Pamąstymai apie kitoniškumą

Jau ku­ris lai­kas sap­nuo­ju mus ir mū­sų na­mus. Jau ku­ris lai­kas šiuo šven­tu žo­džiu va­di­nu ne­be Vil­niu­je esan­tį būs­tą. Jau ku­ris lai­kas kvė­puo­ju Se­nos oru, La­man­šo pa­kran­tės at­pūs­tais vė­jais, vi­du­ram­žių pa­sta­tų drėg­na me­die­na. Kal­bu ne­gim­tą­ja kal­ba. Ji jau spė­jo pri­lip­ti tiek, kad jaus­čiau niu­an­sus be­veik taip pat sod­riai kaip sa­vo­sios. Gy­ven­ti sve­tur ir bū­ti sve­čiu. Ten kur nie­kas ta­vęs ne­no­ri, ne­lau­kia. Pri­si­tai­ky­ti, įsi­mai­šy­ti į mi­nią. Su­grį­žus ten, kur ka­dai­se bu­vo na­mai, ne­ty­čio­mis pra­bil­ti ne ta kal­ba: įei­ti par­duo­tu­vėn ir nu­si­šyp­so­jus pa­sa­ky­ti „bon­jour“.

Grįž­tu, ten kur se­niau bu­vo na­mai, ta­čiau ne­ži­nau ka­da. Ži­nau, jog vyk­siu at­gal, bet taip pat ne­ga­liu pa­sa­ky­ti ka­da. Ir kur man na­mai dar vis ne­ži­nia. Gal­būt nie­ka­da jų ne­ra­siu. Gal am­žiais kla­jo­siu, vie­tos po sau­le ieš­ko­siu. Už­au­gu­si Vil­niu­je, pa­žįs­tu kiek­vie­ną jo už­kam­pį, ten daug pa­žįs­ta­mų vei­dų man šyp­sos it pra­ei­ties še­šė­liai. Nie­kuo­met ne­iš­si­ža­dė­čiau to mies­to, bet kaž­kas nu­ti­ko. Aš ten ne­be­si­jau­čiu sa­va. Aš ne­bu­vau sa­va nau­joj ša­ly ir ne­be­pri­klau­sau gim­ta­jai. Tar­pi­nė bū­se­na, lim­bai. Tu­riu ap­si­spręs­ti, bet aš dar vis lau­kiu, gal ne­ty­čia li­ki­mas pats į vie­tą ma­ne nupūs…

At­ro­do, kad bū­ti sve­tim­ša­liu kal­ban­čiu vie­ti­ne kal­ba nė­ra su­dė­tin­ga – ko­mu­ni­ka­ci­jos įran­kis įval­dy­tas, ko ga­li be­trūk­ti? Ta­čiau sve­tim­ša­lio žy­mė lyg ant Kai­no kak­tos švie­čia vi­sur kur be­ei­ni. Ap­lin­ki­niai iš­gir­dę ak­cen­to at­spal­vį stai­ga šoks var­to­ti ang­lų kal­bą, ar­ba iš vi­so su­ak­me­nės iš­tik­ti siau­bo ir vengs už­megz­ti ar­ti­mes­nį kon­tak­tą. Vie­ti­niams te­su ne­iš­ma­nė­lis tu­ri­s­tas, ir ne­svar­bu, kad gal­būt pa­žįs­tu mies­tą kur kas ge­riau nei jie, me­tus pra­lei­dau gy­ven­da­ma jo rit­mu, var­to­jau jo kal­bą daž­niau nei sa­vą, ir net ma­ne ėmė er­zin­ti tu­ri­s­tai su­si­grū­dę po Di­džio­jo laik­ro­džio skliau­tu siau­ro­je pag­rin­di­nė­je Ru­a­no gat­vė­je. At­vy­kė­lio žy­mė ly­dė­tų net į ka­pą. At­ro­do, su­grįž­ti gim­ti­nėn to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis tu­ri bū­ti leng­va, bet sun­ku pa­lik­ti sa­vo nau­ją gy­ve­ni­mą, įpro­čius ir nau­jas pa­žin­tis. Pra­ėjo vos me­tai, kai ku­rie na­miš­kiai net ne­pa­ste­bė­jo ma­no iš­vy­ki­mo, jis at­ro­do toks trum­pas, lyg trum­pam at­si­plė­šus nuo na­mų tuoj pat par­grį­žau, lyg jų lai­kas te­kė­jo to­kia pa­čia tėk­me kaip ir ma­na­sis. Bet štai po me­tų aš grįž­tu ir su­pran­tu, jog pa­se­nau ne me­tais bet kur kas dau­giau, ma­no­ji lai­ko tėk­mė iš­rai­žė kiek ki­to­kiais vin­giais ma­no sme­ge­nis ir štai da­bar žvel­giu į pa­žįs­ta­mus vei­dus ir ma­tau tik to­li­mus pra­ei­ties ai­dus, pri­si­me­nu ir sau­gau tuos at­si­mi­ni­mus, bet ne­be­su ta­me pa­čia­me lai­ke, mes iš­si­sky­rėm – tar­si bū­čiau iš­ke­lia­vu­si į kos­mo­są, o grį­žu­si ra­dau že­mę to­kią, ko­kią pa­li­kau, tar­si lai­kas že­mė­ję bū­tų su­sto­jęs, bet ma­na­sis bė­go ris­čia. Te­lie­ka ap­si­pras­ti su pra­ra­di­mais ir at­ra­di­mais, te­lie­ka pri­im­ti tą ne­lem­tą lai­ko reliatyvumą.

