Z karta nepažįsta rankraščio

Naujosios technologijos iš mokyklos išstumia kadaise plačiai paplitusį įgūdį. Kaip naujoji karta pažins praeitį?

Katie Martin iliustracija pagal Kongreso bibliotekos šaltinius

Vie­nas stu­den­tas ki­tiems 14 ma­no dės­to­mo ba­ka­lau­ro se­mi­na­ro da­ly­vių pa­sa­ko­jo apie ge­rą kny­gą, pil­ną pui­kių iliust­ra­ci­jų, pa­vyz­džiui, ak­tu­alių nuo­trau­kų su rank­raš­čiais iš JAV pi­lie­ti­nio ka­ro lai­kų. Ta­čiau, tę­sė jis, jos jam ne­bu­vo la­bai nau­din­gos, nes aiš­ku jis ne­mo­kė­jo skai­ty­ti ran­ka pa­ra­šy­to teksto.

Ar tei­sin­gai jį iš­gir­dau? „Kas dar ne­mo­ka skai­ty­ti rank­raš­čio?“ – pa­klau­siau sa­lės. At­sa­ky­mas: maž­daug du treč­da­liai. „O kas ne­mo­ka juo ra­šy­ti?“ Dar dau­giau. O kaip su pa­ra­šais? Jie juos su­kur­pė de­rin­da­mi pa­dri­kas rank­raš­čio ži­nias ir kū­ry­bin­gas ke­ver­zo­nes bei kil­pe­les. Pra­links­min­ti ma­no nuo­sta­bos, stu­den­tai pa­si­da­li­no sa­vo min­ti­mis apie raš­to vaid­me­nį – ar jo sto­ką – jų gy­ve­ni­me. Vie­toj JAV pi­lie­ti­nio ka­ro pra­ei­ties, ėmė­me ty­ri­nė­ti vi­sai ki­tus is­to­ri­nius po­ky­čius. Dėl ma­no pa­si­me­ti­mo ta­pau jų mo­ki­niu ir sa­vo­tiš­ku su pa­si­kei­tu­siu pa­sau­liu su­si­dū­ru­siu is­to­ri­niu artefaktu.

2010-ai­siais ra­šy­mas ran­ka bu­vo iš­brauk­tas iš bend­rų­jų JAV švie­ti­mo prog­ra­mų. Stu­den­tai ma­no se­mi­na­re ir jų bend­ra­am­žiai tuo me­tu lan­kė pra­di­nę mo­kyk­lą. Ta­da mo­ky­mas ra­šy­ti ran­ka jau pa­ty­rė nuo­smu­kį, nes ne­šio­ja­mie­ji ir plan­še­ti­niai kom­piu­te­riai bei „teks­to rin­ki­mo“ pa­mo­kos mo­kyk­lo­je vai­din­da­vo vis svar­bes­nį vaid­me­nį. Dau­gu­ma ma­no stu­den­tų pri­si­mi­nė, kad ne il­giau kaip me­tus jie bu­vo pa­vir­šu­ti­niš­kai mo­ko­mi ra­šy­ti ran­ka ir tai daž­nai bu­vo vi­sai nu­stu­mia­ma į ša­lį vis svar­bė­jan­čio „mo­ky­mo­si dėl testų“. Da­bar, pa­te­kę į uni­ver­si­te­tą, jie yra pa­sau­lio be rank­raš­čio pirmeiviai.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Nors tuo me­tu to ne­ži­no­jau, 2010-ųjų spren­di­mas dėl ra­šy­mo ran­ka bend­ro­sio­se prog­ra­mo­se su­kė­lė daug šur­mu­lio. The At­lan­tic, The New Yor­ker, The New York Ti­mes ir ki­tuo­se lei­di­niuo­se pa­si­ro­dė rau­dos apie ar­tė­jan­tį ci­vi­li­za­ci­jos nuo­smu­kį. Raš­to gy­nė­jai įvai­riai įro­di­nė­jo, kad pa­žin­ti rank­raš­tį yra „pa­ma­ti­nė tei­sė“, ker­ti­nis ry­šys tarp ran­kos ir sme­ge­nų, es­mi­nė sa­vi­dis­ci­p­li­nos for­ma ir fun­da­men­ta­li ta­pa­ty­bės iš­raiš­ka. Jo iš­ny­ki­mas reikš­tų bai­lų pa­si­da­vi­mą „ak­tu­alu­mo tironijai“.

