Skausmas, su kuriuo nesitapatiname

Ne­se­niai vy­ku­sio­je dis­ku­si­jo­je apie Iz­ra­e­lio vyk­do­mą smur­tą prieš pa­les­ti­nie­čius Ga­zo­je po spa­lio 7‑osios iš­reiš­kiau to­kią min­tį: žmo­nės tu­rė­tų mo­ky­tis pa­žvelg­ti į da­ly­kus iš kito(s) per­spek­ty­vos. Tre­ni­ruo­ti tai kaip rau­me­nį. Ir kaip sa­vo straips­ny­je, rea­guo­jan­čia­me į šiuos įvy­kius, pa­ste­bi fi­lo­so­fė Ju­di­th But­ler, kal­ba ei­na ne apie em­pa­ti­ją. Pa­sta­ro­ji įpras­tai rei­ka­lau­ja su­si­ta­pa­ti­ni­mo. Už­duo­tis šiuo at­ve­ju yra su­ge­bė­ti įvar­din­ti skaus­mą ir nu­si­kal­ti­mus, pa­ti­ria­mus žmo­nių, su ku­riais ne­si­ta­pa­ti­na­me, ku­rių ne­pa­žįs­ta­me, ne­su­pran­ta­me ir nie­ka­da ne­bu­vo­me pa­pra­šy­ti to pa­da­ry­ti – at­virkš­čiai, bu­vo­me be pa­lio­vos jais gąsdinami.

Do­mi­nuo­jan­čia­me na­ra­ty­ve apie spa­lio 7‑osios Ha­mas ata­ką ir Iz­ra­e­lio pra­dė­tą ka­ri­nę kam­pa­ni­ją pa­les­ti­nie­čių ap­gy­ven­to­je Ga­zo­je Iz­ra­e­lio žu­do­mi pa­les­ti­nie­čiai yra pri­ly­gi­na­mi gy­vu­liams, ku­rie sie­kia iš­nai­kin­ti žy­dus – ar bent jau amo­ra­lioms, ira­cio­na­lioms žmo­gys­toms, ku­rios tam pri­tar­tų. To­kiais pa­sa­ko­ji­mais ne tik eli­mi­nuo­ja­ma em­pa­ti­jos pa­les­ti­nie­čiams ga­li­my­bė, bet įga­li­na­mas ir pa­les­ti­nie­čių ge­no­ci­das, apie ku­rį lap­kri­čio 11-osios ko­men­ta­re The Gu­ar­dian įspė­jo žy­das, fi­lo­so­fas, fa­šiz­mo ty­rė­jas Ja­so­nas Stan­ley. Už­kirs­ti ke­lią po­ten­cia­liam pa­les­ti­nie­čių ge­no­ci­dui ra­gi­na ir ne­pri­klau­so­mi Jung­ti­nių Tau­tų eks­per­tai.

Ge­no­ci­do in­ten­ci­ja aiš­ki iš Iz­ra­e­lio po­li­ti­kų ir aukš­tų pa­rei­gū­nų pa­si­sa­ky­mų, nuž­mo­gi­nan­čių ir kvie­čian­čių „pri­baig­ti“ pa­les­ti­nie­čius, bei stra­te­gi­nių po­sė­džių, ku­riuo­se svars­to­mos to­kios ga­li­my­bės. Ge­no­ci­do grės­mė tam­pa la­bai rea­lia, kai Iz­ra­e­lio ka­riuo­me­nė nau­do­ja itin ga­lin­gus gink­lus vie­no­je tan­kiau­siai ap­gy­ven­din­tų te­ri­to­ri­jų pa­sau­ly­je. Iz­ra­e­lio ka­ri­nės kam­pa­ni­jos kai­na – pa­les­ti­nie­čių ci­vi­lių gy­vy­bių skai­čius – ko­ne be­pre­ce­den­tė: net kon­ser­va­ty­viais The New York Ti­mes žur­na­lis­tų skai­čia­vi­mais, per ne­pil­nus du ka­ri­nių veiks­mų mė­ne­sius nu­žu­dy­ta 10 tūks­tan­čių mo­te­rų ir vai­kų. Ta­čiau su­sprog­din­tų pa­sta­tų lie­ka­no­mis te­be­už­vers­tų kū­nų ir vi­sų pa­les­ti­nie­čių vy­rų gy­vy­bių šie skai­čiai ne­at­spin­di. Žū­čių kas­dien dau­gė­ja. JT skai­čia­vi­mais, Iz­ra­e­lio ka­ri­nė kam­pa­ni­ja kas de­šimt mi­nu­čių kai­nuo­ja pa­les­ti­nie­čio vai­ko gy­vy­bę ir dvie­jų vai­kų su­ža­lo­ji­mą, o gal net su­luo­ši­ni­mą vi­sam gyvenimui.

