Perduok kitam, tik ne man

Skai­tant ži­nu­tes ži­nias­klai­do­je apie nau­jus tem­pe­ra­tū­ros re­kor­dus, dar vie­ną nyks­tan­čią eko­sis­te­mą ir žmo­gaus veik­los in­dė­lį į šiuos be­ne ne­grįž­ta­mus po­ky­čius, ap­ima ne­vil­tis. Kaip emo­ci­nis at­sa­kas į kli­ma­to kai­tą pa­si­reiš­kian­tis ne­ri­mas pa­ste­bi­mas tarp jau­ni­mo at­sto­vų vi­sa­me pa­sau­ly­je, bet taip pat svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad pa­vo­jin­gi gam­tos reiš­ki­niai griau­na jau­no­sios kar­tos gy­ve­ni­mą smar­kiai pa­žei­džia­muo­se re­gio­nuo­se. Nors dau­ge­lį iš mū­sų, gy­ve­nan­čių švel­nia­me vi­du­ti­nių pla­tu­mų kli­ma­te, pra­džiu­gi­no ne­įp­ras­ti ke­tu­ri va­sa­ros mė­ne­siai, šių me­tų lie­pa bu­vo šil­čiau­sias ka­da nors už­fik­suo­tas mė­nuo Že­mė­je, o šių me­tų rug­pjū­tis, rug­sė­jis ir spa­lis bu­vo ati­tin­ka­mai pa­tys šil­čiau­si mė­ne­siai. Net jei prie kli­ma­tui da­ro­mos įta­kos pri­si­de­da­me ne­pri­klau­so­mai nuo sa­vo am­žiaus, jau­ni­mo gru­pei, jų vai­kams ir anū­kams bei anū­kėms teks gy­ven­ti ne­prog­no­zuo­ja­mo­je at­ei­ty­je ir to­dėl bū­tent jiems kren­ta mil­ži­niš­ka atsakomybė.

Nors tva­ru­mas yra itin pla­ti ir dau­gia­ly­pė te­ma, o kli­ma­to prob­le­mų šak­nys – itin gi­lios ir iš­si­ke­ro­ju­sios, bū­ti­ny­bė veik­ti ne­ati­dė­lio­ti­nai daž­nai yra pa­to­giai ig­no­ruo­ja­ma. Sil­vest­ras Dik­čius, kryp­tin­gai kal­ban­tis apie kli­ma­to kai­tą ir tva­ru­mą, per­spė­jo apie nuo tva­ru­mo te­mos ky­lan­tį nuo­var­gį – kol nuo­mo­nės for­muo­to­jai kal­ba apie at­ei­nan­tį nau­ją, ap­lin­kai drau­giš­ką pa­sau­lį, mū­sų so­cia­li­nė ap­lin­ka sa­vo prak­ti­ko­mis var­gu ar at­spin­di kli­ma­tui drau­giš­ką elg­se­ną. Pra­mo­nė tik pra­de­da per­ei­ti prie ne­tar­šių spren­di­mų, vi­du­ti­niam pi­lie­čiui tva­rus var­to­ji­mas ne­re­tai yra per bran­gus, o la­biau pa­si­tu­rin­tys nė­ra lin­kę at­si­sa­ky­ti sa­vų įpro­čių ne­pai­sant to, kad da­ro daug di­des­nę įta­ką kli­ma­tui. Tva­ru­mo stra­te­gi­jos vis dar kal­ba apie bū­ti­nus veiks­mus kaž­ka­da at­ei­ty­je, fi­nan­si­nės ins­ti­tu­ci­jos da­li­na pas­ko­las nau­jų iš­kas­ti­nio ku­ro tel­ki­nių eks­p­lo­a­ta­vi­mui, oro uos­tai il­go lai­ko­tar­pio per­spek­ty­vo­se pla­nuo­ja ke­liau­to­jų srau­tų au­gi­mą, o bend­ras glo­ba­lus naf­tos iš­ga­vi­mo pi­kas nu­ke­lia­mas vis to­liau į ateitį.