Per de­šimt­me­tį ko­vin­gi ša­li­nin­kai pa­sie­kė, kad dau­giau nei 20 JAV vals­ti­jų ėmė­si prie­mo­nių, rei­ka­lau­jan­čių mo­ky­ti ra­šy­ti ran­ka. Tuo pat me­tu ko­va dėl rank­raš­čio ta­po vis di­dė­jan­čios po­li­ti­zuo­tos nostal­gi­jos pra­ras­tai pra­ei­čiai da­li­mi. 2016-ai­siais Lui­zia­nos vals­ti­jos se­na­to­riai sa­vo rin­kė­jams pri­mi­nė, kad JAV Ne­pri­klau­so­my­bės dekla­ra­ci­ja bu­vo pa­ra­šy­ta ran­ka, ir vien­bal­siai bal­suo­da­mi už mo­ky­mo ra­šy­ti ran­ka at­kū­ri­mą su­šu­ko „Ame­ri­ka!“

Ta­čiau at­ro­do, kad rank­raš­čio nuo­smu­kis ne­iš­ven­gia­mas. Juk raš­tas yra tech­no­lo­gi­ja, o dau­gu­ma tech­no­lo­gi­jų anks­čiau ar vė­liau yra pra­noks­ta­mos ir pa­kei­čia­mos ki­tų. Kaip kny­go­je „Handw­ri­ting in Ame­ri­ca“ tei­gia Ta­ma­ra Pla­kins Thorn­ton, ra­šy­se­ną vi­sa­da vei­kė kin­tan­čios so­cia­li­nės ir kul­tū­ri­nės jė­gos. XVIII a. Ame­ri­ko­je raš­tas bu­vo pri­vi­le­gi­juo­tų­jų sri­tis. Pa­gal įsta­ty­mus ar pa­pro­čius ver­gams be­veik vi­sur bu­vo drau­džia­ma skai­ty­ti. Nau­jo­jo­je Ang­li­jo­je be­veik vi­si vy­rai ir mo­te­rys mo­kė­jo skai­ty­ti; Pie­tuo­se, kur ne­bu­vo su­kur­ta ana­lo­giš­ka bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lų sis­te­ma, skai­ty­ti mo­kė­jo kur kas ma­žes­nis pro­cen­tas net bal­tų­jų gy­ven­to­jų. Ta­čiau ra­šy­mas bu­vo daug ma­žiau pa­pli­tęs – ko­lo­ni­ji­nė­je Ame­ri­ko­je jo bu­vo mo­ko­ma pa­ski­rai ir re­tai, daž­niau­siai tik sta­tu­są ir pa­rei­gas ei­nan­čių vy­rų ir aukš­tes­nių­jų kla­sių mo­te­rų. Vy­rai ir mo­te­rys net­gi mo­kė­si skir­tin­gų raš­tų – mo­te­rims bu­vo skir­tas dai­ly­raš­tis, o val­džios ir pre­ky­bos pa­sau­ly­je gy­ve­nu­siems vy­rams – ne­puoš­tas, funkcionalesnis.

XVIII a. olan­dų šei­ma Niu­jor­ke, me­džio rai­ži­nys. North Wind Pic­tu­re Ar­chi­ves nuotrauka

Pir­mo­je XIX a. pu­sė­je la­bai pa­dau­gė­jo ge­ban­čių ra­šy­ti mo­te­rų. Iki 1860-ųjų dau­giau kaip 90 pro­cen­tų bal­tų­jų Ame­ri­kos gy­ven­to­jų mo­kė­jo skai­ty­ti ir ra­šy­ti. Tuo pat me­tu ro­man­ti­nė ir Vik­to­ri­jos lai­kų sub­jek­ty­vu­mo sam­pra­ta nuo­lat stip­ri­no ta­ria­mą raš­to ir as­mens ta­pa­ty­bės są­ry­šį. Ra­šy­se­na im­ta lai­ky­ti ly­ties, kla­sės ir gi­les­nių cha­rak­te­rio ir sie­los sa­vy­bių ženk­lu ir iš­raiš­ka. Pa­ra­šo, kaip uni­ka­laus konk­re­taus as­mens žy­mės, sam­pra­ta pa­laips­niui bu­vo įtvir­tin­ta įsta­ty­muo­se ir pri­pa­žin­ta tei­sė­tu tei­si­niu įrodymu.

