Z karta, politika ir memai

Kaip iš pirmo žvilgsnio primityvus jaunimo humoras kalba apie tiesą, propagandą ir neužtikrintumą dėl ateities.

„oh swe­at­he­art, a gen­der?? in THIS eco­no­my?? i me­an fol­low your bliss but not i“, – taip į mus krei­pia­si sun­kiai iden­ti­fi­kuo­ja­mą gal­vos ap­dan­ga­lą dė­vin­tis opo­su­mas. Vie­niems (vie­noms) tai juo­kin­ga, ki­tiems (ki­toms) gal­būt vi­siš­kai ne­su­pran­ta­ma. O tre­tiems (tre­čioms) gal abu va­rian­tai kar­tu – juo­kin­ga, nes ly­tis yra sun­kiai su­pran­ta­ma ir api­brė­žia­ma ka­te­go­ri­ja, vai­di­nan­ti ypač svar­bų vaid­me­nį visuomenėje.

Dėl hu­mo­ro jaus­mo gin­čy­tis gal ir ne­ver­ta, ta­čiau ką meš­kė­nų ir opo­su­mų me­mai mums sa­ko apie po­li­ti­ką ir Z kar­tą? Ši kar­ta apie po­li­ti­ką su­pran­ta ne ką ma­žiau nei po­li­ti­kos moks­li­nin­kai, ta­čiau pa­si­ren­ka pa­to­ges­nę ir ar­ti­mes­nę ko­mu­ni­ka­vi­mo for­mą. To­dėl teks­to tiks­las ne tik in­ter­pre­tuo­ti me­mus iš po­li­ti­nio kon­teks­to pu­sės, bet ir in­ter­pre­tuo­ti po­li­ti­nį kon­teks­tą re­mian­tis me­mų įžval­go­mis. Tik ne­reik­tų su­ab­so­liu­tin­ti šio teks­to įžval­gų: tiek me­mai, tiek Z kar­ta nė­ra homogeniški.

Oposumų ir meškėnų paplitimas

Meš­kė­nai ir opo­su­mai – in­ter­ne­to me­mų fe­no­me­nai, iš­po­pu­lia­rė­ję prieš ke­le­tą me­tų kaip „trash pa­n­da“ ir „trash cat“. Šių me­mų vi­zu­a­li­nė kal­ba nu­si­grę­žia nuo mi­ni­ma­liz­mo es­te­ti­kos ir at­si­grę­žia į anks­ty­vo­jo in­ter­ne­to lai­kus – Z kar­tos vai­kys­tę. Pa­si­tel­kia­ma ke­le­tas skir­tin­gų „Word Art“ šrif­tų, nuo­trau­kų, fo­nų, nuo­ro­dų į anks­tes­nius juo­ke­lius, pa­ki­tu­sias žo­džių reikš­mes ir so­cia­li­nius reiš­ki­nius. Svar­bus ir me­mų kū­ri­mo bū­das – daž­nai no­ri­mas teks­tas yra nu­siun­čia­mas į to­kius me­mus ku­rian­čią „Ins­tag­ram“ pa­sky­rą, gy­vū­no nuo­trauka ir­gi pa­si­sko­li­na­ma iš in­ter­ne­to, to­dėl au­to­rys­tė yra ko­lek­ty­vi­nė ir ano­ni­mi­nė. Me­mų teks­tuo­se juo­kau­ja­ma apie emo­ci­nę svei­ka­tą, eko­no­mi­ką, eg­zisten­ci­ją, jaus­mus, ar­tu­mo trū­ku­mą, sek­su­a­li­nius po­trau­kius, dar­bą ir ly­tiš­ku­mą. Įpras­tai rim­tos te­mos yra stip­riai iro­ni­zuo­ja­mos, juo­kia­ma­si iš žo­džių žais­mo, iš sa­vęs, vi­suo­me­nės nor­mų ir lūkesčių.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Toks pri­ėji­mas prie sun­kių te­mų bū­din­gas Z kar­tos hu­mo­rui: ab­sur­das, vi­siš­kai ne­lo­giš­ki at­si­tik­ti­nu­mai ir su­gre­ti­ni­mai bei daug iro­ni­jos. Anot tai pa­čiai kar­tai pri­klau­san­čios ame­ri­kie­čių žur­na­lis­tės Na­ta­lie Ga­bor, tai yra bū­das iš­bū­ti vy­rau­jant ne­už­tik­rin­tu­mui dėl at­ei­ties. Pa­vyz­džiui, ma­tant, kad ža­dė­ta mo­der­ny­bės per­ga­lė prieš gam­tą yra ne­įgy­ven­din­ti­na ir, svar­biau­sia, pra­žū­tin­ga. Iro­ni­ja yra bū­din­ga dau­ge­liui kar­tų, Z kar­tos iš­skir­ti­nu­mas – me­ta iro­ni­ja, kai ne­be­įma­no­ma at­skir­ti, ko­kia bu­vo pra­di­nė ži­nu­tė. Iro­niš­kai klau­so­ma­si mu­zi­kos (pa­vyz­džiui, „dj ne­vy­kė­lė“), iro­niš­kai pri­klau­so­ma bend­ruo­me­nėms in­ter­ne­te („flat earth“ gru­pės). Ne­re­tai to­kia iro­ni­ja su­pran­ta­ma ne vi­sų ir tai tik di­di­na iro­ni­zuo­ja­mo reiš­ki­nio po­pu­lia­ru­mą. Di­de­lis kie­kis vaiz­di­nės ir teks­ti­nės in­for­ma­ci­jos for­muo­ja me­mų in­ter­teks­tą ir dau­gi­na jų in­ter­pre­ta­ci­jų galimybes.