Per daž­nai mū­sų su­si­rū­pi­ni­mą pla­ne­ta pa­ten­ki­na ža­lia­sis sme­ge­nų plo­vi­mas, ang­liš­kai va­di­na­mas green­was­hing, ir pa­tap­š­no­ji­mai per pe­tį, kad vis­ką da­ro­me ge­rai. Jei pa­im­si­me vie­nu ce­lo­fa­ni­niu mai­še­liu ma­žiau, mums pa­dė­kos ruo­niu­kas, o de­ga­li­nė­je įsi­py­lę ku­ro sa­vo są­ži­nę nu­ra­minsi­me, nes tam tik­ra de­ga­lų kom­po­nen­tų da­lis yra „tva­ri“. To­dėl ne­nuo­sta­bu, kad kli­ma­to ju­dė­ji­mai, net ir tai­ky­da­mie­si į di­džiau­sią ga­lią tu­rin­čius vei­kė­jus, daž­nai su­si­lau­kia kont­ro­ver­siš­kų ver­ti­ni­mų. Ne­pai­sant to, kad kli­ma­to ak­ty­vis­tai sa­vo ak­ci­jo­mis su­trik­do ir pa­pras­tų gy­ven­to­jų kas­die­ny­bę, o rei­ka­la­vi­mas iš­kart at­si­sa­ky­ti vi­so iš­kas­ti­nio ku­ro nau­do­ji­mo var­gu ar yra rea­lis­tiš­kas spren­di­mas, šie ju­dė­ji­mai yra be­ne vie­nin­te­liai veiks­niai, ver­čian­tys su­si­mąs­ty­ti apie tai, ką jau se­niai ra­šo ir kal­ba moks­li­nin­kai įvai­rio­se ata­skai­to­se apie kli­ma­to kaitą.

Tva­ru­mo api­brė­ži­mas by­lo­ja apie bū­ti­ny­bę var­to­ti iš­tek­lius taip, jog ir at­ei­nan­čios kar­tos ge­bė­tų ap­si­rū­pin­ti ir tu­rė­tų ga­li­my­bes, ku­rio­mis nau­do­ja­si mū­sų kar­ta. Tva­ru­mas reiš­kia ra­cio­na­lu­mą, so­li­da­ru­mą ir ge­bė­ji­mą pri­si­im­ti tiek in­di­vi­dua­lią, tiek ko­lek­ty­vi­nę at­sa­ko­my­bę už at­ei­tį. To­dėl net ir ma­žos ini­cia­ty­vos ga­li tu­rė­ti ap­čiuo­pia­mą po­vei­kį. Kai ku­rio­se sri­ty­se per­ėji­mas prie tva­res­nio el­ge­sio pri­klau­so nuo as­me­ni­nių įpro­čių kei­ti­mo: at­si­sa­ky­ti ar ma­žiau var­to­ti mė­sos ir pie­no pro­duk­tų, rink­tis il­giau tar­nau­jan­čius dra­bu­žius ar ke­liau­ti į už­sie­nį trau­ki­niu, o ne lėk­tu­vu. Vis­gi, in­di­vi­dua­lūs veiks­mai tė­ra ma­ža de­ta­lė dau­gia­tūks­tan­ti­nė­je dė­lio­nė­je. Pa­vyz­džiui, per­ėji­mas prie tva­res­nių sis­te­mų na­mų šil­dy­me ar pra­mo­nė­je rei­ka­lau­ja mil­ži­niš­kų in­ves­ti­ci­jų ir truks ne vie­ne­rius me­tus. Ta­čiau ga­li­me da­ry­ti įta­ką de­mo­kra­tiš­kai rink­toms ins­ti­tu­ci­joms to­kio­se sri­ty­se kaip at­lie­kų rū­šia­vi­mas ar vie­šo­jo trans­por­to po­li­ti­ka, ku­ri le­mia, ar aš ir ma­no kai­my­nas iš­si­ver­si­me be automobilio.

