Akademinės esė pražūtis?

Tar­ki­me, kad esa­te pe­da­go­gi­kos pro­fe­so­rius ir stu­den­tams už­duo­da­te ra­ši­nį apie mo­ky­mo­si sti­lius. Vie­nas jų pa­tei­kia esė su to­kia įžan­gi­ne pastraipa:

„Mo­ky­mo­si sti­lių“ są­vo­ka yra prob­le­miš­ka, nes ji ne­a­p­rė­pia pro­ce­sų, ku­rių me­tu jie for­muo­ja­si. Kai ku­rie mo­ki­niai dėl tam tik­ros pa­tir­ties ga­li iš­siug­dy­ti tam tik­rą mo­ky­mo­si sti­lių. Ki­ti ga­li iš­siug­dy­ti tam tik­rą mo­ky­mo­si sti­lių ban­dy­da­mi pri­si­tai­ky­ti prie mo­ky­mo­si ap­lin­kos, ku­ri ne­bu­vo tin­ka­mai pri­tai­ky­ta jų mo­ky­mo­si po­rei­kiams. Ga­liau­siai tu­ri­me su­pras­ti mo­ky­mo­si sti­lių ir ap­lin­kos bei as­me­ni­nių veiks­nių są­vei­ką ir tai, kaip šie veiks­niai le­mia mū­sų mo­ky­mo­si bū­dą ir mo­ky­mo­si pobūdį.

Iš­lai­ky­ta ar ne­iš­lai­ky­ta? De­vin­tu­kui ar aš­tun­tu­kui? Kaip pa­si­keis­tų jū­sų įver­ti­ni­mas, jei ži­no­tu­mė­te, kad šią pa­strai­pą ap­skri­tai pa­ra­šė ne žmo­gus? Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je pro­fe­so­riau­jan­tis Mike’as Shar­p­le­sas pa­gal už­klau­są su­ge­ne­ra­vo šį teks­tą pa­si­nau­do­jęs GPT‑3 – mil­ži­niš­ku Ope­nAI kal­bos mo­de­liu. (Vi­są ra­ši­nį, ku­rį Shar­p­le­sas lai­ko ma­gist­ro bai­gia­mo­jo ly­gio, su nuo­ro­do­mis ga­li­ma ras­ti čia). As­me­niš­kai links­tu prie aš­tuo­ne­to. Iš­trauka skai­to­si kaip pils­ty­mas, bet jo pa­si­tai­ko dau­gu­mo­je stu­den­tiš­kų rašinių.

Shar­p­le­sas no­rė­jo pa­ra­gin­ti pe­da­go­gus „iš nau­jo per­mąs­ty­ti mo­ky­mą ir ver­ti­ni­mą“, at­si­žvel­giant į tech­no­lo­gi­jas, ku­rios, pa­sak jo, „ga­li tap­ti ar­ba do­va­na suk­čiau­jan­tiems mo­ki­niams, ar­ba ga­lin­gu mo­ky­mo pa­gal­bi­nin­ku – kū­ry­bi­ne prie­mo­ne.“ Šian­dien teks­to ge­ne­ra­vi­mas nė­ra nei teo­ri­nis, nei fu­tu­ris­ti­nis da­ly­kas. Ge­gu­žės mė­ne­sį viena/​s studentė/​as iš Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos pri­si­pa­ži­no sa­vo raš­to dar­buo­se nau­do­ję dirb­ti­nį in­te­lek­tą, tei­sin­da­mie­si, kad tai yra to­kia pat prie­mo­nė kaip „Gram­mar­ly“ ar au­to­ma­ti­nė ra­šy­bos pa­tik­ra: „Ži­nias tu­riu, gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties tu­riu, esu gera/​s studentė/​as, lan­kau vi­sus prak­ti­nius už­si­ėmi­mus ir paskai­tas, skai­tau vis­ką, ką tu­ri­me skai­ty­ti, bet jau­čiau­si tar­si bū­čiau bau­džia­mas, nes ne­ra­šau įtai­giai, ir ne­ma­niau, kad tai tei­sin­ga“, – pa­sa­ko­jo ji/​s Ch­ri­st­chur­cho stu­den­tų laik­raš­čiui. Ji/​e ne­ma­no suk­čiau­jan­tys, nes uni­ver­si­te­to stu­den­tų gai­rės nu­ro­do, kad ne­ga­li­ma pa­teik­ti ki­to as­mens už ta­ve pa­da­ry­to dar­bo. GPT‑3 nė­ra „ki­tas as­muo“, tai – programa.