Šie me­mai ki­taip nei po­pu­lia­ru­sis hu­mo­ras, kri­tiš­kai ver­ti­na ly­čių san­ty­kius, to­dėl čia ne­su­tik­si­me, pa­vyz­džiui, ste­reo­ti­pi­nio blon­di­nės per­so­na­žo. Šis po­ky­tis įvy­ko ne tuš­čio­je ter­pė­je. Qu­eer hu­mo­ras eg­zis­ta­vo ir anks­čiau, ta­čiau Je­ru­za­lės uni­ver­si­te­to ko­mu­ni­ka­ci­jos ir žur­na­lis­ti­kos pro­fe­so­rė Li­mor Shif­man pa­ste­bi, kad anks­čiau tik pri­va­čio­je erd­vė­je pa­pli­tęs prieš įvai­rias ga­lios struk­tū­ras nu­kreip­tas hu­mo­ras in­ter­ne­to pa­gal­ba pa­sie­kia pla­tes­nę au­di­to­ri­ją. Be to, pa­tri­ar­cha­tą kves­tio­nuo­jan­čios idė­jos bu­vo iš­po­pu­lia­rin­tos ir žy­mių fi­lo­so­fių. 1949 me­tais Si­mo­ne de Be­au­vo­ir kny­go­je „Ant­ro­ji ly­tis“ tei­gė, kad mo­te­ri­mi ne­gims­ta, o tam­pa­ma, taip at­skir­da­ma so­cia­li­nę ir bio­lo­gi­nę ly­tį. 1990 me­tais Ju­di­th But­ler kny­go­je „Var­gas dėl ly­ties“ vėl su­sie­jo šias są­vo­kas teig­da­ma, kad bio­lo­gi­nė ly­tis yra toks pats so­cia­li­nis konst­ruk­tas, nes jis yra su­gal­vo­tas žmo­nių sie­kiant ka­te­go­ri­zuo­ti vie­niems ki­tus ir be­veik vi­sa­da nu­le­mia, ko­kia so­cia­li­nė ly­tis bus pri­skir­ta žmogui.

