Gyvename pasaulyje, kuriame savo dėmesį ir laiką tobulai valdantis ir dėl to asmeninio produktyvumo aukštumas pasiekiantis individas yra laikomas etalonu. Pripažinti, kad pilnai savęs nekontroliuoji, yra nedrąsu ir gėdinga. Vieną žiemos vakarą per eilinį „Šauksmo“ susirinkimą užėjo kalba apie mūsų santykį su socialiniais tinklais. Netikėtai supratome, kad kiekvienas čia turime daug ko neišsakyto. Nors kasdien kovojame su kompulsyviu noru vartoti skaitmeninę informaciją, apie individualias patirtis, o ypač pralaimėjimus šiame fronte, nepriimta kalbėti viešai. Dėl baimės pasirodyti nepakankamomis ir nepakankamais nutylime didelę savo gyvenimo dalį. Tačiau skaičiai kalba už save: 2021 metų rinkos tyrimų agentūros „Norstat LT“ apklausos duomenimis lietuviai vidutiniškai praleidžia 19 valandų per savaitę naršydami socialiniuose tinkluose, skaitydami naujienas ir žiūrėdami Youtube. Šiuo bendru tekstu siekiame sklaidyti paslapties miglą virš socialinių medijų temos ir tariame „tu ne viena(s)“.
Gali atrodyti, kad probleminis socialinių medijų vartojimas yra tik asmeninė problema. Kai nesėkmingai bandai atsikovoti laiką – prieš miegą ar vos atsibudus vietoj reelsų pabūti su savimi – peršasi mintis, kad tiesiog nesugebi susivaldyti, susitvarkyti, „būti savo gyvenimo valdovu“.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Socialiniuose moksluose poelgio priežastingumas skirstomas į artimąjį (proximal causes) ir tolimąjį (distal causes). Nors individualiu lygmeniu problemišką socialinių medijų vartojimą galima aiškinti įpročiu, nuovargiu, disciplinos stoka ar dėmesio sutrikimu (artimasis priežastingumas), visgi socialinės medijos lieka visuomeniniu reiškiniu. Dėmesio ekonomika, palaikoma nuolat tobulinamų algoritmų, įtraukia vartotojus į nuolatinį informacijos srautą. Didžiausi dėmesio ekonomikos žaidėjai – populiariausi socialiniai tinklai – yra pelno siekiančios megakorporacijos, sugebančios išvengti beveik bet kokio valstybinio reguliavimo. Akivaizdu, kad problema yra sisteminė.
Viešojoje erdvėje kartas nuo karto pasirodo garsiai nuskambantys tyrimai apie socialinių medijų žalą (vienas garsiausių – 2021 metais nutekintos vidinės Instagramo išvados apie neigiamą įtaką paauglių mergaičių sveikatai), tačiau turtingiausioms pasaulio kompanijoms tai nuteka lyg vanduo nuo žąsies. Nepaisant nieko, jos toliau siekia didinti savo auditorijų prie ekrano praleidžiamą laiką ir iš reklamos gaunamą pelną.
Pažymėtina, kad neigiamas socialinių medijų poveikis pasiskirstęs netolygiai – jis atkartoja klasinės nelygybės struktūrą. Galimybė apsisaugoti nuo informacijos pertekliaus tampa vienu kertinių gyvenimo išteklių. Valstybei paliekant socialinių medijų vartojimą savieigai, tai lieka aukštesnės klasės privilegija. Išvažiuoti savaitgaliui į socialinių medijų „retreatą“, lankyti terapiją ar turėti asmeninį ADHD mentorių – visa tai yra pasiekiama tik nedidelei visuomenės grupei. Tas pats galioja ir vaikų ugdyme: pasiturintieji gali pasisamdyti tikrą, o ne skaitmeninę auklę ar patys leisti daugiau laiko su savo vaikais, taip padėdami jiems mokytis savireguliacijos ir atrasti prasmingų veiklų realybėje.
Tad nors mūsų sąlytis su socialinėmis medijomis yra asmeniškas, iš esmės apmąstyti ir keisti jų poveikį galime tik kolektyviai. Kviečiame nerti į mūsų patirtis ir pamąstymus, kurie, tikimės, leis sąmoningiau pažvelgti į socialinių tinklų vartojimą.