Oro uos­te ma­ne už­kal­bi­no ma­ro­kie­tė, ji lau­kė grį­ži­mo na­mo, iš­gir­du­si, jog me­tus pra­lei­dau Nor­man­di­jo­je, ji nu­si­juo­kė ir pa­sa­kė, kad pa­ry­žie­čiai bent jau yra pra­tę prie kul­tū­ri­nės įvai­ro­vės. Kiek įsi­žei­džiau, nes spė­jau pa­mil­ti sa­vo ma­žą šiau­rės mies­tą. Gal­būt iš tie­sų pa­ry­žie­čiai yra la­biau pra­tę, ta­čiau ar at­vy­kė­lis iš Lie­tu­vos yra pri­si­tai­kęs prie mi­li­jo­ni­nio mies­to bruz­de­sio? Ir ar ta­me mies­te tik­rai at­vy­kė­lis ga­li jaus­tis sa­vas? Ne­pa­žįs­ta­mo­ji mi­nė­jo gy­ve­nu­si Pa­ry­žiu­je, ta­čiau gy­ve­no už Bu­lo­nės miš­ko… At­ski­ros kul­tū­ri­nės gru­pės už­ima at­ski­ras mies­to da­lis, jos vi­sos su­gy­ve­na kar­tu, ta­čiau yra tam tik­ri ne­įvei­kia­mi ba­rje­rai, ku­rie ne­lei­džia joms ga­lu­ti­nai su­si­mai­šy­ti, asi­mi­lia­ci­jos lyg­muo net bū­da­mas aukš­tas dar vis ne­pa­sie­kia ga­lu­ti­nės sa­vo ins­tan­ci­jos. Net ma­no ma­ža­sis Ru­anas itin ryš­kiai iš­skal­do gy­ven­to­jus pa­gal eko­no­mi­nį gy­ve­ni­mo ly­gį, de­ši­nio­ji upės pu­sė – tai cent­ri­nė mies­to da­lis, ku­rio­je ver­da vi­sas kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, man te­rei­kė­jo nu­si­leis­ti laip­tais že­myn ir štai jau at­si­dur­da­vau sū­ku­riuo­jan­čia­me mies­to gy­ve­ni­me. Ta­čiau per­žen­gus upę ir at­si­dū­rus kai­rio­jo­je pu­sė­je su­si­du­ri su ki­to­kia rea­ly­be: nors ši mies­to da­lis sa­vo plo­tu drie­kia­si kur kas to­liau nei de­ši­nio­ji, čia gy­ven­to­jai ne­si­ren­ka pra­leis­ti sa­vo lai­ko, jie te­su­grįž­ta nak­vy­nei, o daž­nam pri­trūks­ta drą­sos ke­liau­ti ta pu­se tam­siuo­ju pa­ros metu.