Emocijos

Ne­pai­sant to, kad šių idė­jų am­žius skai­čiuo­ja­mas de­šimt­me­čiais, pa­si­prie­ši­ni­mas joms, ro­dos, ne­ma­žė­ja. Šian­dien kaip nie­kad anks­čiau su­si­du­ria­ma su ho­mo­fo­bi­ją, trans­fo­bi­ją, mi­zo­gi­ni­ją ir sek­siz­mą sklei­džian­čiais an­ti­gen­de­riz­mo ju­dė­ji­mais, ku­riems žmo­gaus tei­sių ak­ty­vis­tai (-ės), LGBTQ+ bend­ruo­me­nė ir ki­ti (ki­tos) tu­ri pa­grįs­ti sa­vo ta­pa­ty­bę ir gy­ve­ni­mą. Štai to­kia­me kon­teks­te au­ga Z kar­ta, ku­ri ir JAV, ir Lie­tu­vo­je la­biau­siai iš vi­sų am­žiaus gru­pių pa­lai­ko LGBTQ+ tei­ses, o re­mian­tis JAV duo­me­ni­mis daž­niau­siai lai­ko sa­ve LGBTQ+ na­riais (-ėmis).

Diso­nan­sas tarp rea­ly­bės ir sie­kia­my­bės, tarp skir­tin­gų kar­tų ir po­žiū­rių ga­li su­kel­ti frust­ra­ci­ją, nu­si­vy­li­mą ir pyk­tį. Tai pa­ro­do ir ap­ta­ria­mi me­mai, ku­riuo­se at­si­duo­da­ma pyk­čiui ir sie­kiui keis­ti esa­mą ne­tei­sy­bių sistemą.

Pa­gal pa­tri­ar­cha­tą emo­ci­jos pri­klau­so mo­te­riš­kai sfe­rai ir nė­ra bū­din­gos vy­riš­ku­mui. Pyk­tis mo­te­rims ir ki­toms mar­gi­na­li­zuo­toms gru­pėms, ypač juo­dao­džiams (-ėms), ne­tin­ka, nes ta­da pa­sta­ro­sios įgau­na ga­lios ir tam­pa „pa­vo­jin­go­mis“. Pyk­tis, na­tū­ra­li re­ak­ci­ja su­si­dū­rus su di­s­kri­mi­na­ci­ja, pa­de­da pa­jaus­ti ne­tei­sy­bę ir ska­ti­na po­li­ti­nį veiksmą.

Emo­ci­jos, ku­rių prie­šin­gy­bė esą yra ra­cio­na­lu­mas, mar­gi­na­li­zuo­tas gru­pes iš anks­to pa­sta­to į silp­nes­nę po­zi­ci­ją. Iš jų ti­ki­ma­si, kad prieš dis­ku­si­ją jos at­si­kra­tys sa­vo pyk­čio ir kal­bės tik ra­cio­na­liai. Oks­for­do uni­ver­si­te­to so­cia­li­nės ir po­li­ti­nės teo­ri­jos pro­fe­so­rė Amia Sri­ni­va­san šį lū­kes­tį va­di­na emo­ci­niu ne­tei­sin­gu­mu („af­fec­ti­ve in­jus­ti­ces“). Pa­sak jos, rei­ka­la­vi­mas at­si­sa­ky­ti pyk­čio nė­ra at­si­tik­ti­nis, o la­bai są­mo­nin­gas bū­das iš­lai­ky­ti sta­tus quo. Juk emo­ci­jų pa­si­ro­dy­mas reiš­kia, kad ra­cio­na­lu­mas tik­riau­siai bus pri­skir­tas opo­nen­tui. Sri­ni­va­san kal­ba apie juo­dao­džius, bet jos įžval­gos tin­ka ir LGBTQ+ bend­ruo­me­nei, ku­riai siū­lo­ma ne­si­de­monst­ruo­ti, su­si­tai­ky­ti ir lik­ti dė­kin­gai už pri­im­tus kompromisus.

