Ta­čiau tik­rai nieks ne­ga­lie­tų pa­va­dint As­tas ne­jaut­ria kie­ta­kak­te, jin tik­rai nein per gy­ve­ni­mą kaip tanks. Muo­ky­to­jas vi­duj ša­lia kie­te­kės tup, kaip jin sa­ka, vė­žiuks. Kaip in­ter­ne­tuo­se ra­ša, vė­žia zo­dia­ka žen­kls yr pats jaut­riau­sias, rū­pes­tin­giau­sias, dva­sin­giau­sias iš vi­sų. Muo­ky­to­ja ne kar­tą man yra pa­sa­ko­jus, kaip ji­nai pa­si­klau­si­nėj muo­ki­nių, ka­da jie gi­mė: „Nu tai reik ži­nuot ženk­lą, nes leng­viau ry­šį už­megzt. Pa­vyz­džiui, at­ein į kla­sę vie­na mer­gai­tė, kur gi­mus po liū­ta ženk­lu. Nu­si­mi­nus to­kia, ma­tau, ka kaž­kas ne­ge­rai, tai ėmiau girt, nes liū­tams iš­kart nuo­tai­ka pa­ge­rėj, kai juos pa­liaup­si­ni. O aš, vė­žiuks, ga­liu per­skai­tyt Striel­kū­na ei­lė­raš­tį i ap­si­verkt, man gra­žu, jaut­ru i aš verkiu…“

Iš­ie­jus muo­ki­niams, už­ie­jau į nu­trin­tą ka­bi­ne­tą. Nei ma­ža, nei di­de­lė erd­vė ne­bu­va deko­ruo­ta pri­bam­ba­sais, daik­tų bu­va taip kuk­liai. Ne­aiš­ku, a nuo sau­lės, a nuo muo­ky­to­jas nuo­šir­du­ma, čia vi­sad bu­va šilt. Tik iš­ie­jus vai­kams As­ta puo­lė tvar­ky­tis, rinkt po­pie­rius nuo sta­lų, va­lyt len­tą. Jin ne­bu­va fleg­ma, muo­kie­ja greit suk­tis, to­de sa­ve va­di­na ro­buo­tu­ku. Man to­kia sau duo­ta pra­var­die bu­va keis­ta, nes jin ne­muo­kė kai už­suk­ta iš tų pa­čių šabluo­nų pus­me­tį iš pus­me­čia, pa­ti sa­ky­da­va, ka su kiek­vie­nais me­tais pa­muo­koms ruo­šias vis il­giau, nors tu­rie­tų būt at­virkš­čiai. Vie­nin­te­lis da­lyks, ku­ris iš­li­ka per vi­sus me­tus, yra dik­tan­tai, juos ra­šy­da­vom kas sa­vai­tę ant ma­žų la­pe­lių, ku­riuos da pa­tys tu­rie­jom su­si­kar­pyt. Uoj ko­kį šar­ša­lą pa­kel­da­va de­vin­to­kai, kai gau­da­va pras­tus pa­žy­mius kiek­vie­ną sa­vai­tę. Po to pa­tys pa­mie­g­da­va tuos dik­tan­tus ra­šyt ir bū­da­mi abi­tu­rien­tai jų pra­šy­da­vos. Taip i aš per muo­ky­to­ją dik­tan­ti­nin­kę iš­muo­kau ra­šyt. Pa­ra­dok­sas, ka As­ta mus mo­kin­da­va tai­syk­lin­gas ra­šy­bas, bet ne­draus­da­va i ne­gie­din­da­va diel kar­tais iš­sp­rūs­tan­čia šiau­lie­tiš­ka kal­bie­ji­ma. Ki­ti muo­ky­to­jai kar­tais pa­si­šai­py­da­va, ka mes šne­kam „liūc, vyns, acts“, taip be ga­lū­nių, o ši­ta muo­ky­to­ja, ki­lus nuo Že­mai­ti­jas, i pa­ti ne­veng­da­va per per­trau­kas pa­šne­kiet ne gim­tą­ja, o nuo penk­tas kla­sės pri­si­jau­kin­ta pa­tar­me. Muo­ky­to­ja sa­va cha­me­leo­niš­ku­mą aiš­kin taip: „Man nes­ma­gu su žmuo­niem kal­bie­tis ne jų tar­me, aš pa­ste­biu, ka man svar­bu pri­si­tai­kyt prie ki­tų tuo at­žvil­giu. Nu­vy­kus į Že­mai­ti­ją pra­de­du šne­kiet atitinkamai.“