Nikita
Man Facebooko feedas, Instagramo reelsai ir naujienų portalai tapo nuolatiniais bėgimo nuo atsakomybės ir nuovargio palydovais. Jeigu jaučiuosi pavargęs arba susiduriu su sudėtinga situacija, dažnu atveju atsidursiu socialinėse medijose. Internete skrolindamas Instragramo reelsus gali apie nieką negalvoti, pamiršti svarbius įsipareigojimus, prastą savijautą ar nesėkmes. Neteks savęs versti prisėsti prie studijų, atsakyti į žinutę ar išeiti pasivaikščioti, jeigu visą vakarą praleisi socialiniuose tinkluose. Keisčiausia, jog visada akivaizdu, kad su tuo, nuo ko bėgi, neišvengiamai teks susidurti vėliau. Ir protingiau būtų susitvarkyti su slegiančiu reikalu dabar, bet tinklai leidžia trumpam pasinerti į užmarštį, sustabdyti gyvenimą. Kartais su noru bėgti nuo atsakomybių būna nesunku susitvarkyti: įvardijus savijautą ir jos priežastis, pamąsčius, ką galiu daryti kitaip. Bet neretai tokie pabėgimai užtrunka ilgiau, net ir visą savaitgalį.
Kęstutis
Socialiniai tinklai sužadina mano ADHD polinkius. Pirmais ir antrais studijų Anglijoje metais, kai buvau tamsiausiame savo gyvenimo laikotarpyje, visą dieną sėdėdavau Reddite. Nebeidavau į paskaitas, nebebandydavau megzti naujų ar stiprinti senų pažinčių. Nustojau žaisti krepšinį. Viskas, kas liko, buvo tik Redditas. Redditas lovoje atsikėlus, Redditas valgant, Redditas prieš einant miegoti, Redditas atsigulus. Redditas neužmiegant. Ši socialinė medija tapo mano socialiniu gyvenimu. Socialiniu gyvenimu be rizikos, be atstūmimo ir be kritikos – tik nesibaigiantis kitų žmonių (ar ne žmonių?) įkeltų memų ir keistai intymių minčių srautas.
Sunku pasakyti, kiek kaltas būtent internetas, kad užstrigau šioje būsenoje. Tačiau žinau, kad iš šios situacijos išeiti man trukdė būtent technologijos. Jos mano dėmesį laikė prikausčiusios geležiniu kumščiu. Bet koks momentas, kurį galėjau panaudoti kreipiantis pagalbos, buvo atimtas naujo, juokingesnio, dar nepatirto turinio pažado. Toks turinys ne tik skatino mane bandyti pabėgti nuo savo gyvenimo sunkumų, bet ir kūrė iliuziją, kad pabėgti nuo jų yra įmanoma ir verta.
Tai buvo maždaug prieš aštuonerius metus. Dabar žinau, kaip apsisaugoti nuo socialinių medijų poveikio. Metams bėgant išbandžiau tūkstantį strategijų, net jei pusę iš jų mano kūnas įveikdavo net nespėjus susivokti, kad rankose jau laikau telefoną. Geriausiai veikdavo blokavimo programos, kurių išjungti neįmanoma neperinstaliavus Windowsų. Kartais padėdavo telefone ištrinta naršyklė ir visos socialinių medijų programėlės, o kartais – pokalbių planas su 0 gigabaitų interneto arba išmaniojo telefono pakeitimas atverčiamu, mygtukiniu telefonu. Ryte nepaimti prietaiso į rankas labiausiai padeda išankstinis telefono paslėpimas kažkokioje nepatogioje vietoje – dažniausiai vonioje, bet tinka ir balkone, ant aukštos spintos ar buto laiptinės pašto dėžutėje (šis metodas veikia geriausiai). Kaip sako mano mama – nosce te ipsum, t. y. pažink pats save.
Nepaisant teigiamų pokyčių, žinau, kad niekada negaliu per daug atsipalaiduoti. Nes net kai jaučiuosi saugus ir situaciją kontroliuojantis, net kai viskas klostosi taip, kaip noriu ir kaip turėtų, žinau, kad interneto geležinis kumštis yra visada pasiruošęs mane vėl suspausti. Suspausti taip, kad ne tik negalėsiu ištrūkti, bet ir nenorėsiu.
Gytis
Pradėčiau nuo to, kad socialiniai tinklai per pastaruosius penkerius metus smarkiai pasikeitė. Facebooko pradžioje tarp turinio buvo galima rasti daug nuoširdžių, įdomių ar juokingų įrašų, kuriuos įkeldavo tavo draugai, pažįstami arba kokie nors žinomi žmonės ir kurie sukeldavo pozityvių emocijų. Vėliau šie tinklai smarkiai monetizavosi, atsirado reklamos, juose žmonės pasitraukė į pasyvų užnugarį, o pagrindinį veiksmą dabar atlieka algoritmai. Jų pateikiamo turinio kiekis ir pobūdis man primena važiavimą amerikietiškais kalneliais su daugybinėmis mirties kilpomis ir iš visų kampų filmuojančiomis kameromis. Nors norėtume džiaugtis mažais dalykais ir užuot trumpam įlipę į jacuzzi, iš esmės kaip varlės verdame vis karštėjančiame puode. Man regis, socialiniai tinklai turėtų vadintis kitaip. Pastebėjęs, kad Facebookas į draugus ima siūlyti visiškai atsitiktinius žmones, kartais net botus, labai nustebau: kam išvis socialiniuose tinkluose reikalingi žmonės, kai juose vis vien dominuoja turinys, visiškai užgožiantis jų vartotojus?