Grįž­tant prie me­mų „trash pa­n­da“ ir „trash cat“ daž­niau­siai yra at­stum­ti gy­vū­nai, ne­ma­to­mi kaip mie­li au­gin­ti­niai, dėl to gau­nan­tys ma­žiau dė­me­sio ir rū­pes­čio nei šu­nys ar ka­tės. Li­kę pa­raš­tė­se jie ko­vo­ja už sa­ve – ir da­ro tai sėk­min­gai. Dėl na­tū­ra­lių ir dar vi­suo­me­nės ne­su­var­žy­tų po­rei­kių sie­ki­mo bei emo­ci­jų reiš­ki­mo, jie pa­de­da iš­reikš­ti su­si­kau­pu­sias emo­ci­jas: pyk­tį, nu­si­vy­li­mą ir t. t. Pyk­čiui ne­ran­dant vie­tos po­li­ti­nė­se dis­ku­si­jo­se, ši emo­ci­ja nu­gu­la į me­mus. Opo­su­mai ir meš­kė­nai vei­kia kaip triks­te­riai – lei­džia iš­gy­ven­ti ir pri­si­jau­kin­ti už­draus­tas emocijas.

Me­mai iš nau­jo api­brė­žia, ko­kios emo­ci­jos ar po­el­giai yra nor­ma­lūs, ga­li­mi ir lau­kia­mi. Me­me žai­džiant su žo­džio „rights“reikšme klau­sia­ma apie mo­ra­lės ir žmo­gaus tei­sių san­ty­kį. Ne vi­sos mo­ra­li­nės sis­te­mos lei­džia vi­siems (vi­soms) pa­tiems (pa­čioms) nu­spręs­ti, ką da­ry­ti su sa­vo tei­sė­mis. Vie­toj to, kad gin­čy­tų­si dėl tei­sės mo­ra­lu­mo, me­mas iš kart pa­sa­ko, kad pa­lai­ko „wrongs“.

Mo­ra­lės ir tei­sų konf­lik­tą at­spin­di dis­ku­si­jos dėl abor­tų: ne­pri­ta­rian­tys tei­sei į abor­tus pa­si­tel­kia abor­to sie­kian­čius as­me­nis in­fan­ti­li­zuo­jan­čią re­to­ri­ką: kal­ba­ma, kad joms (jiems) rei­kia pa­gal­bos, jos (jie) ga­li gai­lė­tis, ne­su­pras­ti ri­zi­kų, veik­ti re­mian­tis emo­ci­jo­mis ir dėl to ne­pri­im­ti tei­sin­go spren­di­mo. To­kiu bū­du ku­ria­mas ir rep­ro­dukuo­ja­mas ne­ra­cio­na­laus, spren­di­mų pri­im­ti ne­ge­ban­čio ir pa­si­rin­ki­mo tei­sės tu­rė­ti ne­ga­lin­čio ki­to as­mens įvaiz­dis. Tai bū­din­ga ir Lie­tu­vos Sei­me pa­teik­tam pa­siū­ly­mui no­rin­čioms (-tiems) nu­trauk­ti nėš­tu­mą pri­va­lo­mai pa­siū­ly­ti kreip­tis į kri­zi­nio nėš­tu­mo cent­rą, o JAV – at­šauk­tam tei­sę į abor­tus gy­nu­siam ​​Aukš­čiau­sio­jo teis­mo spren­di­mui Roe prieš Wa­de by­lo­je. Pa­lai­ky­da­mas „wrongs“ me­mas su opo­su­mu kves­tio­nuo­ja šį in­fan­ti­li­zuo­jan­tį po­žiū­rį. Pa­na­šiai vei­kia ir ki­ta šio lai­ko­tar­pio ma­da „vil­lain era“, kai daž­niau­siai mo­te­rys mė­gi­na pri­si­jau­kin­ti blo­gie­tės eti­ke­tę, nes taip jos (jie) va­di­na­mos (-i), kai at­si­žvel­gia į sa­vo, o ne į ki­tų poreikius.