Ge­ne­ra­ty­vi­nio dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­sau­lis spar­čiai to­bu­lė­ja. Pra­ėju­sią sa­vai­tę Ope­nAI iš­lei­do pa­žan­gų po­kal­bių ro­bo­tą Chat­GPT, ku­ris su­kė­lė nau­ją su­si­ža­vė­ji­mo ban­gą, taip pat at­nau­jin­tą GPT‑3, lei­džian­tį kur­ti su­dė­tin­gą ri­muo­tą po­e­zi­ją; pra­ėju­sį mė­ne­sį Go­og­le pri­sta­tė nau­jas prog­ra­mas, ku­rios leis žmo­nėms teks­tu api­bū­din­ti są­vo­kas ir at­vaiz­duo­ti jas pa­veiks­lė­liais; tuo tar­pu kū­ry­bi­nio in­te­lek­to įmo­nė Ja­s­per spa­lį bu­vo įver­tin­ta 1,5 mlrd. do­le­rių. Vai­kui vis dar rei­kia šiek tiek pa­stan­gų su­si­ra­sti teks­to ge­ne­ra­to­rių – bet neilgam.

Esė, ypač ba­ka­lau­ro, iš­ti­soms kar­toms bu­vo hu­ma­ni­ta­ri­nės pe­da­go­gi­kos ašis. Taip mo­ko­me vai­kus ty­ri­nė­ti, mąs­ty­ti ir ra­šy­ti. Ši tra­di­ci­ja ne­tru­kus bus su­griau­ta iš pag­rin­dų. To­ron­to uni­ver­si­te­to do­cen­tas Ke­vi­nas Bry­a­nas pra­ėju­sią sa­vai­tę Twitte­ry ap­stul­bęs ra­šė apie nau­ją­jį Ope­nAI po­kal­bių ro­bo­tą: „Ne­bė­ra pra­s­mės už­duo­ti ra­ši­nių na­mų dar­bams. Net­gi spren­džiant konk­re­čius klau­si­mus, ku­riuo­se rei­kia de­rin­ti įvai­rių sri­čių ži­nias, Ope­nAI po­kal­bių ro­bo­tas šiuo me­tu yra tie­siog pa­žan­ges­nis už ei­li­nį hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ma­gist­ran­tą. Kal­bant at­vi­rai – tai ne­įti­kė­ti­na.“ Nei kal­bų tech­no­lo­gi­jas ku­rian­tys in­ži­nie­riai, nei pe­da­go­gai, su­si­dur­sian­tys su su­kur­ta kal­ba, nė­ra pa­si­ren­gę šiems padariniams.

Tarp hu­ma­ni­ta­rų ir gam­ta­moks­li­nin­kų jau se­niai žio­ji pra­ra­ja. XX a. šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je C. P. Snow per­skai­tė sa­vo gar­sią­ją paskai­tą, vė­liau – esė „Dvi kul­tū­ros“, ku­rio­je api­bū­di­no hu­ma­ni­ta­rų ir moks­li­nin­kų bend­ruo­me­nes kaip gen­tis, pra­ran­dan­čias tar­pu­sa­vio ry­šį. „Li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jai vie­na­me kam­pe, ki­ta­me – moks­li­nin­kai“, – ra­šė Snow. „Tarp jų – abi­pu­sio ne­su­pra­t­imo pra­ra­ja, kar­tais (ypač tarp jau­nų­jų) prie­šiš­ku­mas ir ne­mei­lė, bet la­biau­siai – su­pra­t­imo trū­ku­mas. Jie įdo­miai ir iš­kreip­tai įsi­vaiz­duo­ja vie­ni ki­tus.“ Snow ra­gi­no kur­ti tam tik­rą in­te­lek­tu­ali­nį kos­mo­po­li­tiz­mą: li­te­ra­tams trū­ko įžval­gų apie es­mi­nius termo­di­na­mi­kos dės­nius, o moks­li­nin­kai ig­no­ra­vo Šeks­py­ro ir Di­ken­so svarbą.