Tarp asmeninės atsakomybės ir valdžios keiksnojimo

Kad ir kaip liū­din­tų tirps­tan­tys le­dy­nai Ark­ty­je ar Al­pė­se, ka­ta­st­ro­fiš­kos saus­ros ir po­tvy­niai ato­grą­žų kli­ma­to te­ri­to­ri­jo­se, siū­ly­čiau ne­pa­si­duo­ti ne­vil­čiai ir su­si­telk­ti ties mies­tais. Juo­se pa­da­ro­ma di­džiau­sia ža­la ap­lin­kai, to­dėl mū­sų at­sa­ko­my­bė ir prob­le­mų spren­di­mų pa­ieš­ka čia ga­li tu­rė­ti di­džiau­sią po­vei­kį. Pa­vyz­džiui, vie­na di­džiau­sių mies­tų prob­le­mų yra trans­por­tas, ku­ris kei­čia ap­lin­ką ir dik­tuo­ja ar­chi­tek­tū­ri­nę bei ur­ba­nis­ti­nę mies­to struk­tū­rą. Trans­por­tas iš­me­ta treč­da­lį šil­t­na­mio efek­tą su­ke­lian­čių du­jų, jų kon­cent­ra­ci­ja ir smar­vė itin pa­si­jau­čia šal­tuo­ju me­tų lai­ku, o eis­mo triukš­mo daž­nai ne­įsi­są­mo­ni­na­me ir nu­ra­šo­me nei­gia­miems gy­ve­ni­mo mies­te as­pek­tams. Vi­si tu­ri­me ju­dė­ti sker­sai iš­il­gai mies­to, to­dėl bent da­lis trans­por­to srau­tų yra ne­iš­ven­gia­mi. Kur sly­pi tik­ro­ji prob­le­ma? Ar tai kamš­čiai ir eis­mo juos­tų bei via­du­kų trū­ku­mas, ar skir­tin­gų vi­suo­me­nės po­rei­kių ne­pa­ten­ki­nan­tis vie­ša­sis trans­por­tas, ar ki­tų al­ter­na­ty­vų trū­ku­mas? Kur ga­li­me brėž­ti ri­bą tarp in­di­vi­do kal­tės ir ko­lek­ty­vi­nės atsakomybės?

---

---

Be abe­jo, da­lis at­sa­ko­my­bės ten­ka ne­ga­lin­tiems be au­to­mo­bi­lio. Pa­vyz­džiui, dar prieš ke­le­tą me­tų Vil­niaus se­na­mies­ty­je be­si­mo­kan­tys stu­den­tai suk­da­vo ra­tus ban­dy­da­mi pri­si­par­kuo­ti ir dėl to vė­luo­da­vo į paskai­tas, nors mė­ne­si­nio vie­šo­jo trans­por­to bi­lie­to Vil­niu­je kai­na nuo li­to lai­kų ne­pa­si­kei­tė (5,79 EUR yra tiek pat kaip ir kai­na 2014-ai­siais – 19,99 LT) ir yra ga­na pri­ei­na­ma. Daug kas su­tik­tų, kad au­to­mo­bi­lis su­tei­kia di­des­nę lais­vę kla­jo­ti, ypač už mies­to, kur tik šir­dis gei­džia (iki kol ne­su­sto­ji kamš­ty­je), o tai yra žy­miai pa­trauk­liau nei bū­ti pri­riš­tam prie vi­suo­me­ni­nio trans­por­to. Be to, lie­tu­viš­ka žan­ro kla­si­ka – iš­si­lai­ky­ti vai­ra­vi­mo tei­ses aš­tuo­nio­lik­to­jo gim­ta­die­nio pro­ga ir ap­lais­ty­ti iš tė­vų ar se­ne­lių pa­vel­dė­tą ir jų pi­ni­gais ap­draus­tą au­to­mo­bi­lį by­lo­ja apie leng­vą pri­ei­gą ir pri­si­ri­ši­mą prie au­to­mo­bi­lio. Ga­lų ga­le, pri­klau­so­my­bė ar mei­lė au­to­mo­bi­liui tam­pa pa­pras­to žmo­gaus ta­pa­ty­bės da­li­mi, ku­rią gi­na po­li­ti­kai, at­si­sa­kan­tys pri­pa­žin­ti ir spręs­ti au­to­mo­bi­li­za­ci­jos po­vei­kį ap­lin­kai. Ki­ta ver­tus, ar al­ter­na­ty­vos pa­kan­ka­mai geros?