XX a. pra­džio­je ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė jau bu­vo pa­kan­ka­mai įsi­tvir­ti­nu­si, kad bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti pla­čiai skelb­ti apie at­gy­ve­nu­sį rank­raš­tį. Ta­čiau nuo­puo­lis už­tru­ko. 1956-ai­siais žur­na­las Lo­ok pas­kel­bė, kad ra­šy­mas ran­ka yra „at­gy­ve­na“, bet rank­raš­tis dar de­šimt­me­čius už­ėmė tvir­tas po­zi­ci­jas mo­ky­mo programose.

At­si­žvel­giant į da­bar­ti­nę stu­den­tų kar­tą, kai tik ne­dau­ge­lis mo­ka skai­ty­ti ar ra­šy­ti ran­ka, sun­ku ma­ny­ti, kad jis ka­da nors vėl taps veiks­min­ga ko­mu­ni­ka­ci­jos for­ma. Pa­klau­siau sa­vo stu­den­tų apie pa­sek­mes to, ką jie man pa­pa­sa­ko­jo, pir­miau­sia at­kreip­da­mas dė­me­sį į jų stu­den­tiš­ką pa­tir­tį. Ne, dau­gu­ma šių is­to­ri­jos stu­den­tų pri­si­pa­ži­no, kad jie ne­ga­li skai­ty­ti rank­raš­čių. Jei­gu jiems bu­vo pa­skir­tas ti­ria­ma­sis dar­bas, jie ieš­ko­jo te­mų, ku­rios rem­tų­si tik pub­li­kuo­tais šal­ti­niais. Vie­nas stu­den­tas dėl šios prie­žas­ties per­tvar­kė sa­vo pas­ku­ti­nio kur­so bai­gia­mą­jį dar­bą; ki­ta to­liau ne­plė­to­jo sa­vo su­si­do­mė­ji­mo Vir­gi­nia Wo­olf, nes raš­to dar­be jai bū­tų te­kę skai­ty­ti jos ran­ka ra­šy­tus laiš­kus. At­ei­ty­je rank­raš­čio teks mo­ky­ti moks­li­nin­kus taip, kaip šian­dien mo­ko­ma Elž­bie­tos lai­kų kan­ce­lia­ri­nė ra­šy­se­nos ar paleografijos.

„Ar­gi pro­fe­so­riai jų raš­to dar­buo­se ir eg­za­mi­nuo­se ne­pa­lik­da­vo ran­ka ra­šy­tų pa­sta­bų? Dau­ge­liui stu­den­tų jos bu­vo ne­įs­kai­to­mos. Kar­tais jie pra­šy­da­vo dės­ty­to­jų pa­sta­bas iš­šif­ruo­ti, bet daž­niau tie­siog ne­kreip­da­vo į jas dėmesio.“

Klau­si­nė­jau to­liau. Ar­gi pro­fe­so­riai jų raš­to dar­buo­se ir eg­za­mi­nuo­se ne­pa­lik­da­vo ran­ka ra­šy­tų pa­sta­bų? Dau­ge­liui stu­den­tų jos bu­vo ne­įs­kai­to­mos. Kar­tais jie pra­šy­da­vo dės­ty­to­jų pa­sta­bas iš­šif­ruo­ti, bet daž­niau tie­siog ne­kreip­da­vo į jas dė­me­sio. Dau­gu­ma dės­ty­to­jų, ypač po nuo­to­li­nio mo­ky­mo per pa­n­de­mi­ją, da­bar ver­ti­na vir­tu­aliai. Ta­čiau su­si­mąs­čiau, kiek ma­no ko­le­gų uo­liai tei­kė ran­ka ra­šy­tas pa­sta­bas, nė ne­nu­tuok­da­mi, kad jos nie­ka­da ne­bus perskaitytos.

„O kaip su ra­šy­mu ran­ka as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me?“ – tę­siau aš. Vie­nas stu­den­tas pa­pa­sa­ko­jo, kad jam te­ko pra­šy­ti tė­vų „iš­vers­ti“ se­ne­lių ran­ka pa­ra­šy­tus laiš­kus. Pa­klau­siau mo­ki­nių, ar jie su­da­ri­nė­ja pir­ki­nių są­ra­šus, ve­da die­no­raš­čius, ra­šo pa­dė­kos ar užuo­jau­tos laiš­kus. Be­veik vi­si at­sa­kė tei­gia­mai. Be­veik vi­si at­sa­kė, kad tai da­rė ne­šio­ja­mai­siais kom­piu­te­riais ir te­le­fo­nais ar­ba kar­tais ant po­pie­riaus spaus­din­to­mis raidė­mis. Dau­ge­liui jau­nų žmo­nių „ra­šy­mas ran­ka“, ku­ris anks­čiau iš es­mės bu­vo dai­ly­raš­čio si­no­ni­mas, da­bar te­reiš­kia kruopš­tų teks­to rin­ki­mą tik kai tai yra ne­iš­ven­gia­mai būtina.