Snow įvar­dy­ta skir­tis tik dar la­biau su­stip­rė­jo. Šiuo­lai­ki­nia­me tech­no­lo­gi­jų pa­sau­ly­je hu­ma­ni­ta­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo ver­tę at­sklei­džia jo trū­ku­mas. Gė­din­gai pa­gar­sė­jęs krip­to­va­liu­tų bir­žos FTX įkū­rė­jas Sa­mas Bank­ma­nas-Frie­das, ne­se­niai per ke­lias die­nas pra­ra­dęs 16 mlrd. do­le­rių ver­tės tur­tą, gar­sė­ja kaip be­si­di­džiuo­jan­tis sa­vo ne­raš­tin­gu­mu. „Nie­ka­da ne­ska­i­čiau kny­gų“, – kar­tą jis pra­si­ta­rė vie­na­me in­ter­viu. „Ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad jo­kia kny­ga ne­nu­si­pel­nė bū­ti per­skai­ty­ta, bet iš tik­rų­jų lai­kau­si gan ar­ti­mos nuo­mo­nės.“ Elo­nas Mu­s­kas ir Twitter yra dar vie­nas pui­kus pa­vyz­dys. Skau­du ir keis­ta ste­bė­ti, kaip at­sai­niai toks ge­nia­lus in­ži­nie­rius kaip Mu­s­kas el­gia­si net su pa­ly­gin­ti pa­pras­to­mis li­te­ra­tū­ri­nė­mis są­vo­ko­mis, to­kio­mis kaip pa­ro­di­ja ir sa­ty­ra. Aki­vaiz­du, kad jis nie­ka­da anks­čiau apie jas ne­su­si­mąs­tė. Tik­riau­siai ne­įsi­vaiz­da­vo, kad yra apie ką galvoti.

So­cia­li­nių me­di­jų epo­chos ypa­ty­bė – ne­įti­kė­ti­nas vi­suo­me­nės ir is­to­ri­jos rai­dą kei­čian­čių vy­rų ir mo­te­rų vi­suo­me­nės ir is­to­ri­jos klau­si­mų ne­iš­ma­ny­mas. Ro­dos, kad Mar­kas Zuc­ker­ber­gas daug skai­tė apie im­pe­ra­to­rių Au­gus­tą, bet no­rė­čiau, kad jis bū­tų skai­tęs apie pa­mf­le­tų spau­dos re­gu­lia­vi­mą XVII a. Eu­ro­po­je. Gal­būt tai bū­tų iš­gel­bė­ję Ame­ri­ką nuo so­cia­li­nio pa­si­ti­kė­ji­mo su­nai­ki­ni­mo.

Šios ne­sėk­mės ky­la ne iš pik­tos va­lios ar net go­du­mo, bet iš są­mo­nin­go ne­ži­no­ji­mo. In­ži­nie­riai ne­pri­pa­žįs­ta, kad hu­ma­ni­ta­ri­niai klau­si­mai, pa­vyz­džiui, her­me­ne­uti­ka, is­to­ri­nis žo­džio lais­vės są­ly­go­tu­mas ar mo­ra­lės ge­nea­lo­gi­ja, yra rea­lūs klau­si­mai, tu­rin­tys rea­lių pa­sek­mių. Tie­sa, kiek­vie­nas tu­ri tei­sę tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę apie po­li­ti­ką ir kul­tū­rą, ta­čiau nuo­mo­nė ski­ria­si nuo pa­grįs­to su­pra­t­imo. Pats tie­siau­sias ke­lias į ka­ta­st­ro­fą – su­dė­tin­gas prob­le­mas trak­tuo­ti taip, tar­si jos bū­tų vi­siems aiš­kios. Taip ga­li­ma grei­tai pra­ras­ti mi­li­jar­dus dolerių.

