Vienas studentas kitiems 14 mano dėstomo bakalauro seminaro dalyvių pasakojo apie gerą knygą, pilną puikių iliustracijų, pavyzdžiui, aktualių nuotraukų su rankraščiais iš JAV pilietinio karo laikų. Tačiau, tęsė jis, jos jam nebuvo labai naudingos, nes aišku jis nemokėjo skaityti ranka parašyto teksto.
Ar teisingai jį išgirdau? „Kas dar nemoka skaityti rankraščio?“ – paklausiau salės. Atsakymas: maždaug du trečdaliai. „O kas nemoka juo rašyti?“ Dar daugiau. O kaip su parašais? Jie juos sukurpė derindami padrikas rankraščio žinias ir kūrybingas keverzones bei kilpeles. Pralinksminti mano nuostabos, studentai pasidalino savo mintimis apie rašto vaidmenį – ar jo stoką – jų gyvenime. Vietoj JAV pilietinio karo praeities, ėmėme tyrinėti visai kitus istorinius pokyčius. Dėl mano pasimetimo tapau jų mokiniu ir savotišku su pasikeitusiu pasauliu susidūrusiu istoriniu artefaktu.
2010-aisiais rašymas ranka buvo išbrauktas iš bendrųjų JAV švietimo programų. Studentai mano seminare ir jų bendraamžiai tuo metu lankė pradinę mokyklą. Tada mokymas rašyti ranka jau patyrė nuosmukį, nes nešiojamieji ir planšetiniai kompiuteriai bei „teksto rinkimo“ pamokos mokykloje vaidindavo vis svarbesnį vaidmenį. Dauguma mano studentų prisiminė, kad ne ilgiau kaip metus jie buvo paviršutiniškai mokomi rašyti ranka ir tai dažnai buvo visai nustumiama į šalį vis svarbėjančio „mokymosi dėl testų“. Dabar, patekę į universitetą, jie yra pasaulio be rankraščio pirmeiviai.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Nors tuo metu to nežinojau, 2010-ųjų sprendimas dėl rašymo ranka bendrosiose programose sukėlė daug šurmulio. The Atlantic, The New Yorker, The New York Times ir kituose leidiniuose pasirodė raudos apie artėjantį civilizacijos nuosmukį. Rašto gynėjai įvairiai įrodinėjo, kad pažinti rankraštį yra „pamatinė teisė“, kertinis ryšys tarp rankos ir smegenų, esminė savidisciplinos forma ir fundamentali tapatybės išraiška. Jo išnykimas reikštų bailų pasidavimą „aktualumo tironijai“.
Per dešimtmetį kovingi šalininkai pasiekė, kad daugiau nei 20 JAV valstijų ėmėsi priemonių, reikalaujančių mokyti rašyti ranka. Tuo pat metu kova dėl rankraščio tapo vis didėjančios politizuotos nostalgijos prarastai praeičiai dalimi. 2016-aisiais Luizianos valstijos senatoriai savo rinkėjams priminė, kad JAV Nepriklausomybės deklaracija buvo parašyta ranka, ir vienbalsiai balsuodami už mokymo rašyti ranka atkūrimą sušuko „Amerika!“
Tačiau atrodo, kad rankraščio nuosmukis neišvengiamas. Juk raštas yra technologija, o dauguma technologijų anksčiau ar vėliau yra pranokstamos ir pakeičiamos kitų. Kaip knygoje „Handwriting in America“ teigia Tamara Plakins Thornton, rašyseną visada veikė kintančios socialinės ir kultūrinės jėgos. XVIII a. Amerikoje raštas buvo privilegijuotųjų sritis. Pagal įstatymus ar papročius vergams beveik visur buvo draudžiama skaityti. Naujojoje Anglijoje beveik visi vyrai ir moterys mokėjo skaityti; Pietuose, kur nebuvo sukurta analogiška bendrojo lavinimo mokyklų sistema, skaityti mokėjo kur kas mažesnis procentas net baltųjų gyventojų. Tačiau rašymas buvo daug mažiau paplitęs – kolonijinėje Amerikoje jo buvo mokoma paskirai ir retai, dažniausiai tik statusą ir pareigas einančių vyrų ir aukštesniųjų klasių moterų. Vyrai ir moterys netgi mokėsi skirtingų raštų – moterims buvo skirtas dailyraštis, o valdžios ir prekybos pasaulyje gyvenusiems vyrams – nepuoštas, funkcionalesnis.