Bū­da­mas Har­var­do uni­ver­si­te­to pre­zi­den­tu, ran­ka ra­šy­tą ži­nu­tę lai­kiau sa­vo­tiš­ka su­per­ga­lia. Pa­ra­šy­da­vau jų šim­tus ir vir­šu­ti­nia­me kai­ria­ja­me ra­šo­mo­jo sta­lo stal­čiu­je lai­kiau krū­vą už­ra­šų kor­te­lių. Jos bu­vo bū­das su­si­siek­ti ir pa­sa­ky­ti: „Aš tau ski­riu dė­me­sio“. Ši pa­dė­kos, svei­ki­ni­mo ar užuo­jau­tos ži­nu­tė at­ei­na ne iš ko­kio nors ei­li­nio dar­buo­to­jo ar prie­tai­so, o tie­siai iš ma­nęs. Aš prie jos pri­si­lie­čiau ir ti­kiuo­si, kad ji pa­lies ir jus. Da­bar su­si­mąs­tau, kiek šių ži­nu­čių ga­vė­jų ne­ga­lė­jo jų perskaityti.

Har­var­do uni­ver­si­te­to Wi­de­ner bi­b­lio­te­ka. Har­var­das yra se­niau­sia JAV ir vie­na ge­riau­siai ver­ti­na­mų aukš­tų­jų mo­kyk­lų pasaulyje.

„Gau­ti ran­ka ra­šy­tą laiš­ke­lį yra kaž­kas ža­vaus“, – pri­pa­ži­no vie­nas stu­den­tas. Ar jis tu­rė­jo ome­ny ža­vin­ga kaip an­tikva­ri­nė keis­te­ny­bė? Ža­vin­ga ta pras­me, kad jis ste­buk­lin­gai su­ge­ba už­megz­ti fi­zi­nius ry­šius tarp žmo­nių pro­tų? Ža­vin­ga, nes su­ku­ria ori­gi­na­lu­mo, uni­ka­lu­mo ir au­ten­tiš­ku­mo au­rą? Gal­būt vi­sa tai. Ra­šy­se­na yra sa­vęs iš­raiš­ka, sa­vęs do­va­no­ji­mas. Mi­nios žmo­nių dėl au­to­gra­fų vis dar ver­žia­si prie spor­ti­nin­kų, po­li­ti­kų ir ro­ko žvaigž­džių. Mes dar ne­at­si­sa­kė­me sa­vo trau­kos ra­šy­mui kaip bu­vi­mo iš­raiš­kai: čia ra­šė Džor­džas Va­šing­to­nas, Be­y­on­cé ar Da­vi­das Ortizas!

Yra daug da­ly­kų iš pra­ei­ties, be ku­rių gy­ven­ti yra ge­riau, kaip ir yra kuo džiaug­tis dėl prie­tai­sų, ku­rie ta­po rank­raš­čio iš­ny­ki­mo prie­mo­nė­mis. Ta­čiau rank­raš­čio trū­ku­mas ke­lia ir pa­vo­jų. Mo­ki­niai ne­teks ma­no ma­ty­to jau­du­lio ir įkvė­pi­mo, ku­ris jiems ky­la su­si­dū­rus su fi­zi­niu se­niai mir­ties nu­til­dy­to žmo­gaus iš­sa­ky­tų min­čių ir idė­jų įsi­kū­ni­ji­mu. Rank­raš­čio dė­ka pra­ei­tis ga­li pa­si­ro­dy­ti be­veik gy­va dabartyje.