Mano vartojimas veikiausiai susijęs su įvairių įtampų malšinimu. Į socialinius tinklus krypstu tiek dėl noro pabėgti nuo minčių ir užkišti eterį foniniu triukšmu, tiek dėl nenumaldomo polinkio kaupti žinias. Laikau save nepasiduodančiu kvailoms silpnybėms, todėl stengiuosi nežiūrėti Instagramo reelsų, kuriuose jau nebe emoji imituoja žmones, o priešingai, tačiau apsimesdamas intelektualu skaitau be proto daug naujienų. Kita vertus, po ilgo antraščių vartymo ir kelių epizodinių straipsnių perskaitymo neretai net nesugebu įvardinti svarbiausios dienos naujienos. Studijų metais, kai dienotvarkė buvo neapibrėžta, o tam tikros užduotys tiesiog kabėjo, tie lūkuriuojantys darbai, nustumiami vis tolyn, imdavo vis labiau slėgti. Šiuo metu turint aiškią darbotvarkę tokių akivaizdžių problemų neliko, o kai esu pavargęs, savęs pernelyg nebaudžiu, jei valandėlę ar dvi sudeginu be didesnės prasmės naršydamas ar žiūrėdamas pažįstamų nuotraukas.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Kurį laiką mane nuo turinio asorti gelbėjo įvairūs blokai, bet jie ilgainiui nustoja veikti. Nors gebu pavalgyti nežiūrėdamas Youtube, tačiau vis dar negaliu atsitraukti nuo ekrano kritiniais dienos momentais: pabudus ir einant miegoti. Regis, labiausiai nuo socialinių tinklų gelbsti kokia nors pozityvi rutina. Kadangi gamtoje atsirandantį vakuumą užpildo vis nauja jėga, taip ir savyje reikia rasti jėgų siekiant bent jau atsijungti nuo socialinių medijų pasaulio.
Monika
Svyravimas tarp atsisakymo ir perdėto įsitraukimo, viršenybės ir savęs menkinimo jausmų – tai ilgalaikis leitmotyvas mano virtualiame socialiniame gyvenime. Iš tiesų esu netipiškas socialinių tinklų vartotojas mano kartos žmogui – neturiu nei Instagramo, nei TikToko, nei X (Twitterio) ar Reddito, vartoju tik millenialsų pamėgtą Facebooką. Džiaugiuosi, kad per daug neužsikabinau už kitų socialinių platformų, nes būčiau į šį verpetą įsukta dar smarkiau. Net ir Facebooko įrašai, storiai ir reklamėlės pakankamai geba įtraukti ir išderinti ir taip trapų mano dėmesio balansą. Kartais pagaunu save skrolinančią ar bukai spoksančią į storius, nors telefoną į rankas ėmiau visai kitu tikslu (kurį pakeliui užmiršau). Tokie neplanuoti dėmesio ekskursai kelia paniekos sau jausmus bei stresą dėl laiko kontrolės praradimo jausmo.
Per socialines medijas įsisąmoninau tai, ką Byung-Chul Hanas teigia aktualioje knygoje „Nuovargio visuomenė“. Gyvename pozityvumo pertekliuje – nuolat esame masinami ką nors veikti, kuo nors domėtis, su kuo nors bendrauti. Tokioje terpėje asmens autonomija pasireiškia per negatyvumą, t. y. atsisakymą kažką daryti, šiuo atveju – sužinoti ar pamatyti dar kažką naujo. Be šio atsisakymo negatyvumo neįmanoma jokia prasminga veikla – pavyzdžiui, turiu atsisakyti aktualijų skaitymo ir daugybės kitų tapštelėjimo atstumu nutolusių dalykų, kad galėčiau sutelkti mintis į šį tekstą ir jį rašyti. ■
Kęstutis Grumodas, Gytis Nakvosas, Nikita Ščiupakov ir Monika Višnevska, „Atsikovoti laiką“, Šauksmas, 2024, nr. 1 (vasara), p. 17–18.