„Ro­dos, kad Mar­kas Zuc­ker­ber­gas daug skai­tė apie im­pe­ra­to­rių Au­gus­tą, bet no­rė­čiau, kad jis bū­tų skai­tęs apie pa­mf­le­tų spau­dos re­gu­lia­vi­mą XVII a. Europoje.“

Ka­dan­gi gam­ta­moks­li­nin­kai ri­zi­kuo­da­mi ig­no­ra­vo hu­ma­ni­ta­ri­nius klau­si­mus, hu­ma­ni­ta­rai pa­sta­rų­jų 50 me­tų tech­no­lo­gi­nes re­vo­liu­ci­jas pa­si­ti­ko švel­nia sa­vi­žu­dy­be. 2017 m. duo­me­ni­mis, nuo XX a. 9‑ojo de­šimt­me­čio ang­lis­ti­kos stu­den­tų skai­čius su­ma­žė­jo be­veik per­pus. Is­to­ri­jos stu­den­tų skai­čius vien nuo 2007 m. su­ma­žė­jo 45 proc. Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad hu­ma­ni­ta­rų su­pra­t­i­mas apie tech­no­lo­gi­jas ge­riau­siu at­ve­ju yra da­li­nis. Skait­me­ni­nė hu­ma­ni­ta­ri­ka yra nuo­lat at­si­li­ku­si ke­lio­mis pa­se­nu­sio­mis ka­te­go­ri­jo­mis, kas yra ne­iš­ven­gia­ma. (Nie­kas ne­si­ti­ki, kad kaž­kas im­sis dės­ty­ti per Ins­tag­ram Stories.) Ta­čiau dar svar­biau tai, kad hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai per ke­lis de­šimt­me­čius iš es­mės ne­pa­kei­tė sa­vo po­žiū­rio, nors tech­no­lo­gi­jos pa­kei­tė vi­są juos su­pan­tį pa­sau­lį. Jie vis dar ana­li­zuo­ja me­ta­na­ra­ty­vus, tar­si už lan­go bū­tų 1979 m., ir šau­do sau į kojas.

Šiuo­lai­ki­nė aka­de­mi­nė bend­ruo­me­nė dau­giau ar ma­žiau nuo­lat už­si­ima sa­vik­ri­ti­ka vi­sais įma­no­mais as­pek­tais. Į tech­no­lo­gi­jas ori­en­tuo­ta­me pa­sau­ly­je svar­bi kal­ba, svar­bus bal­sas ir sti­lius, svar­bi re­to­ri­ka, svar­bi is­to­ri­ja, svar­bios ir eti­nės sis­te­mos. Ta­čiau šio­je si­tu­aci­jo­je hu­ma­ni­ta­rai tu­ri pa­aiš­kin­ti, ko­dėl jie svar­būs, o ne nuo­lat griau­ti sa­vo pa­čių in­te­lek­tu­ali­nius pag­rin­dus. Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai ža­da stu­den­tams ke­lio­nę į ne­reikš­min­gą, sa­vęs ne­pai­san­čią at­ei­tį, o pas­kui ste­bi­si, ko­dėl ma­žė­ja stu­den­tų. Ar rei­kia ste­bė­tis, kad be­veik pu­sė hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ab­sol­ven­tų gai­li­si pa­si­rin­kę ma­gist­ro studijas?

Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ver­tė tech­no­lo­gi­jų nu­lem­ta­me pa­sau­ly­je bu­vo įro­di­nė­ja­ma ir anks­čiau. Steve’as Job­sas di­de­lę Ap­p­le sėk­mės da­lį nuo­lat aiš­ki­no tuo, kad jis iš­kri­to iš Re­e­do ko­le­džo, kur mo­kė­si Šeks­py­ro ir mo­der­naus šo­kio, taip pat lan­kė gar­sią­ją ka­li­gra­fi­jos stu­di­ją, vė­liau pa­dė­ju­sia es­te­ti­nius Mac kom­piu­te­rio di­zai­no pag­rin­dus. „Dau­ge­lis mū­sų pra­mo­nės at­sto­vų ne­tu­ri la­bai įvai­rios pa­tir­ties. To­dėl jie ne­tu­ri pa­kan­ka­mai taš­kų, ku­riuos ga­lė­tų su­jung­ti, ir ga­liau­siai pri­ima la­bai ties­mu­kus spren­di­mus, ne­tu­rė­da­mi pla­taus po­žiū­rio į prob­le­mą,“ – sa­kė Job­sas. „Kuo pla­tes­nis bus žmo­gaus pa­tir­ties su­pra­t­i­mas, tuo ge­res­nį di­zai­ną tu­rė­si­me.“ Ap­p­le yra hu­ma­nis­ti­nė tech­no­lo­gi­jų bend­ro­vė. Kar­tu ji – di­džiau­sia bend­ro­vė pasaulyje.

Ne­pai­sant aiš­kios hu­ma­ni­ta­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo ver­tės, jo nuo­puo­lis tę­sia­si. Per pa­sta­ruo­sius 10 me­tų STEM trium­fa­vo, o hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai žlu­go. IT stu­di­juo­jan­čių stu­den­tų skai­čius da­bar yra be­veik toks pat, kaip ir vi­sų hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų stu­den­tų skai­čius kar­tu sudėjus.

Da­bar at­ėjo ei­lė GPT‑3. Na­tū­ra­lios kal­bos ap­do­ro­ji­mas hu­ma­ni­ta­ri­niams moks­lams ke­lia dau­gy­bę pre­ce­den­to ne­tu­rin­čių prob­le­mų. Kal­ba­ma apie prak­ti­nius da­ly­kus: hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ka­ted­ros ver­ti­na sa­vo ba­ka­lau­ro stu­den­tus pa­gal jų raš­to dar­bus. Jie su­tei­kia dak­ta­ro laips­nį rem­da­mie­si diser­ta­ci­jo­mis. Kas bus, kai abu pro­ce­sus bus ga­li­ma iš es­mės au­to­ma­ti­zuo­ti? Rem­da­ma­sis sa­vo bu­vu­sio Šeks­py­ro pro­fe­so­riaus pa­tir­ti­mi, ma­nau, kad aka­de­mi­nei bend­ruo­me­nei pri­reiks de­šim­ties me­tų, kad su­si­tai­ky­tų su šia nau­ja rea­ly­be: dve­jų me­tų, kol stu­den­tai per­pras tech­no­lo­gi­jas, dar tre­jų me­tų, kol pro­fe­so­riai pri­pa­žins, kad stu­den­tai jo­mis nau­do­ja­si, ir pen­ke­rių me­tų, kol uni­ver­si­te­tų va­do­vai nu­spręs, ką dėl to da­ry­ti, jei ap­skri­tai ką nors da­ry­ti. Mo­ky­to­jai jau da­bar yra vie­ni iš la­biau­siai per­var­gu­sių ir ne­pa­kan­ka­mai ap­mo­ka­mų žmo­nių pa­sau­ly­je. Jie jau da­bar su­si­du­ria su hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų kri­ze. O da­bar dar ir ši­tai. Už­jau­čiu juos.