Racionalumo viršūnė

Roe prieš Wa­de by­los spren­di­mą at­šau­ku­sio­je iš­va­do­je JAV Aukš­čiau­sia­sis teis­mas ci­tuo­ja moks­li­nin­ką Gian­do­me­ni­co Ian­netti. Pa­ra­dok­sa­lu, bet Ian­netti tei­giąs, kad jo at­lik­ti emb­rio­no sme­ge­nų ty­ri­mai ne­nu­ro­do, kad jis ga­li jaus­ti skaus­mą, kaip bu­vo teig­ta teis­mo, ir tuo la­biau, kad dėl to reik­tų draus­ti abor­tus. Vis dėl­to em­pi­ri­nis ar­gu­men­tas ne­nu­lė­mė teis­mo spren­di­mo leis­ti draus­ti abor­tus, žy­miai svar­bes­nį vaid­me­nį at­li­ko ver­ty­bi­nė pozicija.

Pa­sak VDU pro­fe­so­riaus Ig­no Kal­po­ko, tie­sa po­tie­sos (angl. post-tru­th) vi­suo­me­nė­je nie­kur ne­dings­ta, ta­čiau skir­tis tarp tie­sos ir ne­tie­sos tam­pa ne­svar­bi, nes daug svar­biau yra na­ra­ty­vas, ku­riuo žmo­nės no­ri ti­kė­ti. Be to, žmo­nės sie­kia jų nuo­mo­nę pa­tvir­ti­nan­čios in­for­ma­ci­jos, to­dėl nė­ra pa­pras­ta pa­keis­ti jų nuo­mo­nę tik pa­kei­tus jiems pa­tei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Tai iliust­ruo­ja ir me­mai, ku­rie at­sklei­džia žmo­nių no­rą gy­ven­ti sa­vo bur­bu­le ir sy­kiu tai ro­man­ti­zuo­ja bei ironizuoja.

Kaip jau mi­nė­ta anks­čiau, ar­gu­men­tų, ko­dėl rei­kia už­tik­rin­ti mo­te­rų, LGBTQ+ as­me­nų tei­ses yra pil­na, ta­čiau ar­gu­men­tai pa­pras­tai nė­ra tai, kas vei­kia ir kei­čia žmo­nių nuo­mo­nes. Ka­dan­gi ar­gu­men­tai ne­svar­būs, me­muo­se ima­ma­si pa­teik­ti ar­gu­men­tus kiek įma­no­ma nelogiškiau.

Šis bruo­žas ypač ryš­kus me­muo­se su re­li­gi­ne ko­no­ta­ci­ja. Re­li­gi­niai ar­gu­men­tai yra po­pu­lia­rūs tarp an­ti­gen­de­ris­tų – už­ten­ka mi­nė­ti rak­ti­nius žo­džius: tra­di­ci­jos, krikš­čio­ny­bė, ver­ty­bės. Me­mai pa­ste­bė­jo šią ten­den­ci­ją ir ima­si jos su hu­mo­ru. Per­im­da­mi re­li­gi­nių ar­gu­men­tų for­mą jie šai­po­si iš mė­gi­ni­mo pa­neig­ti mo­te­rų, LGBTQ+ žmo­nių tei­ses. Šai­po­ma­si iš ar­gu­men­tų ir įro­dy­mų per­tek­liaus, jų nu­ver­tė­ji­mo. Bet koks ar­gu­men­tas tam­pa sva­riu, jei juo yra ti­ki­ma. To­kiu bū­du pa­ro­do­ma, kaip ne­sun­ku yra su­kur­ti ar­gu­men­tus bei nu­kreip­ti dis­ku­si­jos da­ly­vių dė­me­sį nuo žmo­nėms svar­bios prob­le­mos spren­di­mo į de­ba­tus apie abst­rak­čias idėjas.