Kar­tą Oli­ve­rio Wen­del­lo Hol­me­so jau­nes­nio­jo do­ku­men­tuo­se ra­dau ne­di­de­lį už­ra­šy­tą frag­men­tą su jo var­du ir tė­vo ad­re­su. Holm­sas pa­brė­žė šio ma­žo po­pie­riaus la­pe­lio svar­bą, pri­dė­da­mas jį prie di­des­nio la­po su il­ges­niu už­ra­šu, taip pat pa­ra­šy­tu jo pa­ties ran­ka, ku­rį jis iš­sau­go­jo kaip re­lik­vi­ją at­ei­čiai. Jis pa­aiš­ki­no, kad šiuos žo­džius pa­ra­šė 1862-ai­siais An­tie­ta­mo mū­šio lau­ke, kur bu­vo su­žeis­tas, ir pri­si­se­gė po­pie­rių prie uni­for­mos, kad ne­tap­tų vie­nu iš dau­gy­bės pi­lie­ti­nia­me ka­re žu­vu­sių nežinomųjų.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Ta­čiau kar­tais ran­ka ra­šy­ti do­ku­men­tai pa­pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas, ku­rių jų kū­rė­jai nei no­rė­jo, anei su­pra­to. Džeim­sas Hen­ris Ham­mon­das ve­dė ka­ta­lo­gą, ku­ria­me brai­žė ver­gų gi­mi­mo ir mir­ties įra­šus sa­vo Pie­tų Ka­ro­li­nos plan­ta­ci­jo­je. Ka­dan­gi jis įra­šy­da­vo nau­ja­gi­mių tė­vų var­dus ir pa­var­des, o daž­nai ir pa­pil­do­mus ko­men­ta­rus, man pa­vy­ko at­kur­ti gi­mi­nys­tės ry­šius tarp ke­lių kar­tų žmo­nių, ku­riems bu­vo už­draus­ta sau­go­ti sa­vo ra­šy­ti­nę is­to­ri­ją. Vie­nu me­tu Ham­mon­das nu­si­pir­ko aš­tuon­me­tį ber­niu­ką var­du Sam Jo­nes dar­bui na­muo­se ir pa­kei­tė jo var­dą į We­sley. Pra­ėjus be­veik trims de­šimt­me­čiams Ham­mon­das už­re­gist­ra­vo We­sley sū­naus gi­mi­mą – vai­ko, ku­riam We­sley da­vė var­dą Sam Jo­nes. Re­gist­ruo­da­mas kū­di­kio gi­mi­mą, Ham­mon­das grei­čiau­siai ne­su­pra­to Sam/​Wesley at­min­ties ir pa­si­prie­ši­ni­mo veiks­mo. Pra­ėjus dau­giau nei pu­san­t­ro šim­to me­tų, mes vis dar ga­li­me iš­tar­ti Sam Jo­nes vardą.

Rank­raš­čio pra­ra­di­mas pa­veiks mus vi­sus, ne tik stu­den­tus ir moks­li­nin­kus. Ne­ga­lė­da­ma skai­ty­ti raš­to, vi­suo­me­nė ne­ten­ka tie­sio­gi­nės pri­ei­gos prie sa­vo pra­ei­ties. Mes tap­si­me pri­klau­so­mi nuo ne­di­de­lės gru­pės ap­mo­ky­tų ver­tė­jų ir eks­per­tų, ku­rie pra­neš, kas įvy­ko is­to­ri­jo­je – įskai­tant mū­sų pa­čių šei­mų do­ku­men­tus ir įra­šus. Anks­ty­vai­siais nau­jai­siais lai­kais va­ka­ruo­se raš­tin­gu­mą ska­ti­no žmo­nių troš­ki­mas pa­tiems skai­ty­ti Die­vo žo­dį ir bū­ti įga­lin­tiems be­tar­piš­kos pa­tir­ties. Rank­raš­čio at­si­sa­ky­mas yra įdo­mi at­virkš­ti­nė pa­ra­le­lė: mes pra­ran­da­me ry­šį ir taip pa­tys sa­ve nugaliname.

Per pas­ku­ti­nį se­mi­na­rą prie ma­nęs pri­ėjo mo­ki­nys su vie­nos ma­no kny­gų eg­zemp­lio­riu­mi ir pa­pra­šė jį pa­si­ra­šy­ti. Pa­ra­šiau įra­šą, ku­ria­me bu­vo ne tik jo ir ma­no var­dai, bet ir pa­dė­ka už jo in­dė­lį į se­mi­na­rą. Tuo­met šiek tiek mąs­liai pa­klau­siau, ar jis no­rė­tų, kad jam jį perskaityčiau.

Drew Gil­pin Faust, „Gen Z Ne­ver Le­ar­ned to Re­ad Cur­si­ve“, The At­lan­tic, 16 09 2022. Iš ang­lų kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.

Taip pat skaityk

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Sunku nupjauti gulinčius javus

Šalies komunistinis režimas jaunimui kelia neišpildomus lūkesčius. Naujo judėjimo pasipriešinimo taktika – radikaliai pasiduoti.