Vi­siš­kam Ga­zos pa­les­ti­nie­čių iš­va­ly­mui są­ly­gos itin pa­lan­kios: dėl Iz­ra­e­lio vyk­do­mos blo­ka­dos ir iš­orės kont­ro­lės, be ga­lo sun­ku iš­trūk­ti iš Ga­zos. Jo­je ele­men­ta­riai sun­ku iš­gy­ven­ti: ne­mir­ti iš ba­do ar an­ti­sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų, net per ste­buk­lą iš­ven­gus Iz­ra­e­lio bom­bar­da­vi­mo ir ki­tų ka­ro veiks­mų. Šiuo me­tu ka­ras vi­su pa­jė­gu­mu vyks­ta ir Ga­zos pie­tuo­se, į ku­riuos Iz­ra­elis dar ne­se­niai ra­gi­no eva­kuo­tis šiau­rės Ga­zos gy­ven­to­jus. Ka­ro me­tu jau su­griau­ta dau­giau nei pu­sė Ga­zos inf­rastruk­tū­ros, iš na­mų te­ko trauk­tis be­veik dviem mi­li­jo­nams žmo­nių – tai yra dau­ge­liui Ga­zos gy­ven­to­jų. Iz­ra­eliui at­nau­ji­nus ka­ro veiks­mus ir ag­re­sy­viai ple­čiant ka­ri­nę kam­pa­ni­ją į pie­tus, ke­lių die­nų hu­ma­ni­ta­ri­nė per­trauka at­ro­do kaip dar vie­nas žiau­rus nu­si­kal­ti­mas prieš pa­les­ti­nie­čius: įlei­do­me ke­lis sunk­ve­ži­mius pa­gal­bos, iš­lei­do­me iš ne­lais­vės ke­lis pa­les­ti­nie­čius vai­kus, ku­riuos lai­kė­me už­da­rę be jo­kių kal­ti­ni­mų ar teis­mo spren­di­mų, bet da­bar to­liau jus sker­si­me ir tą da­ry­si­me dar nuož­miau (teks­tas ra­šy­tas gruo­džio 6 dieną).

Dau­gu­mos Va­ka­rų vals­ty­bių re­mia­mas ofi­cia­lus Iz­ra­e­lio tiks­las šia ka­ri­ne kam­pa­ni­ja su­nai­kin­ti Ha­mas ge­no­ci­dą pa­da­ro „ra­cio­na­liu“, gal net „vie­nin­te­liu“ ir „ga­lu­ti­niu“ spren­di­mu. Ne tik dėl to, kad Ha­mas ka­ri­nė inf­rastruk­tū­ra tik­rai ar ta­ria­mai (nes pa­ti­ki­mos ži­nias­klai­dos prie­mo­nės ir ne­ša­liš­ki ste­bė­to­jai nė­ra įlei­džia­mi pa­tvir­tin­ti ir iš­ty­ri­nė­ti Iz­ra­e­lio skel­bia­mų „at­ra­di­mų“ Ga­zo­je) sle­pia­si po ci­vi­li­nės pa­skir­ties pa­sta­tais, to­kiais kaip li­go­ni­nės. No­rint iš­nai­kin­ti Ha­mas kaip po­li­ti­nę ir so­cia­li­nę ga­lią, kaip idė­ją, kaip iš prie­spau­dos, ne­tei­sy­bės, ne­pri­tek­liaus bei smur­to ky­lan­čią ag­re­si­ją ir ra­di­ka­li­za­ci­ją, iš tie­sų ne­už­teks su­nai­kin­ti Ha­mas tu­ne­lių, šiuo me­tu tu­ri­mos amu­ni­ci­jos ar Ga­zo­je pa­si­li­ku­sių ka­rių. Pa­žvel­ki­me į kly­kian­čią siau­bo, pa­ni­kos ir ne­vil­ties ap­im­tą mer­gai­tę, ku­ri dėl Iz­ra­e­lio ka­ri­nės ata­kos pra­ra­do tė­vus, bro­lius ir se­se­ris – ar ji ne­taps mo­ti­na, ku­ri lai­mins sa­vo sū­nus ko­vai su Iz­ra­eliu? Pa­žvel­ki­me į tė­vus, ku­rie, at­ro­do, aky­se mirš­ta iš skaus­mo pa­lin­kę virš sa­vo vai­kų la­vo­nų – ar pa­ki­lę ant ko­jų, jei pa­jėgs, jie ras pas­ku­ti­nę oraus gy­ve­ni­mo ir mir­ties vil­tį kur nors ki­tur nei ko­vo­je prieš jų gy­ve­ni­mo sug­rio­vė­ją? Juk ži­no­me, kad taip bus, nes me­tai iš me­tų Iz­ra­e­lio oku­pa­ci­ją, prie­spau­dą ir smur­tą pa­ti­rian­tys pa­les­ti­nie­čiai ir yra Ha­mas ar bent jau grę­žia­si pa­lai­ky­ti Ha­mas kaip vie­nin­te­lės jė­gos, dar pri­me­nan­čios pa­sau­liui apie pa­les­ti­nie­čių eg­zis­ta­vi­mą, kan­čias ir siekius.