O šiaip muo­ky­to­ja ne­pa­liau­ja­mai ieš­ka nau­jų idie­jų, nors jai tai kai­nuoj sal­dų mie­gą. Ne­tink jai ir viel su­dė­liot Škė­mas „Bal­tą drobu­lę“ ch­ro­no­lo­giš­kai, skai­tyt Ba­ra­naus­ka „Anykš­čių ši­le­lį“ ke­liom kal­bom. Vi­sus nau­jus puo­pie­rius As­ta kaup kla­sės sek­ci­jo­se i na­mų di­džiu­lėj sie­ni­nėj spin­toj, kur jau se­niai trūkst vie­tas. La­bai įstri­ga vie­ni muo­ky­to­jas žuo­džiai, pa­sa­ky­ti prie šam­pa­niu­ka, ku­riuo vai­ši­nau ka­vi­nėj ta pro­ga, ka lai­mie­jau sti­pen­di­ja: „Nuo­rie­čiau da­ba pa­būt pir­ma­kur­se stu­den­te bent pu­sę me­tų. Nors tik­riau­siai vis tiek rink­čiaus lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ją stu­di­juot, bent pa­jaus­čiau, kuo da­bar­ti­nis jau­nims gy­ven. Ta­da grįž­čiau su ki­ta ener­gi­ja.“ Aš jai sa­kau, ka ji i taip gy­va kai stu­den­tė. Muo­ky­to­ja la­bai juok­da­vos, kai kla­siuo­kai adekva­čiai pa­klaus­da­va jos, a jin kaž­ką var­toj, gal jai koks hi­pere­ner­ge­ti­nis vors įkan­da. Kaip ki­taip pa­aiš­kint to­kį užsivedimą?

– La­ba die­na, la­ba die­na, – ap­ka­bin­da­ma, kir­čiuo­da­ma pir­mus skie­me­nis, murm ma­na pe­tin As­ta, – je­tou, kaip se­niai ma­čiau, kaip greit laiks bieg, – at­si­trau­kus sa­ka man, nors ma­te­mės rug­pjū­tį. Muo­ky­to­ja nuo­šir­džiai šyp­sas man, aki­kės žvit­rias, bet pa­var­gu­sias. Nier ko noriet, vi­si ro­buo­tai tur sa­va dar­ba li­mi­tus, o ma­na muo­ky­to­ja jų ne­klau­sa. Šiai tris de­šim­čias me­tų dir­ban­čiai muo­te­riai gim­ta­die­nia pro­ga ra­šiau: „ne­pa­kei­čia­ma yra As­ta, o ne mokytoja“.