Jau 40 me­tų Vil­niaus gat­vė­mis va­ži­nė­jan­tys se­nie­ji Ško­da 14 Tr tro­lei­bu­sai – tai vie­nin­te­lė kons­tan­ta per Ne­pri­klau­so­my­bės lai­ko­tar­pį, per ku­rį mies­tas ir gy­ven­to­jai smar­kiai iš­si­drie­kė į lau­kus, kai iš­au­go ir pa­tys au­to­mo­bi­liai, ir jų skai­čius. Ne tik at­gy­ve­nę tro­lei­bu­sai bei va­žia­vi­mas su­si­spau­dus it sil­kėms at­bai­do po­ten­cia­lius ke­liau­to­jus vie­šuo­ju trans­por­tu. Bent da­lis ma­no ste­bė­tų bend­ra­kur­sių- vai­ruo­to­jų, į dar­že­lius bei mo­kyk­las vai­kus ve­žan­čių tė­vų prob­le­mų ky­la iš ne­at­sa­kin­gai pri­im­tų spren­di­mų ki­to­se sri­ty­se. Tai lai­ku ir vie­to­je ne­pa­sta­ty­tos mo­kyk­los, dar­že­liai, dar­bo vie­tų ir gy­ve­na­mų­jų kvar­ta­lų di­fe­ren­cia­ci­ja, ge­ne­ruo­jan­ti per­tek­li­nius trans­por­to srau­tus. Ne­daug įta­kos to­kiems pa­si­rin­ki­mams tu­ri ir to­kios ak­ci­jos kaip Tarp­tau­ti­nė die­na be au­to­mo­bi­lio, kai ne­mo­ka­mas vie­ša­sis trans­por­tas sto­vi tuo­se pa­čiuo­se rug­sė­jo kamš­čiuo­se, ar įvai­rūs sau­gaus eis­mo mo­ky­mai, ku­riais ban­do­ma už­g­lais­ty­ti sau­gios inf­rastruk­tū­ros trū­ku­mą, o at­sa­ko­my­bė už sa­vo sau­gu­mą per­me­ta­ma dvi­ra­ti­nin­kams ir pės­tie­siems, bet ne au­to­mo­bi­lių vairuotojams.

Įsitraukti, nusivilti, nubraukti ašarą, bet tęsti

Ži­no­ma, mies­tas nuo­lat kei­čia­si ir at­si­ran­da ga­li­my­bių įsi­trauk­ti rei­ka­lau­jant mies­tą vys­ty­ti tva­riai. Ne­su­si­me­si­me ant nau­jų tro­lei­bu­sų ar tram­va­jaus bė­gių, bet ga­li­me iš­rink­ti už tva­ru­mą pa­si­sa­kan­čius po­li­ti­kus. De­ja, apie tva­rų mies­tą sva­jo­jęs jau­ni­mas kol kas po­li­ti­nė­je erd­vė­je pro­švais­čių tu­rė­jo ne­daug – 2023 me­tų sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se pa­klau­siau­si bu­vo as­fal­to kal­nus ir pla­čias gat­ves ža­dan­tys po­li­ti­kai. Per aš­tuo­ne­rius me­tus Vil­niaus dvi­ra­čių ta­kai žen­kliai pa­to­bu­lė­jo, bet nau­ji au­to­bu­sai bu­vo pri­sta­to­mi kaip kos­mo­sas, o su gat­vių hu­ma­ni­za­vi­mu bu­vo kiek per­sisteng­ta. Ap­skri­tai, po­li­ti­nė­je erd­vė­je trūks­ta su­pra­t­imo apie tva­rią ur­ba­nis­ti­ką. Po­li­ti­niu tiks­lu pa­si­ren­ka­mas ly­gus as­fal­tas, nors be­ato­dai­riš­kai as­fal­tuo­ja­mos gat­vės ne­re­tai yra per pla­čios, o ge­ri­nant są­ly­gas iš­skir­ti­nai tik au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jams kar­to­ja­mos pra­ei­ties pla­na­vi­mo klai­dos. Ki­ta ver­tus, al­ter­na­ty­vūs pa­siū­ly­mai taip pat pai­nio­ja tiks­lą su prie­mo­nė­mis. Dis­ku­si­jos dėl vie­šo­jo trans­por­to kai­nos (ju­dė­ji­mas už ne­mo­ka­mą vie­šą­jį trans­por­tą tu­ri sva­rių ar­gu­men­tų) nu­stel­bia dė­me­sį, ku­rį rei­kė­tų skir­ti vie­šo­jo trans­por­to ko­ky­bei, ypač jo grei­čiui, o įvai­rūs me­ga­p­ro­jek­tai kaip gon­do­los į Šeš­ki­nės kal­ną, be pla­tes­nės vi­zi­jos, pa­smerk­ti žlug­ti kar­tu su ne­vy­ku­sio­mis rin­ki­mi­nė­mis kampanijomis.