Ir vis dėl­to, ne­pai­sant dras­tiš­ko da­bar­ti­nio ato­trū­kio, na­tū­ra­lios kal­bos ap­do­ro­ji­mas pri­vers in­ži­nie­rius ir hu­ma­ni­ta­rus su­si­vie­ny­ti. Ne­pai­sant vis­ko, jiems rei­kės vie­niems ki­tų. In­for­ma­ti­kams rei­kės pag­rin­di­nio, sis­te­min­go bend­ro­jo hu­ma­nis­ti­nio iš­si­la­vi­ni­mo: kal­bos fi­lo­so­fi­ja, so­cio­lo­gi­ja, is­to­ri­ja ir eti­ka ne­bė­ra tik sma­gūs teo­ri­nių spe­ku­lia­ci­jų klau­si­mai. Jie bus bū­ti­ni nu­sta­tant etiš­ką ir kū­ry­biš­ką po­kal­bių ro­bo­tų pa­nau­do­ji­mą, tai tik aki­vaiz­džiau­sias pavyzdys.

Hu­ma­ni­ta­rai tu­rės su­pras­ti na­tū­ra­lios kal­bos ap­do­ro­ji­mą, nes tai yra kal­bos at­ei­tis, bet ne tik to­dėl, kad tai ga­li su­kel­ti kri­zę. Na­tū­ra­lios kal­bos ap­do­ro­ji­mas ga­li nu­švies­ti dau­gy­bę moks­li­nių prob­le­mų. Jis pa­dės iš­si­aiš­kin­ti au­to­rys­tės ir li­te­ra­tū­ri­nio da­ta­vi­mo klau­si­mus, prie ku­rių ne­pri­ar­tės jo­kia ka­da nors su­kur­ta sis­te­ma; di­de­lių kal­bos mo­de­lių pa­ra­met­rai yra daug su­dė­tin­ges­ni nei da­bar­ti­nių sis­te­mų, šian­dien nau­do­ja­mų, pa­vyz­džiui, nu­sta­tant, ku­rias pje­ses pa­ra­šė Šeks­py­ras. Jie net­gi ga­li leis­ti at­lik­ti tam tik­rų rū­šių res­tau­ra­vi­mus, už­pil­dy­ti pa­žeis­tų teks­tų spra­gas tai­kant teks­to prog­no­za­vi­mo mo­de­lius. Tai pa­dės iš nau­jo su­for­mu­luo­ti li­te­ra­tū­ri­nio sti­liaus ir fi­lo­lo­gi­jos klau­si­mus; jei ga­li­ma iš­mo­ky­ti ma­ši­ną ra­šy­ti kaip Sa­m­u­elis Ta­y­lo­ras Coleridge’as, ta ma­ši­na tu­ri su­ge­bė­ti tam tik­ru bū­du in­for­muo­ti, kaip ra­šė Sa­m­u­elis Ta­y­lo­ras Coleridge’as.

Hu­ma­nis­ti­kos ir tech­no­lo­gi­jų ry­šiui už­megz­ti rei­kės žmo­nių ir ins­ti­tu­ci­jų, tu­rin­čių pla­čią vi­zi­ją ir be­si­rū­pi­nan­čių už jų sri­ties ri­bų iš­ei­nan­čiais in­te­re­sais. Prieš at­si­ran­dant to­kiai bend­ra­dar­bia­vi­mo erd­vei, abiem pu­sėms teks ženg­ti sun­kiau­sius šuo­lius aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tiems žmo­nėms: su­pras­ti, kad jiems rei­kia ki­tos pu­sės, ir pri­pa­žin­ti sa­vo es­mi­nį ne­iš­ma­ny­mą. Ta­čiau tai vi­sa­da bu­vo iš­min­ties užuo­maz­ga, ne­svar­bu, ko­kio­je tech­no­lo­gi­jų epo­cho­je gyventume.

Ste­p­hen Mar­che, „The Col­le­ge Es­say is De­ad“, The At­lan­tic, 2022 12 06. Iš ang­lų kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.