Kol muo­ky­to­ja ren­kas daik­tus, biš­ki šne­ku­čiuo­ja­mės apie ma­na stu­di­jas, bui­tį ir be­ga­li­nį nuo­var­gį, kai die­lie pri­si­siur­bu­sį prie muo­ky­ta­jas. Akis nu­ke­liauj prie prieš­pas­ku­tin­ta suo­la vi­du­ri­nėj ei­lėj, kur sie­die­da­vau aš. Ab­so­liu­čiai vis­ką ma­ty­da­vau iš tos vie­tas: ir kas ką da­ra, ir kas ko­kią ban­de­lę ied pa­si­slė­pęs, ir As­tas vei­da mi­mi­kas, ku­rios iš­duo­da­va, a ge­rai y, a ga­lie­tų būt ge­riau. At­si­me­nu, kaip tam suo­le de­vin­toj kla­sėj įvy­ka lū­žia aki­mir­ka. Muo­ky­to­ja iš­da­li­na iš­tai­sy­tus ra­ši­nius, kaip šian­die ma­tau tą sep­ty­ne­tą ant po­pie­riaus. Pro­gim­na­zi­joj iš lie­tu­vių tu­rie­jau rim­tą de­vy­ne­tą, tai bu­va ne­ska­nu to­kį pa­žy­mį nu­ryt. Ma­niau, ka la­bai ge­rai pa­ra­šiau, tai i pa­klau­siau muo­ky­to­jas, ko­de už tu­ri­nį jin man da­vė tik tris taš­kus iš sep­ty­nių. Kas įdo­miau­sia, ka ne­įsi­žei­džiau, kai jin pa­sa­kė „čia da daug tau pa­ra­šiau, iki sep­ty­nių taš­kų to­li, reiks pa­dir­biet“. Gal diel to, ka ji nie­kam ne­sa­ky­da­va, ka tai ne­įma­no­ma. O gal diel tuo, ka pa­si­ti­kie­jau jos ver­ti­ni­mu, nes As­ta ne­si­mie­ty­da­va nei pa­žy­miais, nei komp­li­men­tais. Per sa­va gy­ve­ni­mą me­ti­nį de­šim­tu­ką yra iš­ve­dus tik ke­tu­riems žmuo­niems. Muo­kie­ja mu­mis pa­girt, bet per daug ne­liaup­sin­da­va, gra­žiai stum­da­va į prie­kį. Po to sep­ty­ne­ta man taip įstri­ga tas gryns už­si­spy­rima jausms, ta­da sau pa­ma­niau: iš­muok­siu taip ra­šyt, ka gau­čiau vi­sus taškus.

Kaip vi­sa­da, ei­nant iš muo­kyk­las iki pre­kyb­cent­ria, kur yra mū­sų pa­mieg­ta su­ši­nė, kal­buos ne­pri­trūkst, pa­sa­kuo­ju apie ke­lio­nes. Ma­nęs daž­nai žmuo­nės klaus, ką mes kal­bam su muo­ky­to­ja, kai su­si­tin­kam. Taip sun­ku būn at­sa­kyt į ši­tą klau­si­mą. Man at­ruo­da, ka kiek­viens iš mū­sų tur bio­lo­gi­nius tė­vus ir sie­los tė­vus: į vie­nus esam pa­na­šūs iš­vaiz­da, o į ki­tus – vi­dum. As­ta yr ma­na pa­ti­ki­ma dva­si­nė gi­mi­nai­tė, tad apie sa­ve aš jai pa­pa­sa­kuo­ju dau­giau nei gim­dy­to­jams. Tas pa­si­ti­kie­jims au­ga nuo se­niai. At­si­me­nu, ka de­šim­toj kla­sėj prieš pat Ka­lie­das pa­ra­šiau muo­ky­to­jai el. laiš­ką klaus­da­ma, gal ga­lie­tų iš teks­ta su­vo­ki­ma še­še­tą įra­šyt po šven­čių, mat bi­juo­jau su ma­ma su­si­pykt. Ne­at­si­me­nu, iš ko­kia kū­ri­nia tas teks­ta su­vo­kims bu­va, bet bu­vau šo­ke, ka muo­ky­to­ja at­ra­šė „ge­rai“. Kaip ta­da man keist bu­va, ka su­au­gęs žmuo­gus su­ge­bie­ja su­prast ma­ne da vai­ką. Ta­da man svar­bu bu­va būt su­pras­tai, o da­ba sma­giau klau­syt ši­ta man bai­siai bran­gaus žmuo­gaus pa­si­bie­da­vuo­ji­mų, nu­ra­mint eg­zisten­ci­nes abe­juo­nes ir, aiš­ku, žiet į jos anū­kių nuotraukas.