---

„De­ja, apie tva­rų mies­tą sva­jo­jęs jau­ni­mas kol kas po­li­ti­nė­je erd­vė­je pro­švais­čių tu­rė­jo ne­daug – 2023 me­tų sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se pa­klau­siau­si bu­vo as­fal­to kal­nus ir pla­čias gat­ves ža­dan­tys politikai.“

---

Nuo­la­ti­nės re­konst­ruk­ci­jos, nau­jos sta­ty­bos ar vie­šų­jų erd­vių įren­gi­mas at­ve­ria bent da­li­nę da­ly­va­vi­mo pri­ei­gą pi­lie­čiams. Vis dėl­to, įsi­vel­ti į kiek­vie­no at­ski­ro pro­jek­to svars­ty­mą – tai it pra­ver­ti pra­ga­ro var­tus. Pa­ti da­ly­va­vi­mo pa­tir­tis – nuo­bo­du­lys, po ku­rio se­ka nu­si­vy­li­mas. Il­gi mo­no­to­niš­ku ba­ri­to­nu pri­sta­to­mi pro­jek­tai su­ke­lia ASMR pri­lygs­tan­tį mie­guis­tu­mą, ne­pa­si­ten­ki­ni­mo klyks­mai iš gy­ven­to­jų pu­sės at­ro­do kaip spek­taklis, į ku­rį ne­no­rė­jai at­ei­ti, o su­si­ra­ši­nė­ji­mas su nie­ko keis­ti ne­no­rin­čiu pro­jek­tuo­to­ju ver­čia rau­tis plau­kus. Yra dau­gy­bė bū­dų, kaip ins­ti­tu­ci­joms pra­neš­ti apie mies­to prob­le­mas, bet dau­gu­ma jų pri­me­na juo­dą­ją sky­lę. Pil­dyk ra­por­tą ap­li­ka­ci­jo­je, ra­šyk raš­tą val­di­nin­kui, pa­žy­mėk me­ro ir vi­sos sa­vi­val­dy­bės Fa­ce­bo­ok pro­fi­lį ir mel­skis, kad į prob­le­mą ne­bus pa­žiū­rė­ta for­ma­liai. Šiais ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­na­lais gy­ven­to­jai ga­li leng­viau in­for­muo­ti at­sa­kin­gas tar­ny­bas apie ak­tu­alias prob­le­mas, ta­čiau ten pa­si­me­ta su­si­rū­pi­ni­mas di­des­nė­mis mies­to prob­le­mo­mis nei at­si­vė­ru­si duo­bė gatvėje.

Vil­čių tei­kia nau­ja prak­ti­ka ku­riant vie­šą­sias erd­ves reng­ti kon­sul­ta­ci­jas su vie­tos gy­ven­to­jais, o ne tik pa­sy­viai juos in­for­muo­ti apie fait ac­comp­li pri­sta­tant ne­to­lie­se keis­tai vin­giuo­jan­tį dvi­ra­čių ta­ką ar nau­ją na­mą po kaž­kie­no na­mo lan­gais. Ta­čiau ki­tos gru­pės at­ro­do la­biau su­in­te­re­suo­tos įsi­trauk­ti į šiuos pro­ce­sus nei jau­ni­mas. Vy­res­ni gy­ven­to­jai, ypač pen­si­nin­kai, tu­ri dau­giau lai­ko ir ka­te­go­riš­kas nuo­mo­nes dėl po­ky­čių. Jau­nas šei­mas įsi­jung­ti ska­ti­na su­si­rū­pi­ni­mas jų vai­kų sau­gu­mu ir ap­lin­kos po­ky­čių įta­ka būs­to ver­tei. Sa­vo ruož­tu jau­nas žmo­gus daž­nai ne­įlei­džia šak­nų konk­re­čio­je mies­to vie­to­je ir yra ma­žiau lin­kęs įsi­trauk­ti į il­ga­lai­kius procesus.