Pirmoje XIX a. pusėje labai padaugėjo gebančių rašyti moterų. Iki 1860-ųjų daugiau kaip 90 procentų baltųjų Amerikos gyventojų mokėjo skaityti ir rašyti. Tuo pat metu romantinė ir Viktorijos laikų subjektyvumo samprata nuolat stiprino tariamą rašto ir asmens tapatybės sąryšį. Rašysena imta laikyti lyties, klasės ir gilesnių charakterio ir sielos savybių ženklu ir išraiška. Parašo, kaip unikalaus konkretaus asmens žymės, samprata palaipsniui buvo įtvirtinta įstatymuose ir pripažinta teisėtu teisiniu įrodymu.
XX a. pradžioje rašomoji mašinėlė jau buvo pakankamai įsitvirtinusi, kad būtų galima pradėti plačiai skelbti apie atgyvenusį rankraštį. Tačiau nuopuolis užtruko. 1956-aisiais žurnalas Look paskelbė, kad rašymas ranka yra „atgyvena“, bet rankraštis dar dešimtmečius užėmė tvirtas pozicijas mokymo programose.
Atsižvelgiant į dabartinę studentų kartą, kai tik nedaugelis moka skaityti ar rašyti ranka, sunku manyti, kad jis kada nors vėl taps veiksminga komunikacijos forma. Paklausiau savo studentų apie pasekmes to, ką jie man papasakojo, pirmiausia atkreipdamas dėmesį į jų studentišką patirtį. Ne, dauguma šių istorijos studentų prisipažino, kad jie negali skaityti rankraščių. Jeigu jiems buvo paskirtas tiriamasis darbas, jie ieškojo temų, kurios remtųsi tik publikuotais šaltiniais. Vienas studentas dėl šios priežasties pertvarkė savo paskutinio kurso baigiamąjį darbą; kita toliau neplėtojo savo susidomėjimo Virginia Woolf, nes rašto darbe jai būtų tekę skaityti jos ranka rašytus laiškus. Ateityje rankraščio teks mokyti mokslininkus taip, kaip šiandien mokoma Elžbietos laikų kanceliarinė rašysenos ar paleografijos.
„Argi profesoriai jų rašto darbuose ir egzaminuose nepalikdavo ranka rašytų pastabų? Daugeliui studentų jos buvo neįskaitomos. Kartais jie prašydavo dėstytojų pastabas iššifruoti, bet dažniau tiesiog nekreipdavo į jas dėmesio.“
Klausinėjau toliau. Argi profesoriai jų rašto darbuose ir egzaminuose nepalikdavo ranka rašytų pastabų? Daugeliui studentų jos buvo neįskaitomos. Kartais jie prašydavo dėstytojų pastabas iššifruoti, bet dažniau tiesiog nekreipdavo į jas dėmesio. Dauguma dėstytojų, ypač po nuotolinio mokymo per pandemiją, dabar vertina virtualiai. Tačiau susimąsčiau, kiek mano kolegų uoliai teikė ranka rašytas pastabas, nė nenutuokdami, kad jos niekada nebus perskaitytos.
„O kaip su rašymu ranka asmeniniame gyvenime?“ – tęsiau aš. Vienas studentas papasakojo, kad jam teko prašyti tėvų „išversti“ senelių ranka parašytus laiškus. Paklausiau mokinių, ar jie sudarinėja pirkinių sąrašus, veda dienoraščius, rašo padėkos ar užuojautos laiškus. Beveik visi atsakė teigiamai. Beveik visi atsakė, kad tai darė nešiojamaisiais kompiuteriais ir telefonais arba kartais ant popieriaus spausdintomis raidėmis. Daugeliui jaunų žmonių „rašymas ranka“, kuris anksčiau iš esmės buvo dailyraščio sinonimas, dabar tereiškia kruopštų teksto rinkimą tik kai tai yra neišvengiamai būtina.
Būdamas Harvardo universiteto prezidentu, ranka rašytą žinutę laikiau savotiška supergalia. Parašydavau jų šimtus ir viršutiniame kairiajame rašomojo stalo stalčiuje laikiau krūvą užrašų kortelių. Jos buvo būdas susisiekti ir pasakyti: „Aš tau skiriu dėmesio“. Ši padėkos, sveikinimo ar užuojautos žinutė ateina ne iš kokio nors eilinio darbuotojo ar prietaiso, o tiesiai iš manęs. Aš prie jos prisiliečiau ir tikiuosi, kad ji palies ir jus. Dabar susimąstau, kiek šių žinučių gavėjų negalėjo jų perskaityti.