– Viel skai­čiau Mu­ra­ka­mį, nu ži­nai tu ma­ne… – sa­ka As­ta, kai pa­klau­siu, ką ge­ra per va­sa­rą skai­tė. Ši­tą da­ly­ką po vi­sų ple­pa­lų vi­sad ap­ta­riam. Nors tik pra­die­jus muo­ky­ti As­ta skai­tė lie­tu­viš­kas kny­gas, ku­rių iki tol ne­bu­va prog­ra­mo­se (Vai­ž­gan­ta „Pra­gied­ru­lius“, Škė­mas „Bal­ta drobu­lę“, Ka­ti­liš­kia „Iš­ėju­siems ne­grįž­ti“), da­ba sa­ka, kad sep­tym pro­cen­tų jos skai­to­mas li­te­ra­tū­ras yra už­sie­nie­tiš­ka. Pa­ti juk už­au­ga ant ru­sų kla­si­kas, nes muo­kės pas la­bai stip­rią ru­sų kal­buos i li­te­ra­tū­ras muo­ky­to­ją, ku­rią bu­va, kaip pa­ti sa­ka, „tie­siog įsi­my­lie­jus“. Nors at­si­pū­ti­mui muo­ky­to­ja po eg­za­mi­nų tai­sy­ma kar­tais paskai­ta vie­ną ki­tą mei­lės ro­ma­niu­ką, bet pa­ti mie­gst sun­kes­nes kny­gas, pa­si­kliauj žmuo­nių, tu­rin­čių ir­gi in­te­lek­tu­ali­nį sko­nį, rekomendacijom.

– Nors kal­bos žuo­dis man svar­bus, ne­pa­tink man per daug iš­čius­ty­ta kal­ba, kny­ga ma­ne tur pa­imt, daž­niau­siai taip i būn, kai ir tu­ri­nys, ir kal­ba veik kar­tu. Ne­ži­nau, kuo aš no­riu iš kny­gas, bet tik­riau­siai, ka pra­tur­tė­čiau dva­siš­kai. Ir kad bū­tų sma­gu su ta kny­ga, ta­da ga­liu per­skai­tyt ir per nak­tį, – at­vi­rai kalb As­ta. Ačiū Die­vui, ma­na muo­ky­to­ja, nors yr aukš­tuos li­te­ra­tū­ras me­gie­ja, ne snobs ir žiū­riet į li­te­ra­tū­rą at­vi­rai, o ne iš aukš­ta ma­ne ir­gi iš­muo­kė. Kaip i gy­ve­ni­me, taip i li­te­ra­tū­roj As­ta yr kri­tiš­ka mąs­ty­ma ša­li­nin­kė, tad vi­sus, sa­kan­čius, ka Sa­ba­liauskai­tė yra vau, temp iš pa­de­be­sų prie že­mės ir prieš­ta­rauj da­vat­kom, be­si­žeg­nuo­jan­čiom nuo „50 pil­kų at­spal­vių“. Už­klau­siau, ką jin keis­tų švie­ti­ma sis­te­moj. Muo­ky­tuo­ja gurkš­te­lė­ja juo­dai juo­dos ka­vos, pa­gal­vuo­ja mi­nu­tie­lę i rie­žė: „Su vi­sais Rad­va­nais už­tenk tik su­si­pa­žint, juos reik va­ryt lauk, ka at­si­rastų dau­giau vie­tas ir lai­ka skai­tyt šiuo­lai­ki­nę li­te­ra­tū­rą. Da­ba dvim tre­ti me­tai, o ne du tūks­tan­čiai tre­ti, o mes vis tiek iš nau­jų skai­tom tik Ivaš­ke­vi­čių.“ Ta­da biš­ki pa­ty­lie­ja, pa­žiū­rie­ja į lan­gą i da pri­dū­rė: „Dau­giau kal­bų reik­tų muo­ky­tis, lo­gi­ką įves­čiau, ka ge­riau mąs­ty­tų, ir dai­ly­raš­tį, nes nie­ka nebeįskaitau.“