Pa­žin­tys už­sie­ny­je at­vy­kė­liui daž­nai ap­si­ri­bo­ja tos pa­čios lem­ties pa­ke­lei­viais, at­vy­kė­liais, ku­rie ga­li da­lin­tis pa­na­šio­mis pa­tir­ti­mis, jei pa­si­se­ka, at­si­ran­da ry­šių ir su vie­ti­niais. Šio fe­no­me­no il­gai aiš­kin­ti ne­rei­kia, „ne­pri­ta­pė­liai“ su­lim­pa drau­ge, ka­dan­gi to­kiu bū­du jie su­ku­ria ga­li­my­bę jaus­tis tam tik­ros bend­ruo­me­nės na­riu. To­kios dis­ku­si­jos ka­rū­na­vo ma­no pas­ku­ti­nį­jį va­ka­rą sve­ti­ma­me, bet sy­kiu sa­va­me kraš­te. Nie­kad ne­bu­vau per­so­na non gra­ta sve­tur, nie­kad ne­bu­vau per­ne­lyg šil­tai su­tin­ka­ma, bet vis dėl­to tam tik­ras ki­to­niš­ku­mo jaus­mas vi­suo­met ly­dė­jo. Kiek­vie­na re­mar­ka apie ma­no „la­bai ge­rą pran­cū­zų kal­bą“ ver­tė dar sy­kį su­si­mąs­ty­ti apie tai, kad nie­ka­da ma­no „ge­ra pran­cū­zų kal­ba“ ne­bus re­gi­ma kaip na­tū­ra­lus reiš­ki­nys, o klau­si­mai apie ma­no gim­tą­ją ša­lį nie­kuo­met ne­pra­nyks, ir nors to­kie klau­si­mai daž­nai su­ke­lia sal­dų nostal­gi­jos kar­tė­lį, jie nuo­lat pri­me­na, jog ne­pri­klau­sau šiai vie­tai. „Ka­da pla­nuo­ji su­grįž­ti?“ – tas klau­si­mas ta­ry­tum ko­kį nuo­spren­dį pas­kel­bė. Dvi­ly­pu­mas nuo­lat ly­di gy­ve­ni­mą sve­tur: vie­na ver­tus aka­de­mi­nė­je bend­ruo­me­nė­je man ke­lia­mi vie­ti­nių stan­dar­tai, ki­ta ver­tus, ko­men­ta­ras apie tai, jog esu „ét­ran­gère“ lei­džia man pa­da­ry­ti dve­jo­mis gra­ma­ti­nė­mis klai­do­mis dau­giau be­ra­šant diser­ta­ci­ją. Sma­gi nuo­lai­dė­lė. Taip pat, ga­liu nau­do­tis žo­dy­nu eg­za­mi­no me­tu. Nie­kuo­met ne­pa­liau­siu ža­vė­tis tuo žo­džiu „ét­ran­ger“ – vie­na ver­tus sve­ti­mas, ki­ta ver­tus, už­sie­nis, o taip pat jei pa­kei­si­me būd­var­džiu ga­lė­si­me pa­si­džiaug­ti pri­dė­ti­ne reikš­mių puokš­te: sve­tim­ša­lis, ki­toks, ne­pa­žįs­ta­mas, nu­to­lęs… Už­len­kiau iš bi­b­lio­te­kos pa­si­sko­lin­to žo­dy­no pus­la­pį, ku­ria­me ati­džiai iš­stu­di­ja­vau šio žo­džio se­man­ti­nį lau­ką, kny­ga su­grį­žo len­ty­non, bet tas žo­dis įstri­go ma­ny­je, jį ne­šio­siuo­si su sa­vi­mi dar il­gai, kaip pri­mi­ni­mą ir pri­si­mi­ni­mą, kaip vi­di­nį as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tą, ku­ris tin­ka vi­sur, bet ku­rio nie­kuo­met ne­pa­pra­šo pa­sų kontrolė.