Propaganda

Anot Kal­po­ko, šian­dien tie­są pa­kei­tė na­ra­ty­vai. Vis dėl­to na­ra­ty­vus ku­ria ne tik an­ti­gen­de­ris­tai. At­ro­do, vie­na svar­biau­sių to­kių me­mų funk­ci­jų yra steig­ti nau­ją nor­ma­lu­mą – kves­tio­nuo­ti pa­tri­ar­cha­to ver­ty­bes. Šie ban­dy­mai ne­re­tai lai­ko­mi „gen­de­riz­mo“ ideo­lo­gi­jos są­moks­lu – juk sie­kia­ma pa­keis­ti vi­suo­me­nės po­žiū­rį. Vis­gi svar­bu, kad šie me­mai kal­ba apie mar­gi­na­li­zuo­tas gru­pes, dėl to jų mė­gi­ni­mas keis­ti nor­ma­lu­mo su­pra­t­imą ne­si­kė­si­na už­im­ti vi­są vie­šą­jį dis­kur­są ne­pa­lie­kant vie­tos ki­tiems – ga­lios san­ty­kiai vis dar yra an­ti­gen­de­ris­tų pu­sė­je. Lie­tu­vo­je tai pui­kiai iliust­ruo­ja Gi­ta­no Nau­sė­dos su­si­ti­ki­mas su marš­is­tais ir at­si­sa­ky­mas su­si­tik­ti su LGBTQ+ bend­ruo­me­ne – tai sim­bo­liš­kai pa­ro­do, kie­no bal­sas iš­lie­ka svar­bes­nis ir pri­im­ti­nes­nis. Be to, pa­tys me­mai neig­no­ruo­ja ir ne­nei­gia sa­vęs kaip pro­pa­gan­dos, o kaip tik pa­si­juo­kia iš ta­ria­mai tu­ri­mos ga­lios pa­keis­ti vi­sų ly­ti­nę ta­pa­ty­bę ir sek­su­a­li­nę orientaciją.

Me­mai, jų dė­ka ir Z kar­ta, be iš­na­šų ir pro­tin­gų žo­džių pa­ro­dė la­bai daug spra­gų mū­sų pri­ėji­me prie po­li­ti­kos. Pir­miau­sia, po­li­ti­ka nė­ra ra­cio­na­li, mė­gi­ni­mai ją to­kią pa­da­ry­ti ga­li iš vie­šo­sios erd­vės iš­stum­ti žmo­nes, ku­rie yra la­biau­siai jos pa­lies­ti ir ku­riems ji dėl to su­ke­lia dau­giau­siai emo­ci­jų. Ant­ra, be­si­šai­pant pa­ro­do­mas ta­ria­mas po­li­ti­nių dis­ku­si­jų ra­cio­na­lu­mas ir jų men­kas in­dė­lis į ko­ky­biš­ką, ar­gu­men­tais pa­rem­tą dis­ku­si­ją. Ta­čiau svar­biau­sia, kad me­mai at­krei­pia dė­me­sį į po­tie­sos vi­suo­me­nės prob­le­mą: jei tie­sa yra ap­spren­džia­ma pa­gal žmo­nių no­rą ir tu­ri­mą ga­lią, kaip pri­im­ti mar­gi­na­li­zuo­toms gru­pėms svar­bius sprendimus?

Ir pa­tei­kia at­sa­ky­mą – me­mai. Juk me­mai pa­siū­lo al­ter­na­ty­vų na­ra­ty­vą, ku­riuo ga­li­ma ti­kė­ti ir su ku­riuo ga­li­ma juok­tis iš kar­tais per su­dė­tin­go pa­sau­lio. Nors leng­va ir sma­gu ma­ty­ti tik juo­kin­gą me­mų pu­sę, ta­čiau ne ką ma­žiau svar­bi me­mų po­li­ti­nė po­zi­ci­ja ir įžval­gos. Jos pri­ar­ti­na Z kar­tą prie po­li­ti­kos ir ku­ria pag­rin­dą bei bend­ruo­me­nę jo­je vė­liau da­ly­vau­ti „rim­tai“.

Aistė Brazdžiūnaitė

Aistė Brazdžiūnaitė baigė politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universitete. Šiuo metu dirba Lietuvos Įvairovės chartijos asociacijoje. Domisi neutralia ir įtraukia komunikacija, interneto kultūra.

Taip pat skaityk

Partijų planas D

Prievolės rinkimų komitetams ir idėjų kalvės politinėms partijoms – naujas įstatymas turėjo sustiprinti demokratiją Lietuvoje. Praėjus