Pasiklydę kaunietiškoje spaudoje tarp horoskopų ir autoįvykių studentai galėjo neišvysti skaudžios žinios – 2020 m. gruodžio 31 d. netekome valgyklos „Prie pašto“. Velionės, ėjusios 55-uosius gyvenimo metus, epitafijoje norėtųsi iškalti: „Ruošė nebrangų ir skanų maistą“.
„Prie pašto“ tekdavo brautis painiais skersgatviais dažniausiai kertant buvusios Automatinės telefonų stoties bromą iš Ožeškienės gatvės. Studenčiokai ne taip greit ją atrasdavo, o jei ir užklysdavo, dažnai studijoms artėjant link pabaigos. Kartą ir aš ten įsliūkinau tamsią ir drėgną rudens popietę. Kiek sutrikau, bet vos pravėrus duris pasitikęs naminio maisto kvapas nuramino. Maloni valgyklos darbuotoja įpylė barščių sriubos. Prie kaitrinės lempos šilo pirštai, akių nebadė kreida virš prekystalio surašytos patiekalų kainos, o sužadinti skonio receptoriai džiūgavo. Siurbčiodamas saldų kompotą jau žinojau – čia reikės temptis ir savo draugus.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Ne studentai čia sukirto daugiausia žemaičių blynų, tačiau ne vienas jų mėgavosi jaukumu, šildėsi žiemą ir nuoširdžiai įsikalbėdavo su bendramoksliais. Nedideliame valgomajame pietų metu knibždėjo lankytojai, iš kurių svarbiausi – Kauno centrinio pašto darbuotojai. Paštą iškėlus „Akropolin“, jie neteko galimybės mėgautis vištienos kotletu „Astra“. Paskutinį pašto darbuotojų atgarsį dar galbūt pamenate: 2019 m. jie protestavo akcijoje už Centrinio pašto išsaugojimą.
Deja, paštas buvo iškeltas, o po vienerių metų paskutinioji išmušė ir valgyklai. Ilgametė jos direktorė Alvyra Tankeliavičienė Kauno spaudai teigė, jog nuoma itin brangi, pastatas senas, o užsitęsus karantinui finansiškai išsilaikyti tapo per sunku. Nesitikime, kad valgyklos kolektyvas seka progresyvaus jaunimo judėjimą Facebooke, tačiau atiduodame pagarbą ir dėkojame ilgai valgykloje dirbusioms moterims.
Netekus „Prie pašto“ VDU viešosios valgyklos klausimas tampa aktualesnis. Taip, Kaune dar yra kelios valgyklos dinozaurės, tačiau jų gretos nenumaldomai retėja. Atrasite ir pigaus maisto, tačiau jausitės lyg skrandyje suktųsi ne močiutės gaminti balandėliai, o gerokai parūdiję vinys. Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunieji apologetai suskubs pareikšti, jog gamtoje „nebrangiai ir skaniai“ neegzistuoja, o sovietinio tipo valgyklos neturi perspektyvios ateities. Mes atšausime, kad jų rinka ne tokia jau ir laisva, o vištienos kepsneliai studento pilve virškinasi ne ideologiškai.
Vadinkite mane snobu ar, jei norite švelniau, romantiku, bet ar kas nors po šimtmečio rašydamas apie legendinį 20-ųjų (XXI a.) Kauną minės jo bohemiškus „Hesburgerį“, „Republicą“ ir „McDonald‘s“? Kur bus aptariami studentiški planai ir gims kūrybinės ambicijos? Jei norite skambių marketinginių šūkių – kur VDU studentai išpildys artes liberales pranašystę ir ilgose diskusijose dalinsis vienas su kitu kantriai skaitytų knygų įspūdžiais?
Kas erdvę paverčia vieta ir kada jos sienos įgyja istoriją? Ko gero, tam reikia ne kas metus besikeičiančio prekės ženklo, o ilgėliau dirbančio kolektyvo, atlaidžių pardavėjų žvilgsnių į užuomaršas, užsisėdėjus jau daugiau nei valandą prie tuščių lėkščių. Kaip bėdavojasi mūsų seneliai – greitas maistas, greitos ir mintys.
Elegiškai prisimindami valgyklą „Prie pašto“, nepamirštame VDU rektoriaus pažado įsteigti viešąją valgyklą. Galbūt joje išsipildys kiek romantiškos nūdienos studentų vizijos.