Vie­ną va­ka­rą su ke­liais drau­gais už­kly­do­me į ba­rą, ku­ria­me gro­jo ba­čia­tą. Tie­są pa­sa­kius at­si­dū­rė­me ten tik to­dėl, kad jis vie­nin­te­lis bu­vo at­vi­ras sek­ma­die­nio va­ka­rą. Jo at­mos­fe­ra bu­vo ki­to­kia nei anks­čiau lan­ky­tų vie­tų. Bar­me­nė pa­pa­sa­ko­jo, jog kas va­ka­rą čia ki­to­kia te­ma, pa­vyz­džiui šis va­ka­ras skir­tas Lo­ty­nų Ame­ri­kai, va­kar skam­bė­jo sir­ta­kis, o ry­toj… Pa­tal­pė­lė bu­vo ma­ža, čia var­giai te­til­po trys itin įsi­jau­tę ba­čia­tos ap­a­sio­na­dos. Su kaž­ku­riuo iš jų drau­giš­kai nu­ta­rė­me, jog šo­kis su­vie­ni­ja, jis tar­si vi­siems su­pran­ta­ma kal­ba, ku­ria kal­bė­jo graikai Bak­cha­na­li­jų me­tu ir šian­die­ną kal­ba­mės mes. Ne­be­pri­si­me­na­me vie­nas ki­to var­dų, bet šo­ko­me tuo pa­čiu rit­mu. To­kios aki­mir­kos pa­de­da už­mirš­ti skir­tu­mus, su­grįž­ti prie pir­ma­pra­džių sa­vi­raiš­kos for­mų, prie ges­to ir mi­mi­kos, ta­čiau toks bend­ra­vi­mas tam­pa ne­be­pa­kan­ka­mas, juk vis dėl­to esa­me ne­grįž­ta­mai ati­to­lę nuo to­kio gy­ve­ni­mo, kur už­ten­ka tik veiks­mo, mums rei­kia žo­džių, mes sie­kia­me ži­nių, juk šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus eg­zisten­ci­ja pa­rem­ta sie­kiu tu­rė­ti ir ži­no­ti dau­giau, bū­ti pra­na­šes­niu už ki­tą, to­dėl vie­nas šo­kis ne­pa­žįs­ta­mos me­lo­di­jos fo­ne ne­su­ar­ti­na tiek, kiek to rei­ka­lau­ja mū­sų post­mo­der­nus būvis.

Kal­ba kaip ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė daž­nai nu­ste­bi­na sa­vo ne­pa­kan­ka­mu­mu jai pa­čiai api­bū­din­ti ir jos ne­pa­kan­ka­mu­mu bū­ti ver­čia­mai iš vie­nos į ki­tą ne­pra­ran­dant smul­kiau­sių niu­an­sų. Kar­tą, žaidė­me žai­di­mą, sa­vo­tiš­ką „su­ge­du­sį te­le­fo­ną“, ver­tė­me Bod­le­ro ei­lė­raš­tį iš pran­cū­zų, kiek­vie­nas į sa­vo kal­bą. Varg­še­lis pa­ty­rė daug po­ky­čių, o jo vei­kė­ja vam­py­rė trans­for­ma­vo­si į siau­bū­nę ar pa­bai­są vien dėl rit­miš­ko skam­be­sio. To­ji pa­bai­sa iš­dar­kė au­to­riaus min­tį, ji, pri­si­siur­bu­si it er­kė jo kan­čių ir už­krė­tu­si ei­les sa­vo nuo­du, juo­kė­si iš tuš­čių jo pa­stan­gų iš­reikš­ti jaus­mą ir už­fik­suo­ti jį raš­tu. Dar ne­iš­džiū­vu­sia nuo šil­to ei­lė­raš­čio krau­jo bur­na, to­ji siau­bū­nė aki­plė­šiš­kai žvel­gė į mus be­si­slėp­da­ma tarp stro­fų ta­ry­tum už ža­liu­zių ply­šių, ta­čiau aš jau­čiau­si taip, lyg žvelg­čiau į veid­ro­dį. Tą nak­tį sap­na­vau kaip pa­ti iš­dar­kau sa­vo min­ties la­vo­ną, įrė­min­da­ma jį žo­džiais, sve­ti­mos kal­bos gar­sais, ku­rių sub­ti­ly­bes per­pran­tu tik iš da­lies, prieš už­mie­gant, kai re­giu pro sa­vo kam­ba­rio lan­gą į ma­ne spok­sant dvi aki­plė­šiš­kas akis. Ir tuo­met su­skam­ba ma­no gal­vo­je lyg tūks­tan­čiai var­go­nų Bor­ge­so klau­si­mas „Tu, skai­ty­to­jau, ar esi tik­ras, kad su­pran­ti ma­no kal­bą?“. Ir tuo­met kan­ki­na­ma in­som­ni­jų aš vis daž­niau nu­ty­lu, at­si­trau­kiu ir pa­li­ku­si kiek dis­tan­ci­jos at­si­ri­bo­ju nuo prie­vo­lės ką nors sakyti.