Net jei ko­kiu nors bū­du Iz­ra­elis pa­siek­tų ir su­nai­kin­tų aukš­čiau­sius Ha­mas va­dus, ku­rių tik­rai nė­ra Ga­zo­je, ir nu­žu­dy­tų kiek­vie­ną or­ga­ni­za­ci­jos na­rį, Ha­mas grei­čiau­siai at­gim­tų ki­ta for­ma. Pa­na­šiai jau yra nu­ti­kę. Kuo­met Iz­ra­elis įsi­ver­žė į Li­ba­ną ir oku­pa­vo jo pie­ti­nę da­lį siek­da­mas iš ten iš­stum­ti Pa­les­ti­nos iš­si­va­da­vi­mo or­ga­ni­za­ci­ją, šis pa­sie­ki­mas grei­tai bu­vo už­gož­tas daug reikš­min­ges­nio, nors ir ne­nu­ma­ty­to ir Iz­ra­e­lio tiks­lams prie­šin­go oku­pa­ci­jos re­zul­ta­to – Iz­ra­e­lio kai­my­nys­tė­je su­si­kū­rė šiuo me­tu di­džiau­sia pa­sau­ly­je ne­pri­klau­so­ma ka­riuo­me­nė Hez­bol­lah. Jei ma­no­me, kad anks­čiau ne­su­vei­ku­sio ka­ri­nio „spren­di­mo“ ėmę­sis Iz­ra­elis vis tik pa­si­mo­kė iš sa­vo is­to­ri­jos, tur­būt ti­kė­ti­nas at­ei­ties sce­na­ri­jus, ku­ria­me Iz­ra­elis „tu­rės“ su­nai­kin­ti ar iš­va­ry­ti vi­są Ga­zos po­pu­lia­ci­ją, o gal ir vi­sų oku­puo­tų pa­les­ti­nie­čių te­ri­to­ri­jų gy­ven­to­jus ar net vi­sus pa­les­ti­nie­čius Iz­ra­ely­je ir ap­link. Juk jau da­bar gir­di­me: ko jie ne­iš­si­ke­lia į ara­bų vals­ty­bes? Tiks­liau, ko­dėl jie tie­siog ne­i­š­nyks­ta, ne­pa­lie­ka mū­sų ramybėje?

„Pa­žvel­ki­me į tė­vus, ku­rie, at­ro­do, aky­se mirš­ta iš skaus­mo pa­lin­kę virš sa­vo vai­kų la­vo­nų – ar pa­ki­lę ant ko­jų, jei pa­jėgs, jie ras pas­ku­ti­nę oraus gy­ve­ni­mo ir mir­ties vil­tį kur nors ki­tur nei ko­vo­je prieš jų gy­ve­ni­mo sugriovėją?“

Ne kar­tą skai­čiau lie­tu­vių ko­men­ta­rus, skam­ban­čius maž­daug taip: „Aš žy­dams duo­čiau dar dau­giau nei Iz­ra­e­lį, nes jie ir taip per is­to­ri­ją pri­si­ken­tė­jo.“ (Pa­pras­tai ši min­tis iš­sa­ko­ma di­džiuo­jan­tis sa­vo pro­g­re­sy­vu­mu ir ne­va di­de­le pa­ra­ma žy­dams. Ne­re­tai po ja sle­pia­si kal­tė už pa­ties ar pa­čios pro­se­ne­lių pri­si­dė­ji­mą ar su­si­tai­ky­mą su žy­dų žu­dy­nė­mis ir en­gi­mu, gal gi­mi­nė­je ir vi­suo­me­nė­je te­be­gy­vą an­ti­se­mi­tiz­mą – prob­le­mas, apie ku­rias daug ne­pa­to­giau kal­bė­ti, nes teks kaž­ką da­ry­ti pa­čiam.) Ma­ne šo­ki­ruo­ja to­kią idė­ją įga­li­nan­tis iš Va­ka­rų per­im­tas ko­lo­nia­lis­ti­nis žvilgs­nis į pa­sau­lį. De­ja, jis lie­ka ne tik nek­ves­tio­nuo­ja­mas, bet net ne­su­vok­tas ir ne­pa­ste­bė­tas. Be­lie­ka klaus­ti per gru­bias pa­ra­le­les: jei žy­dų na­cio­na­li­nius na­mus dėl ko­kių nors prie­žas­čių bū­tų bu­vę nu­spręs­ta įsteig­ti Vil­niu­je ar Ber­ly­ne, ar bū­tu­me su­ti­kę? Tik­riau­siai ne, nors tai bent jau tu­rė­tų lo­gi­kos šia­me Eu­ro­pos kal­tės už Ho­lo­kaus­tą at­pir­ki­mo ke­ly­je. O štai į Pa­les­ti­ną Eu­ro­pos žy­dai „bė­go“ nuo Ho­lo­kaus­to. Aki­mir­kai su­sto­ki­me ir pa­svars­ty­ki­me, kaip eu­ro­pie­čių švais­to­mi kal­ti­ni­mai an­ti­se­mi­tiz­mu dėl to, kad pa­les­ti­nie­čiai ne­ati­duo­da sa­vo že­mių žy­dams, at­ro­do iš Pa­les­ti­no­je kar­ta iš kar­tos ne­per­trau­kia­mai gy­ve­nu­sių ara­bų per­spek­ty­vos? Kaip iš pa­les­ti­nie­čių per­spek­ty­vos tu­rė­tų at­ro­dy­ti nau­ja­ku­rių vals­ty­bės įkū­ri­mas jų že­mė­se be jų pri­ta­ri­mo, tiks­liau, su jų gar­siu ne­pri­ta­ri­mu? O ką jau kal­bė­ti apie pa­les­ti­nie­čių nu­že­mi­ni­mą iki ant­ros kla­sės pi­lie­čių jų pa­čių tė­vy­nė­je ir iš­va­ry­mą iš sa­vo na­mų, že­mių, kai­mų bei mies­tų, ku­ris tę­sia­si iki pat šiandien.