Svarbu kokybė, o ne kiekybė

Spar­ti kli­ma­to kai­ta ne­lau­kia kri­ti­nės rin­kė­jų ma­sės spren­di­mo per­ei­ti prie tva­res­nių al­ter­na­ty­vų. Pra­dė­ti nuo sa­vo veiks­mų, ref­lek­tuo­ti pa­ties ar pa­čios da­ro­mą įta­ką yra svar­bu, ta­čiau at­sa­ko­my­bė už ko­lek­ty­vi­nę prob­le­mą ne­ga­li bū­ti per­me­ta­ma ant in­di­vi­do pe­čių – bū­ti­ni bend­ri veiksmai.

Ne­pai­sant au­gan­čio su­si­do­mė­ji­mo mies­to prob­le­mo­mis, daž­nai įsi­trau­ki­mas yra per­ne­lyg efe­me­riš­kas. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se mies­to ne­są­mo­nes fik­suo­jan­tys pus­la­piai, pa­vyz­džiui, Vil​nius​.wtf, ga­na grei­tai įga­vo po­pu­lia­ru­mą. Šie ne tik šai­po­si iš kvai­lys­čių, bet skir­tin­gai nei sa­vi­val­dos po­li­ti­kų dau­gu­ma kri­ti­kuo­ja pi­ni­gų švais­ty­mą aklam gat­vės pe­ras­fal­ta­vi­mui vie­to­je ge­res­nės ir sau­ges­nės inf­rastruk­tū­ros vi­siems eis­mo da­ly­viams. Da­ly­va­vi­mas įvai­riuo­se svars­ty­muo­se – nuo­bo­dus ir var­gi­nan­tis, be to, rei­ka­lau­ja spe­ci­fi­nių ži­nių. Jei rin­ki­mai vyks­ta tik kar­tą per ke­lis me­tus, tai pi­lie­ti­nių de­mo­kra­ti­nių ins­ti­tu­tų iš­ban­dy­mas pro­jek­tų svars­ty­muo­se vyks­ta kiek­vie­ną sa­vai­tę. Čia tei­sių iš­ma­ny­mas ga­li duo­ti paska­tą pro­jek­tų vys­ty­to­jams kils­tel­ti ko­ky­bės kar­te­lę. Tai rei­ka­lau­ja pa­si­ruo­ši­mo, nes nie­kas ne­bai­gė mo­kyk­los ži­no­da­mas pag­rin­di­nius te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo do­ku­men­tus ir re­ko­men­duo­ja­mus au­to­mo­bi­lių eis­mo juos­tų plo­čius. Lai­mei, You­Tu­be gau­su įvai­rių ka­na­lų (pa­vyz­džiui, Not Just Bi­kes ir Cli­ma­te Town), pa­ro­dan­čių, kad už ge­ros inf­rastruk­tū­ros sly­pi kruopš­tus re­gu­lia­vi­mas ir stan­dar­tai. Svar­bu pa­mi­nė­ti, jog idi­liš­kos mies­tų be au­to­mo­bi­lio vi­zi­jos ne­pra­si­dė­jo mies­to vi­zio­nie­riams sprag­te­lė­jus pirš­tais. Pa­vyz­džiui, Ny­der­lan­dų dvi­ra­čių kul­tū­ra už­gi­mė aš­tun­ta­me de­šimt­me­ty­je po vi­suo­me­nės pro­tes­tų dėl ne­sau­giuo­se ke­liuo­se žu­vu­sių jau­nų dvi­ra­ti­nin­kų. Ją su­stip­ri­no kant­rios pa­stan­gos sta­ty­ti sau­gią ir vi­siems pri­tai­ky­tą infrastruktūrą.