Kad ir kiek kar­tų su­si­du­ria­me su ne­iš­ver­čia­my­bė­mis skir­tin­go­se kal­bo­se, daž­nai pa­mirš­ta­me apie ne­iš­ver­čia­my­bes sa­vo­jo­je. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vi­tą kal­bos pa­jau­tą, ku­ri ga­li lem­ti ne­su­si­šne­kė­ji­mą, ne­su­si­pra­t­imą, gal net gin­čą. Kar­tą, drau­gas man pa­sa­kė, kad jam žo­dis „ka­dan­gi“ tu­ri ne­ga­ty­vią ko­no­ta­ci­ją, ta­čiau ne­ga­lė­jo to pa­aiš­kin­ti. Nuo to lai­ko sten­giuo­si veng­ti to keis­tai šal­to žo­džio, kas ži­no gal aš tie­siog ap­si­pra­tau su jo sklei­džia­ma žvar­ba? O gal ma­no drau­gas kar­tą iš­gir­do ko­kią šiur­pią dia­g­no­zę: „Pra­šo­me kuo sku­biau at­vyk­ti li­go­ni­nėn, jū­sų tė­čiui bus rei­ka­lin­gas vai­ruo­to­jas, ka­dan­gi po che­mo­te­ra­pi­jos ga­li­mi įvai­rūs ša­lu­ti­niai po­vei­kiai…“ Ir štai da­bar tas lem­tin­ga­sis „ka­dan­gi“ per­se­kio­ja jį kas­die­ny­bė­je nuo­lat pri­min­da­mas tą su­dė­ti­nio sa­ki­nio da­lį, ku­ri tar­si už­ants­pau­da­vo jo siau­bin­gą pa­tir­tį. Aso­cia­ci­jos, ku­rio­mis nau­do­ja­mės kas­dien ga­li bū­ti ly­giai to­kios pat ne­iš­ver­čia­mos kal­bant ta pa­čia, gim­tą­ją kal­ba. Ne­ga­li­me įsi­verž­ti ki­to žmo­gaus pa­są­mo­nėn ir iš­stu­di­juo­ti kiek­vie­nos pa­pil­do­mos reikš­mės at­si­tik­ti­nai pri­ki­bu­sios prie kiek­vie­no jam pa­žįs­ta­mo žo­džio. Rau­do­nas tu­ši­nu­kas be­veik kiek­vie­nam pri­mins mo­kyk­los suo­lą ar drau­di­mą, o ža­lia, at­virkš­čiai, lei­di­mą. Bet štai Ja­po­ni­jo­je anks­čiau bu­vo nau­do­ja­mas mė­ly­nas švie­so­fo­ro sig­na­las vie­to­je ža­lio, žmo­nės dar vis va­di­na jį mė­ly­nu ne­pai­sant to, kad jis yra ža­lios spal­vos. Šiuo at­ve­ju fak­ti­nė spal­va tam­pa ne­be­svar­bi, ka­dan­gi, sa­vai­me su­pran­ta­ma, kal­ba­me apie lei­di­mą ei­ti ar­ba va­žiuo­ti. Ta­čiau ar po­kal­bio me­tu ne­tu­rint šios kon­teks­tu­ali­zuo­jan­čios in­for­ma­ci­jos si­tu­aci­ja bū­tų tiek pat aiš­ki? As­me­ni­nė ar­ba bend­ruo­me­niš­ka kal­bos var­to­ji­mo bei aso­cia­ty­vi pa­tir­tys ga­li kliu­dy­ti net pa­pras­čiau­sio­mis ap­lin­ky­bė­mis, net ap­si­kro­vus iš­sa­miau­siais žo­dy­nais, ka­dan­gi kal­bė­da­mi mes ku­ria­me ne tik vie­ną bend­ruo­me­ni­nę kal­bą, bet ir krū­vas ma­žes­nių kal­bų, skir­tų siau­res­niam jos var­to­to­jų ra­tui. Žmo­gaus ne­su­ge­bė­ji­mas „iš pag­rin­dų“ su­pras­ti ki­to, ga­na pa­ra­dok­sa­liai, pa­lai­ko kal­bos gy­vy­bę. To­dėl man knie­ti su­šuk­ti „te­gy­vuo­ja neišverčiamybė“!