La­bai no­rė­čiau šiuos klau­si­mus už­duo­ti Li­nui Lin­ke­vi­čiui, ku­ris ne vie­no­je lai­do­je pra­dė­jo pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją nuo 1948 me­tų, kuo­met nau­jai su­si­kū­ręs Iz­ra­elis bu­vo už­pul­tas ara­bų vals­ty­bių tar­si iš nie­kur ir dėl nie­ko ki­to, iš­sky­rus bai­sų an­ti­se­mi­tiz­mą. Taip gal­vo­ti įma­no­ma tik nė sy­kio ne­pa­žvel­gus į šią is­to­ri­ją iš pa­les­ti­nie­čio per­spek­ty­vos. Pri­minsiu, kad mo­der­nio­je is­to­ri­jo­je, kuo­met pa­sau­lio tvar­ka, ypač už Eu­ro­pos ri­bų, im­ta su­vok­ti per na­cio­na­li­nių vals­ty­bių ir tau­tų rė­mus (prie­šin­gai nei se­no­vės lai­kais), žy­dų ten gy­ve­no ma­žu­ma. Štai 1947 me­tais JT ban­dant pa­da­lin­ti bu­vu­sį Pa­les­ti­nos man­da­tą į žy­dų ir ara­bų vals­ty­bes bū­ta iš­šū­kių nu­brėž­ti sie­nas taip, kad net su vi­sais nau­jai at­si­kė­lu­siais, nuo Eu­ro­po­je iš­gy­ven­to Ho­lo­kaus­to pa­bė­gu­siais, žy­dais nau­jai įku­ria­mo­je žy­dų vals­ty­bė­je žy­dai su­da­ry­tų bent pu­sę gy­ven­to­jų. (Už­tat šian­dien in­ter­ne­te pla­ti­na­mas fak­tas apie 20 pro­cen­tų Iz­ra­e­lio gy­ven­to­jų su­da­ran­čius ara­bus man vi­siš­kai nie­ko ge­ro ne­pa­sa­ko apie ara­bų pa­dė­tį Izraelyje.)

Pri­minsiu, sio­niz­mo ideo­lo­gi­ja, ar­ba idė­jos įkur­ti žy­dų na­cio­na­li­nius na­mus bū­tent Pa­les­ti­no­je, ki­lo iš žy­dų pa­ti­ria­mo smur­to, per­se­kio­ji­mo ir ge­no­ci­do Eu­ro­po­je bei li­ku­sio Va­ka­rų pa­sau­lio abe­jin­gu­mo. Pri­minsiu, kad Pa­les­ti­nos man­da­to te­ri­to­ri­ja Pir­mo­jo Pa­sau­li­nio ka­ro me­tu bu­vo pa­ža­dė­ta tiek žy­dams, tiek ara­bams. Tai ne­reiš­kia, kad žy­dai ten ne­gy­ve­no, ne­tu­rė­jo bū­ti ger­bia­mi kaip ma­žu­ma, kad ne­ga­lė­jo ten kel­tis ar kad Iz­ra­elis ne­ga­li eg­zis­tuo­ti – klau­si­mas yra ko­kio­mis są­ly­go­mis, su kuo ir kaip su­si­ta­rus? Eman­ci­pa­ci­niai pro­jek­tai nė­ra sa­vai­me su­tei­kian­tys lais­vę vi­siems. Iz­ra­e­lio vals­ty­bės pro­jek­tas prak­tiš­kai bu­vo įgy­ven­din­tas pa­au­ko­jus Pa­les­ti­nos ara­bų tei­ses ir gy­ve­ni­mus, net jei jis ir eman­ci­pa­ci­nis da­liai žy­dų. Tie­sa, Iz­ra­elis šiuo me­tu tur­būt yra pa­vo­jin­giau­sia vie­ta žy­dams gy­ven­ti – ir ma­no nuo­mo­ne, tai nuo­sek­lus re­zul­ta­tas, kuo­met kaž­kie­no lais­vė sta­to­ma ant ki­to en­gi­mo ir neigimo.