„Gauti ranka rašytą laiškelį yra kažkas žavaus“, – pripažino vienas studentas. Ar jis turėjo omeny žavinga kaip antikvarinė keistenybė? Žavinga ta prasme, kad jis stebuklingai sugeba užmegzti fizinius ryšius tarp žmonių protų? Žavinga, nes sukuria originalumo, unikalumo ir autentiškumo aurą? Galbūt visa tai. Rašysena yra savęs išraiška, savęs dovanojimas. Minios žmonių dėl autografų vis dar veržiasi prie sportininkų, politikų ir roko žvaigždžių. Mes dar neatsisakėme savo traukos rašymui kaip buvimo išraiškai: čia rašė Džordžas Vašingtonas, Beyoncé ar Davidas Ortizas!
Yra daug dalykų iš praeities, be kurių gyventi yra geriau, kaip ir yra kuo džiaugtis dėl prietaisų, kurie tapo rankraščio išnykimo priemonėmis. Tačiau rankraščio trūkumas kelia ir pavojų. Mokiniai neteks mano matyto jaudulio ir įkvėpimo, kuris jiems kyla susidūrus su fiziniu seniai mirties nutildyto žmogaus išsakytų minčių ir idėjų įsikūnijimu. Rankraščio dėka praeitis gali pasirodyti beveik gyva dabartyje.
Kartą Oliverio Wendello Holmeso jaunesniojo dokumentuose radau nedidelį užrašytą fragmentą su jo vardu ir tėvo adresu. Holmsas pabrėžė šio mažo popieriaus lapelio svarbą, pridėdamas jį prie didesnio lapo su ilgesniu užrašu, taip pat parašytu jo paties ranka, kurį jis išsaugojo kaip relikviją ateičiai. Jis paaiškino, kad šiuos žodžius parašė 1862-aisiais Antietamo mūšio lauke, kur buvo sužeistas, ir prisisegė popierių prie uniformos, kad netaptų vienu iš daugybės pilietiniame kare žuvusių nežinomųjų.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Tačiau kartais ranka rašyti dokumentai papasakoja istorijas, kurių jų kūrėjai nei norėjo, anei suprato. Džeimsas Henris Hammondas vedė katalogą, kuriame braižė vergų gimimo ir mirties įrašus savo Pietų Karolinos plantacijoje. Kadangi jis įrašydavo naujagimių tėvų vardus ir pavardes, o dažnai ir papildomus komentarus, man pavyko atkurti giminystės ryšius tarp kelių kartų žmonių, kuriems buvo uždrausta saugoti savo rašytinę istoriją. Vienu metu Hammondas nusipirko aštuonmetį berniuką vardu Sam Jones darbui namuose ir pakeitė jo vardą į Wesley. Praėjus beveik trims dešimtmečiams Hammondas užregistravo Wesley sūnaus gimimą – vaiko, kuriam Wesley davė vardą Sam Jones. Registruodamas kūdikio gimimą, Hammondas greičiausiai nesuprato Sam/Wesley atminties ir pasipriešinimo veiksmo. Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų, mes vis dar galime ištarti Sam Jones vardą.
Rankraščio praradimas paveiks mus visus, ne tik studentus ir mokslininkus. Negalėdama skaityti rašto, visuomenė netenka tiesioginės prieigos prie savo praeities. Mes tapsime priklausomi nuo nedidelės grupės apmokytų vertėjų ir ekspertų, kurie praneš, kas įvyko istorijoje – įskaitant mūsų pačių šeimų dokumentus ir įrašus. Ankstyvaisiais naujaisiais laikais vakaruose raštingumą skatino žmonių troškimas patiems skaityti Dievo žodį ir būti įgalintiems betarpiškos patirties. Rankraščio atsisakymas yra įdomi atvirkštinė paralelė: mes prarandame ryšį ir taip patys save nugaliname.
Per paskutinį seminarą prie manęs priėjo mokinys su vienos mano knygų egzemplioriumi ir paprašė jį pasirašyti. Parašiau įrašą, kuriame buvo ne tik jo ir mano vardai, bet ir padėka už jo indėlį į seminarą. Tuomet šiek tiek mąsliai paklausiau, ar jis norėtų, kad jam jį perskaityčiau.
Drew Gilpin Faust, „Gen Z Never Learned to Read Cursive“, The Atlantic, 16 09 2022. Iš anglų kalbos vertė Domas Lavrukaitis.