Mus ski­ria ir kal­bos, ir jo­se už­si­li­kę kul­tū­ri­niai ko­dai. Mus ski­ria tiek tarp­vals­ty­bi­nės sie­nos, tiek mū­sų pa­čių įsi­vaiz­duo­ja­mi ba­rje­rai. Ver­ty­bės, pa­sau­lė­žiū­ra, gy­ve­ni­mo bū­das – vi­sa tai su­for­muo­ja tam tik­rus so­ciu­mus, bet juo­se vi­suo­met yra at­stum­tų­jų, tų ku­rie ne­ran­da sa­vo vie­tos, ku­rie tar­si užs­t­ri­gę pa­ri­biuo­se, ne­pri­klau­so šiai vi­suo­me­nei, ta­čiau ne­ga­li pri­tap­ti ki­to­je. Mes pa­žįs­ta­me ki­tą per pa­na­šu­mus, bet at­ski­ria­me jį nuo sa­vęs (ar sa­vo bend­ruo­me­nės) per kont­ras­tus. Vie­nin­te­lė pa­mo­ka, ku­rios lan­ky­mas tu­rė­tų bū­ti pri­va­lo­mas tai pa­sau­lio pa­ži­ni­mas. Ne toks, koks dės­to­mas pra­di­nė­se kla­sė­se, bet toks ku­ris iš tie­sų ori­en­tuo­tas į es­mi­nį „ki­to­kio“ pa­sau­lio su­vo­ki­mą. Ne­e­u­ro­centriš­kas, neut­ra­lus, ne­die­gian­tis jo­kių ver­ty­bių, ne­ver­ti­na­mas pa­žy­miu ir ne­ver­ti­nan­tis ki­to, tik pa­sa­ko­jan­tis apie žmo­nes, ci­vi­li­za­ci­jas, skir­tin­gas bend­ruo­me­nes ir jų mąs­ty­se­nas, fi­lo­so­fi­jas ir re­li­gi­jas. Sve­ti­mas yra ne tik skriau­džia­mas ar ig­no­ruo­ja­mas, sve­ti­mas yra ir my­li­mas ar ger­bia­mas, sve­ti­mas tai bet ku­ris ki­tas, at­skir­tas nuo ma­nęs (ar ma­no bend­ruo­me­nės), bet ku­ris ki­tas, ku­rio są­mo­nė ir pa­są­mo­nė ne­šo­ka to­kiu pa­čiu ritmu.

Vi­si žmo­nės yra sve­ti­mi, vi­si mes ne­su­ge­ba­me pa­sa­ky­ti to, ką iš tie­sų no­ri­me, vi­sų mū­sų gy­ve­ni­mus įrė­mi­na ne­pa­ti­ki­mi ko­mu­ni­ka­ci­jos įran­kiai, ku­riuos kiek­vie­nas, net be ga­lo tin­gin­ty­sis, be­gė­diš­kai mo­di­fi­kuo­ja ir lanks­to pa­gal sa­vo vi­di­nius ar iš­ori­nius sti­mu­lus. To­dėl bū­ti sa­vu šia­me pa­sau­ly­je tai taip pat bū­ti sve­ti­mu, sa­vo sve­ti­mu­mu mes su­ku­ria­me ne­pri­ta­pė­lių bend­ruo­me­nę, ku­rio­je ga­li­me jaus­tis sa­vu. Su­si­vok­ti, kas tu, su­pras­ti, kas yra ki­tas – tai pa­smerk­ti sa­ve am­ži­noms to mi­ti­nio bend­ru­mo pa­ieš­koms ir su­si­tai­ky­ti su kla­jok­lio sta­tu­su. Ga­liau­siai, skir­tin­gu­mas, tik­riau­siai, yra vie­nin­te­lis tik­ras mū­sų bend­ru­mas. Da­bar man ne­be taip bau­gu ke­liau­ti at­gal (o gal pir­myn), nes tik ma­no kū­nas pri­riš­tas prie vie­tos, o aš jau se­niai per­si­kraus­čiau gy­ven­ti sa­vo vi­dun, gy­ven­ti vi­sur. To­dėl vie­nin­te­lė iš­ei­tis tai ap­si­vilk­ti sve­ti­mu­mą kaip šil­tą rū­bą, ap­sau­gan­tį nuo ki­to­niš­ku­mo vė­jų ir ženg­ti tolyn. ■

Si­mo­na Bi­zu­no­vi­čiū­tė, „Pa­mąs­ty­mai apie ki­to­niš­ku­mą“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 32–34.