Net ir no­rint su­vok­ti Pa­les­ti­nos ara­bų per­spek­ty­vą, sun­ku tą pa­da­ry­ti dėl į Va­ka­rus bei Lie­tu­vą su­kon­cen­truo­tos ir vien iš šios per­spek­ty­vos mo­kyk­lo­se, uni­ver­si­te­tuo­se ir vie­ša­ja­me dis­kur­se pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos ir nag­ri­nė­ja­mos po­li­ti­kos. Apie eu­ro­pie­tiš­kos kil­mės Ho­lo­kaus­tą ir an­ti­se­mi­tiz­mą gal­būt kaž­ką pa­vir­šu­ti­niš­kai ir iš­mo­ko­me, ta­čiau apie eu­ro­pie­čių ir ki­tų Va­ka­rų vals­ty­bių vyk­dy­tą ko­lo­nia­liz­mą, smur­tą, prie­spau­dą, per­vers­mus ir ki­ši­mą­si sie­kiant pa­kirs­ti de­mo­kra­ti­nes struk­tū­ras Vi­du­ri­niuo­se Ry­tuo­se ir ki­tur už Eu­ro­pos – ką jau ten, sa­vo kie­mo – ri­bų mes ne­gir­dė­jo­me. Kaip ir ne­gir­dė­jo­me apie tų tau­tų pa­va­sa­rius ir žie­mas. Ne­gir­dė­jo­me net apie Nak­bą – di­džią­ją ka­ta­st­ro­fą, pa­les­ti­nie­čių ge­du­lin­gai mi­ni­mą Iz­ra­eliui šven­čiant sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės die­ną. Per 1948 me­tais ki­lu­sį ka­rą tarp Iz­ra­e­lio ir ara­bų iš sa­vo že­mių iš­stum­ti, iš­žu­dy­ti (taip pat ir Iz­ra­e­lio ka­ri­nių pa­jė­gų ir žy­dų sio­nis­tų gru­puo­čių ran­ko­mis, ką Iz­ra­elis daug me­tų slė­pė ir cen­zū­ra­vo) ar iš bai­mės dėl sa­vo gy­vy­bės pa­bė­gę mi­li­jo­nai pa­les­ti­nie­čių iki šiol ne­ga­li su­grįž­ti na­mo, nors tai lai­ko­ma fun­da­men­ta­lia žmo­gaus tei­se. Jau 75 me­tus šie pa­bė­gė­liai bei jų pa­li­kuo­nys gy­ve­na pri­vers­ti­nia­me eg­zo­de, ne­ma­ža da­lis – vis dar pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se, sto­ko­da­mi ne tik pi­lie­ti­nių, bet ir pa­čių fun­da­men­ta­liau­sių žmo­gaus tei­sių ir galimybių.

Ne­gir­dė­jo­me ar­ba ne­no­rė­jo­me gir­dė­ti apie oku­puo­to­se pa­les­ti­nie­čių te­ri­to­ri­jo­se Iz­ra­e­lio vyk­do­mą sis­te­mi­nę prie­spau­dą, apie ka­lė­ji­man už ne­įro­dy­tus smul­kius nu­si­kal­ti­mus me­ta­mus pa­les­ti­nie­čių vai­kus ir pa­aug­lius. Ne­gir­dė­jo­me ir apie pa­les­ti­nie­čių iš­ban­dy­tus bū­dus tai­kiai rei­ka­lau­ti sa­vo vals­ty­bės ir fun­da­men­ta­lių tei­sių, tei­sė­tus mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus, ku­rių Iz­ra­elis ne­pri­ėmė. Ne­gir­dė­jo­me ar­ba ne­no­rė­jo­me gir­dė­ti ir ga­lė­jo­me sau tą leis­ti, nes pa­les­ti­nie­čiai bu­vo už­til­dy­ti, o gal ne­įdo­mūs. Ta­čiau kai ne­tu­ri­me pri­ei­gos prie šių is­to­ri­jos dė­lio­nės da­lių, leng­va įsi­vaiz­duo­ti, kad Iz­ra­e­lio žy­dai, be­veik pa­žo­džiui ci­tuo­jant Li­ną Lin­ke­vi­čių, tai vie­nin­te­liai mus pri­me­nan­tys žmo­nės Vi­du­ri­niuo­se Ry­tuo­se: de­mo­kra­tiš­kai be­si­tvar­kan­tys, „tur­tin­gi“, tai­gi „nu­si­pel­nę gy­ven­ti ra­miai“, ir tik per klai­dą tu­rin­tys nuo­la­tos gin­tis. O štai ara­bai ir šiaip ru­di žmo­nės yra tie­siog įgim­tai ag­re­sy­vūs, ne­pa­ti­ki­mi, ne­darbš­tūs, kvai­li, iš es­mės blo­gi, ne­iš­si­vys­tę, ne­mo­kan­tys or­ga­ni­zuo­tis, be­si­ren­kan­tys teo­kra­ti­nę val­džią ir puo­lan­tys be ra­cio­na­lios ar mo­ra­liai ver­tin­gos priežasties.