Lei­dau muo­ky­to­jai ra­miai su­val­gyt su­šių, o po to bu­va sun­ku ap­lenkt muo­ky­to­jų strei­ka te­mą. Čia tas pats kaip ap­eit vis di­die­jan­čią ne­pa­gar­bą muo­ky­to­jams, nau­jie­nas apie smur­tą pa­ti­rian­čius pe­da­go­gus, jų juo­dus pa­akius, pa­rau­du­sias, aša­ruo­jan­čias nuo kom­pa akis ir tą smul­kiom rai­di­kėm įžuo­din­tą in­for­ma­ci­ją prie As­tos ikuo­nie­lės me­sen­dže­ry šeš­tą va­lan­dą ry­ta „ak­ty­vus prieš 5 h“.

– Ge­riau­sias streiks bū­tų va toks: at­ein bir­že­lis ir vi­si lig vie­na muo­ky­to­jai ne­tai­sa vals­ty­bi­nių eg­za­mi­nų. I ką ta­da val­džia da­rys? Pa­ti tai­sys? Pra­šau, te­gu tai­sa, – iš­dies­ta muo­ky­to­ja sa­va stra­te­gi­ją. – Ži­nau, kad keist, jog aš, sa­ve lai­kan­ti Ža­na d’Ark, nei­nu pi­ke­tuot. Kaž­kaip skep­tiš­kai žiū­riu į ta strei­ką, gal diel to, ka lie­tu­viams maiš­ts ne­bū­dings, o gal diel tuo, ka nie­ka ne­pa­sie­kėm taip streikuodami…

Sun­ku kaž­ką ir be­pa­sa­kyt. Žiū­riu ašai vi­sų pir­ma į pen­kias­de­šimt me­tų per­ko­pu­sį, daug dir­ban­tį ir sau lai­ka be­veik ne­tu­rin­tį žmuo­gų. Žiū­riu į pri­stab­dy­tą pui­kią dar­buo­to­ją, ku­riai net ir Ža­nos d’Ark cha­rak­te­ris ne­gal pa­gel­bėt: nier gim­na­zi­joj prof­są­jun­gas, nier ir gink­lų, ku­rie leis­tų eit į ko­vą už tei­sy­bę. Žiū­riu į po tvar­kin­gais rū­bais ir ma­kia­žu pa­s­liep­tą nuo­var­gį, ku­ris pa­ka­vots ne diel to, ka muo­ky­to­ja mirk gy­venk nor, jog vai­kai muo­kie­tų gra­ma­ti­nes tai­syk­les, ka ži­nuo­tų vi­sas li­te­ra­tū­ras sro­ves ir jų bruo­žus, bet diel tuo, ka jai rūp, ka jie at­ras­tų skai­ty­mą, kny­gą, kaip jin sa­ka, „jei ne vie­ną, tai ki­tą“. Žiū­riu ir ži­nau, ka tik lai­ka klau­sims, ka­da ne tik šis, bet ir ki­ti ro­buo­tu­kai su­ges, o žmuo­nės iš­seks dirb­da­mi to­kiom są­ly­gom. Ne­pa­dies nei tūks­tan­tis kar­de­lių, nei šim­tai auk­si­nių kaš­tuo­nų, me­tų ga­le do­va­nuo­tų už pui­kų dar­bą, nei BMW ma­ši­nas, už­sa­ky­tas vežt muo­ky­to­jas per pas­ku­ti­nį skam­bu­tį. Bi­jau, kad ir pa­kelt at­ly­gi­ni­mą ne­už­teks. Gal ne­už­tek­tų net at­si­pra­šy­ma ir iš pa­ties švie­ti­ma ministra…

Be­ata Sta­ro­du­bo­va, „Sun­kiau būt muo­ky­to­ja ar Ža­na d’Ark?“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 29–32.