Ki­ta ver­tus, rū­pi­ni­ma­sis pla­tes­nio po­bū­džio prob­le­mo­mis yra daug pra­smin­ges­nis pa­lai­kant ir pri­si­de­dant prie tva­ru­mą pro­pa­guo­jan­čių or­ga­ni­za­ci­jų. Ak­tu­alius ap­lin­kos ir gy­vū­nų tei­sių klau­si­mus ke­lian­tys ju­dė­ji­mai kaip Ap­lin­ko­sau­gos ko­a­li­ci­ja ar „Tuš­ti nar­vai“ su­lau­kė vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kų dė­me­sio, iš­si­ko­vo­jo vie­tą prie dis­ku­si­jų sta­lo ir net spė­jo pa­siek­ti svar­bių per­ga­lių tei­sė­kū­ro­je (kai­li­nių žvė­re­lių fer­mų drau­di­mas). Tiks­li­nės or­ga­ni­za­ci­jos ga­li iš­ju­din­ti vie­šą dis­ku­si­ją apie tva­ru­mą ir kal­bė­ti ne tik apie ruo­niu­ko plo­ji­mus, bet ir apie so­li­da­rios vi­suo­me­nės fi­lo­so­fi­ją. Kol kas Lie­tu­vo­je trūks­ta į pla­čią­ją vi­suo­me­nę ori­en­tuo­tų ir rei­ka­la­vi­mus dėl neut­ra­lu­mo kli­ma­tui ke­lian­čių ak­ty­vis­tų ju­dė­ji­mų. Nors Vil­nius iš­si­kė­lė pa­siek­ti šį tiks­lą iki 2030 me­tų, tam skir­tos prie­mo­nės lie­ka ne­aiš­kios. Vo­kie­ti­jos mies­tuo­se, pa­vyz­džiui, Er­fur­te, po­pu­lia­rė­ja prak­ti­ka spaus­ti sa­vi­val­dą ren­kant pa­ra­šus vie­tos re­fe­ren­du­mams, ku­riuo­se bū­tų spren­džia­ma dėl įsi­pa­rei­go­ji­mo kli­ma­to neutralumui.

Ga­liau­siai, pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį jau ta­po įpras­ta, kad bet koks pro­g­re­sy­vus pa­siū­ly­mas su­si­lau­kia re­ak­ty­vaus at­kir­čio. Fe­mi­nis­ti­nės ir pro­g­re­sy­vios idė­jos grįž­ta hi­per­vy­riš­kais įvai­rių co­ache­rių bu­me­ran­gais, ra­gi­ni­mas var­to­ti ma­žiau mė­sos – bra­vū­riš­kais ne­lie­čia­mų mė­sos de­li­ka­te­sų bran­gi­ni­mo epi­zo­dais. Dar­nus ju­du­mas taip pat ta­po šios ko­vos da­li­mi. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je kai ku­rie kon­ser­va­ty­vūs po­li­ti­kai pla­ti­na są­moks­lo teo­ri­jas apie 15 mi­nu­čių mies­tą, kraš­tu­ti­nės de­ši­nės ak­ty­vis­tai ga­di­na itin že­mų emi­si­jų zo­nas (ULEZ) ste­bin­čias ka­me­ras, o nau­ja Ber­ly­no mies­to se­na­to dau­gu­ma nu­spren­dė stab­dy­ti vi­sus dvi­ra­čių ta­kų pro­jek­tus, jei dėl jų nu­ken­tė­tų bent vie­na par­ka­vi­mo vie­ta. Lie­tu­vo­je kai ku­rios per­ga­lės ap­lin­ko­sau­gos sri­ty­je, to­kios kaip ne­se­niai pri­im­tas kai­li­nių žvė­re­lių fer­mų už­drau­di­mas, įvy­ko be di­des­nės po­li­ti­nės konf­ron­ta­ci­jos, to­li­mes­ni tva­ru­mą ska­ti­nan­tys veiks­mai tik­rai pa­lies kas­die­nius mū­sų įpro­čius ir pa­to­gu­mus. Rim­tes­niems su tva­ru­mu su­si­ju­siems po­ky­čiams bus rei­ka­lin­gi su de­ma­go­gais pa­si­ry­žę grum­tis po­li­ti­kai ir pa­kan­ka­ma ne­abe­jin­gų pi­lie­čių grupė. ■

Gy­tis Nak­vo­sas, „Per­duok ki­tam, tik ne man“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 22–24.