Esa­me įpra­tę pa­si­rink­ti sto­vyk­las, ypač ka­rų ir sau­gu­mo klau­si­mais, ta­čiau jas ren­ka­mės ne ve­di­ni fak­tų, ne­ša­liš­kų, pa­ti­ki­mų, ko­ky­biš­kų šal­ti­nių ana­li­zės, įsi­klau­sy­mo į skir­tin­gas po­zi­ci­jas ir kri­ti­nio mąs­ty­mo, bet per skir­tį „mes-jie“. Ga­li­ma su­pras­ti, ko­dėl taip spren­džia­ma Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka, bet ma­ne vi­siš­kai no­kau­tuo­ja vie­tos žur­na­lis­tų, vie­šų­jų in­te­lek­tu­alų, aka­de­mi­kų puo­li­mas gin­ti ir kaip už­sa­ky­tiems vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tams pla­tin­ti vals­ty­bės ar net val­džios po­zi­ci­ją. Stai­ga dings­ta ne­ša­liš­ku­mas, kri­tiš­ku­mas, in­for­ma­ci­nių šal­ti­nių pa­tik­ra – ete­ry­je ima do­mi­nuo­ti mo­ra­li­niai ver­ti­ni­mai ir kla­si­ki­niai skirs­ty­mai­si į „Ry­tus“ ir „Va­ka­rus“. Iz­ra­e­lio at­ve­ju vis­kas pa­pras­ta: esi už Iz­ra­e­lį – esi už Va­ka­rus, tai­gi ir Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, esi už Pa­les­ti­ną, ar, tiks­liau, bent aki­mir­kai su­abe­jo­jai be­są­ly­gi­niu pa­lai­ky­mu Iz­ra­eliui – ei­ni prieš Lie­tu­vos in­te­re­sus, Va­ka­rų ga­lią ir ver­ty­bes, tai­gi su Ru­si­ja. In­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mas ma­tuo­ja­mas pa­lan­ku­mu pa­si­rink­tai pu­sei. Kaip jau bū­ta ir su Uk­rai­na, jei „Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal“, JT pra­ne­šė­jai ar ki­ta pa­ti­ki­ma, ne­ša­liš­ka tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja ra­šo apie mū­sų pa­lai­ko­mos pu­sės tei­sių pa­žei­di­mus – pui­ku, va­lio, pla­ti­nam, bet jei tik pa­ra­šo apie mū­sų pa­lai­ko­mos pu­sės vyk­do­mus pa­žei­di­mus, o gal mū­sų „prie­šo“ ar „drau­go drau­go prie­šo“ tei­sių pa­žei­di­mus – skam­bi­nam var­pais apie par­si­da­vu­sius dar­buo­to­jus, pro­pa­gan­dą ir idio­tiz­mą. Net ir au­di­to­ri­ja, pa­na­šu, ap­do­va­no­ja ne už in­for­ma­ci­jos ar ana­li­zės ko­ky­bę, bet už­ima­mą ba­ri­ka­dų pusę.

Tai mums lei­džia at­vi­rai neig­ti pa­ti­ki­mų tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų – „Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal“, „Hu­man Rights Wat­ch“, „B’Tselem“ – iš­va­das apie Iz­ra­e­lio vyk­do­mą apart­hei­di­nę po­li­ti­ką, kai pa­les­ti­nie­čiams ir žy­dams Iz­ra­e­lio oku­puo­to­se Pa­les­ti­nos te­ri­to­ri­jo­se ar net vi­so­je ša­ly­je sis­te­miš­kai tai­ko­mos tei­sės ir skir­tin­gos tai­syk­lės bei sis­te­mos, už­tik­ri­nan­čios žy­dų do­mi­na­vi­mą pa­les­ti­nie­čių at­žvil­giu. Tai lei­džia ti­kė­ti kiek­vie­nu Iz­ra­e­lio ka­riuo­me­nės pa­reiš­ki­mu, ne­pai­sant ne­ša­liš­ko in­for­ma­ci­jos pa­tvir­ti­ni­mo ne­bu­vi­mo, lai­ky­ti vi­sas klai­di­nan­čias nau­jie­nas apie vie­ną pu­sę tie­sa, o apie ki­tą pu­sę – pro­pa­gan­da ir pik­ty­bi­niu me­lu. Tik­ro­ji po­tie­sos epo­cha man pra­si­dė­jo bū­tent su šiuo ka­ru, kai pa­ma­čiau ne­va in­te­lek­tu­alius, kri­tiš­kai mąs­ty­ti tu­rin­čius žmo­nes, ku­rių dar­bo da­lis yra tik­rin­ti fak­tus ir at­pa­žin­ti pro­pa­gan­dą, kas­dien ir nuo­la­tos pum­puo­jan­čius vien­pu­siš­ką „in­for­ma­ci­ją“ ir at­ran­dan­čius vis nau­jų ar­gu­men­tų sa­vo at­sto­vau­ja­mos pu­sės nu­si­kal­ti­mams pa­tei­sin­ti. Nors nu­si­kal­ti­mai sun­kė­jo, o ar­gu­men­tai vis la­biau sky­do, fak­tus kei­čiant me­la­gie­no­mis ir iš­krai­py­mais, ku­rie pa­tys sa­vai­me man kar­tais at­ro­dė kaip nusikaltimas.

Ir vis tik grįž­tu prie es­mi­nio truk­džio gi­lin­tis, su­vok­ti ir iš­lik­ti iš­ti­ki­miems žmo­giš­ku­mui: ne­si­ta­pa­ti­ni­mo, ne­pa­ži­ni­mo ir la­ten­ti­nio ra­siz­mo bei isla­mo­fo­bi­jos. Juk, man ar­ti­mo žmo­gaus žo­džiais, „ši­tų tai mums tik­rai ne­gai­la“. Me­tų me­tus ži­nias­klai­do­je ir ki­tur rep­ro­dukuo­ti dis­kur­sai apie mu­sul­mo­nus ir ara­bus kaip te­ro­ris­tus, teo­kra­ti­jos my­lė­to­jus ar ge­riau­siu at­ve­ju iki de­mo­kra­ti­nių for­mų ne­iš­si­vys­čiu­sius tam­suo­lius ir skur­džius, ru­dus mig­ran­tus, grės­mę Va­ka­rų bei Eu­ro­pos sau­gu­mui, kul­tū­rai, gy­ven­to­jų ge­ro­vei ir bal­tai ra­sei pa­da­rė sa­vo dar­bą. Pa­da­rė taip, kad ger­bia­mas ir po­pu­lia­rus po­li­ti­kos ko­men­ta­to­rius Rim­vy­das Va­lat­ka lap­kri­čio 5‑osios ko­men­ta­re „Del­fi“ ne­var­žo­mai su­ly­gi­no pa­les­ti­nie­čius su na­ciais (ko­dėl ne vo­kie­čiais?) ir at­kar­to­jo „Di­džio­jo pa­kei­ti­mo“ (angl. The Gre­at Rep­la­ce­ment) są­moks­lo teo­ri­jos ver­si­ją ne­va „[ara­bų] dik­ta­tū­roms pa­vy­ko per trum­pą lai­ką iš ara­bų kraš­tų į Va­ka­rus per­kel­ti mi­li­jo­nus žmo­nių, ku­rių dau­gu­ma ne­sle­pia prie­šiš­ku­mo Va­ka­rų ver­ty­bėms“ ir sie­kia „pri­mes­ti sa­vo tai­syk­les“, o pro­tes­tuo­to­jus dėl ug­nies nu­trau­ki­mo Ga­zo­je pa­va­di­no „te­ro­ris­tų ba­ze“, ku­ri „at­ėjus die­nai X eis muš­ti mo­te­rų be hi­dža­bų ir žu­dy­ti gė­jų“. (Tarp kit­ko, ši da­lis pri­ver­tė prunkš­te­lė­ti, nes bū­da­ma pro­pa­les­ti­nie­tiš­kų pro­tes­tų da­ly­ve pa­ten­ku į šią te­ro­ris­tų ba­zę, kaip pa­ten­ka ir ma­no įvai­raus am­žiaus, tau­ty­bių ir ti­kė­ji­mų drau­gai, ku­riuos vi­sus vie­ni­ja vie­nin­te­lis bruo­žas – ne­abe­jin­gu­mas so­cia­li­niam tei­sin­gu­mui.) Ir šis straips­nis yra pla­čiai skai­to­mas Fa­ce­bo­o­ke, lai­ki­na­mas mū­sų in­te­lek­tu­alų, įskai­tant Lais­vės par­ti­jos kan­di­da­tą į pre­zi­den­tus su šū­kiu „Tei­sin­gas visiems“.

Iro­niš­ka, kad eg­zisten­ci­ne ir kul­tū­ri­ne grės­me bal­tų­jų Va­ka­rų eu­ro­pie­čių ra­sei, ku­ria Va­lat­ka bei dau­ge­lis mū­sų – są­mo­nin­gai ar ne – šian­dien lai­ko ara­bus, kal­tin­ti pa­tys žy­dai – tiek Hit­le­rio ir na­cių, tiek ne­re­to bal­to šiuo­lai­ki­nės ra­di­ka­lios de­ši­nės te­ro­ris­to. Iro­niš­ka, kad ne­pai­sant dekla­ruo­ja­mo su­si­rū­pi­ni­mo an­ti­se­mi­tiz­mu, ne­kal­ba­me apie pa­sta­rą­jį te­ro­riz­mą, nors nuo jo žy­dai yra tie­sio­giai nu­ken­tė­ję bū­tent dėl sa­vo ra­sės ir juos de­mo­ni­zuo­jan­čių iš­gal­vo­tų pa­sa­ko­ji­mų. Kai apie tai kal­ba­me, su­vo­kia­me įvy­kių iš­skir­ti­nu­mą ir jo­kiu bū­du ne­kal­ti­na­me dėl jų vi­sos bal­tų­jų ra­sės ar ku­rios ki­tos tau­tos, pa­vyz­džiui, ame­ri­kie­čių. Iš­gir­dę apie ra­di­ka­lius isla­mis­tus el­gia­mės prie­šin­gai – juos su­ta­pa­ti­na­me su ma­žai ką bend­ro tu­rin­čiais mi­li­jo­nais po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių, skir­tin­gas mo­kyk­las se­kan­čių ir kul­tū­ri­nes tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­čių musulmonų.

Iro­niš­ka, kad ne­se­niai se­g­re­ga­ci­jo­je gy­ve­no, grės­mę sa­vo kul­tū­ra bei re­li­gi­ja ta­ria­mai kė­lė ir už tai tu­rė­jo at­sa­ky­ti… žy­dai Eu­ro­po­je. Iro­niš­ka, kad ne­pa­gei­dau­ja­mi, sve­ti­mi, bė­das ne­šio­jan­tys pa­bė­gė­liai dar ne­se­niai bu­vo eu­ro­pie­čiai žy­dai. Iro­niš­ka ar vis­gi siau­bin­ga, kad pa­sau­lis taip ir ne­iš­mo­ko Ho­lo­kaus­to pa­mo­kų? Daug žy­dų pa­sau­ly­je, pa­vyz­džiui, or­ga­ni­za­ci­ja „Je­wish for Pe­ace“, kar­to­ja: „Dau­giau nie­ka­da“ yra šian­dien ir tai yra apie pa­les­ti­nie­čius, Iz­ra­e­lio ap­sup­tus ir sker­džia­mus di­džiau­sia­me pa­sau­lio ka­lė­ji­me po at­vi­ru dan­gu­mi. Ne­pai­sant to, mū­sų in­te­lek­tu­alai ir po­li­ti­kai „Dau­giau nie­ka­da“ te­su­ge­ba pri­tai­ky­ti Iz­ra­e­lio žy­dams. Ar tai pa­vir­šu­ti­niš­kas mąs­ty­mas, ra­siz­mas, pro­pa­gan­da, ra­cio­na­li po­li­ti­ka? O gal emo­ci­jos ir traumos?

Mig­ran­tų ir vi­sų „ki­to­kių“ bai­mės bei de­mo­ni­za­vi­mas la­biau­siai vei­kia tuos, ku­rie su jais nė­ra su­si­dū­rę. Mes, ku­rie esa­me su­si­dū­rę – ne pa­ma­tę nuo­trau­ko­je, pra­si­len­kę gat­vė­je ar įdar­bi­nę sa­vo va­ly­to­ja, bet su­si­pa­ži­nę, su­si­drau­ga­vę, gy­ve­nę ša­lia, kar­tu dir­bę ar mo­kę­si – ži­no­me, ko­kie tie žmo­nės skir­tin­gi, įdo­mūs, ge­ri ir blo­gi – to­kie pat kaip mes. Mes, ku­rie esa­me bend­ra­vę – ne lai­ky­da­mie­si at­stu­mo ir fil­t­ruo­da­mi in­for­ma­ci­ją per ste­reo­ti­pų, hie­rar­chi­jos ir bai­mių sie­tą, bet at­vi­rai ir nuo­šir­džiai įsi­gi­li­nę, pa­bu­vę tų žmo­nių kai­ly­je ar bent nuo­šir­džiai pa­si­do­mė­ję, ką reiš­kia ja­me bū­ti – tuo­se žmo­nė­se at­pa­žįs­ta­me ne me­di­jų su­kur­tus bau­bus, bet reikš­mes ir pra­s­mes, svar­bias jiems. Pra­de­dant nuo pa­čių bend­raž­mo­giš­kiau­sių: mei­lės, pri­si­ri­ši­mo, skaus­mo, siau­bo, bai­mės, pa­že­mi­ni­mo, ne­tei­sy­bės, prie­spau­dos, oru­mo ir pa­si­prie­ši­ni­mo smurtui.

„Mig­ran­tų ir vi­sų „ki­to­kių“ bai­mės bei de­mo­ni­za­vi­mas la­biau­siai vei­kia tuos, ku­rie su jais nė­ra susidūrę.“

Kai pir­mą­kart ėjau į pro­pa­les­ti­nie­tiš­ką pro­tes­tą, man bu­vo bai­su. Bu­vo bai­su ma­ty­ti jau­nus ara­bus, už­si­li­pu­sius ant pa­sta­tų ir mo­suo­jan­čius Pa­les­ti­nos vė­lia­vo­mis. Siau­bas už­g­niau­žė kva­pą brau­nan­tis pro jau­nus vy­rus ir mo­te­ris, pri­si­den­gu­sius gal­vas juo­dai bal­tai lan­guo­to­mis ska­re­lė­mis. Ma­no gal­vo­je, pil­no­je lie­tu­viš­kos ir va­ka­rie­tiš­kos ži­nias­klai­dos vaiz­di­nių, pa­les­ti­nie­tiš­ka kef­fi­y­eh ir jau­ni ara­bai vy­rai, už­iman­tys fi­ziš­kai ir po­li­tiš­kai ak­ty­vią po­zi­ci­ją, aso­ci­ja­vo­si su te­ro­riz­mu. Bet ma­no drau­gei iš Li­ba­no tai bu­vo tie­siog žmo­nės, pro­tes­tuo­jan­tys už sa­vo ša­lies lais­vę, pri­si­deng­da­mi tra­di­ci­ne Pa­les­ti­nos žem­dir­bių ska­re­le – ko­vos už pa­les­ti­nie­čių lais­vę sim­bo­liu. Ir kai su ja pra­žy­gia­vau mar­še už Pa­les­ti­ną, man at­ro­dė ly­giai taip pat. Kaip ir su vis­kuo, tai ne­reiš­kia nei ab­so­liu­taus gė­rio, nei ab­so­liu­taus blo­gio. Tai reiš­kia svar­bią po­li­ti­nę ko­vą ir am­bi­ci­ją, ku­ri ga­li ap­vie­ny­ti skir­tin­gus žmo­nes ir įgy­ti skir­tin­gas for­mas. Jos ver­ti­ni­mas pri­klau­sys nuo per­spek­ty­vos ir ver­čių, ku­rias pa­si­rink­si­me. Bet kaip ga­li­me pa­si­rink­ti, jei klai­džio­ja­me ap­te­mu­sia­me bau­bų ir iliu­zi­jų pasaulyje?

Ug­nė Li­tvi­na­tė, „Skaus­mas, su ku­riuo ne­si­ta­pa­ti­na­me“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 14–19,