Z karta nepažįsta rankraščio

Naujosios technologijos iš mokyklos išstumia kadaise plačiai paplitusį įgūdį. Kaip naujoji karta pažins praeitį?

Katie Martin iliustracija pagal Kongreso bibliotekos šaltinius

Vie­nas stu­den­tas ki­tiems 14 ma­no dės­to­mo ba­ka­lau­ro se­mi­na­ro da­ly­vių pa­sa­ko­jo apie ge­rą kny­gą, pil­ną pui­kių iliust­ra­ci­jų, pa­vyz­džiui, ak­tu­alių nuo­trau­kų su rank­raš­čiais iš JAV pi­lie­ti­nio ka­ro lai­kų. Ta­čiau, tę­sė jis, jos jam ne­bu­vo la­bai nau­din­gos, nes aiš­ku jis ne­mo­kė­jo skai­ty­ti ran­ka pa­ra­šy­to teksto.

Ar tei­sin­gai jį iš­gir­dau? „Kas dar ne­mo­ka skai­ty­ti rank­raš­čio?“ – pa­klau­siau sa­lės. At­sa­ky­mas: maž­daug du treč­da­liai. „O kas ne­mo­ka juo ra­šy­ti?“ Dar dau­giau. O kaip su pa­ra­šais? Jie juos su­kur­pė de­rin­da­mi pa­dri­kas rank­raš­čio ži­nias ir kū­ry­bin­gas ke­ver­zo­nes bei kil­pe­les. Pra­links­min­ti ma­no nuo­sta­bos, stu­den­tai pa­si­da­li­no sa­vo min­ti­mis apie raš­to vaid­me­nį – ar jo sto­ką – jų gy­ve­ni­me. Vie­toj JAV pi­lie­ti­nio ka­ro pra­ei­ties, ėmė­me ty­ri­nė­ti vi­sai ki­tus is­to­ri­nius po­ky­čius. Dėl ma­no pa­si­me­ti­mo ta­pau jų mo­ki­niu ir sa­vo­tiš­ku su pa­si­kei­tu­siu pa­sau­liu su­si­dū­ru­siu is­to­ri­niu artefaktu.

2010-ai­siais ra­šy­mas ran­ka bu­vo iš­brauk­tas iš bend­rų­jų JAV švie­ti­mo prog­ra­mų. Stu­den­tai ma­no se­mi­na­re ir jų bend­ra­am­žiai tuo me­tu lan­kė pra­di­nę mo­kyk­lą. Ta­da mo­ky­mas ra­šy­ti ran­ka jau pa­ty­rė nuo­smu­kį, nes ne­šio­ja­mie­ji ir plan­še­ti­niai kom­piu­te­riai bei „teks­to rin­ki­mo“ pa­mo­kos mo­kyk­lo­je vai­din­da­vo vis svar­bes­nį vaid­me­nį. Dau­gu­ma ma­no stu­den­tų pri­si­mi­nė, kad ne il­giau kaip me­tus jie bu­vo pa­vir­šu­ti­niš­kai mo­ko­mi ra­šy­ti ran­ka ir tai daž­nai bu­vo vi­sai nu­stu­mia­ma į ša­lį vis svar­bė­jan­čio „mo­ky­mo­si dėl testų“. Da­bar, pa­te­kę į uni­ver­si­te­tą, jie yra pa­sau­lio be rank­raš­čio pirmeiviai.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Nors tuo me­tu to ne­ži­no­jau, 2010-ųjų spren­di­mas dėl ra­šy­mo ran­ka bend­ro­sio­se prog­ra­mo­se su­kė­lė daug šur­mu­lio. The At­lan­tic, The New Yor­ker, The New York Ti­mes ir ki­tuo­se lei­di­niuo­se pa­si­ro­dė rau­dos apie ar­tė­jan­tį ci­vi­li­za­ci­jos nuo­smu­kį. Raš­to gy­nė­jai įvai­riai įro­di­nė­jo, kad pa­žin­ti rank­raš­tį yra „pa­ma­ti­nė tei­sė“, ker­ti­nis ry­šys tarp ran­kos ir sme­ge­nų, es­mi­nė sa­vi­dis­ci­p­li­nos for­ma ir fun­da­men­ta­li ta­pa­ty­bės iš­raiš­ka. Jo iš­ny­ki­mas reikš­tų bai­lų pa­si­da­vi­mą „ak­tu­alu­mo tironijai“.

Per de­šimt­me­tį ko­vin­gi ša­li­nin­kai pa­sie­kė, kad dau­giau nei 20 JAV vals­ti­jų ėmė­si prie­mo­nių, rei­ka­lau­jan­čių mo­ky­ti ra­šy­ti ran­ka. Tuo pat me­tu ko­va dėl rank­raš­čio ta­po vis di­dė­jan­čios po­li­ti­zuo­tos nostal­gi­jos pra­ras­tai pra­ei­čiai da­li­mi. 2016-ai­siais Lui­zia­nos vals­ti­jos se­na­to­riai sa­vo rin­kė­jams pri­mi­nė, kad JAV Ne­pri­klau­so­my­bės dekla­ra­ci­ja bu­vo pa­ra­šy­ta ran­ka, ir vien­bal­siai bal­suo­da­mi už mo­ky­mo ra­šy­ti ran­ka at­kū­ri­mą su­šu­ko „Ame­ri­ka!“

Ta­čiau at­ro­do, kad rank­raš­čio nuo­smu­kis ne­iš­ven­gia­mas. Juk raš­tas yra tech­no­lo­gi­ja, o dau­gu­ma tech­no­lo­gi­jų anks­čiau ar vė­liau yra pra­noks­ta­mos ir pa­kei­čia­mos ki­tų. Kaip kny­go­je „Handw­ri­ting in Ame­ri­ca“ tei­gia Ta­ma­ra Pla­kins Thorn­ton, ra­šy­se­ną vi­sa­da vei­kė kin­tan­čios so­cia­li­nės ir kul­tū­ri­nės jė­gos. XVIII a. Ame­ri­ko­je raš­tas bu­vo pri­vi­le­gi­juo­tų­jų sri­tis. Pa­gal įsta­ty­mus ar pa­pro­čius ver­gams be­veik vi­sur bu­vo drau­džia­ma skai­ty­ti. Nau­jo­jo­je Ang­li­jo­je be­veik vi­si vy­rai ir mo­te­rys mo­kė­jo skai­ty­ti; Pie­tuo­se, kur ne­bu­vo su­kur­ta ana­lo­giš­ka bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lų sis­te­ma, skai­ty­ti mo­kė­jo kur kas ma­žes­nis pro­cen­tas net bal­tų­jų gy­ven­to­jų. Ta­čiau ra­šy­mas bu­vo daug ma­žiau pa­pli­tęs – ko­lo­ni­ji­nė­je Ame­ri­ko­je jo bu­vo mo­ko­ma pa­ski­rai ir re­tai, daž­niau­siai tik sta­tu­są ir pa­rei­gas ei­nan­čių vy­rų ir aukš­tes­nių­jų kla­sių mo­te­rų. Vy­rai ir mo­te­rys net­gi mo­kė­si skir­tin­gų raš­tų – mo­te­rims bu­vo skir­tas dai­ly­raš­tis, o val­džios ir pre­ky­bos pa­sau­ly­je gy­ve­nu­siems vy­rams – ne­puoš­tas, funkcionalesnis.

XVIII a. olan­dų šei­ma Niu­jor­ke, me­džio rai­ži­nys. North Wind Pic­tu­re Ar­chi­ves nuotrauka

Pir­mo­je XIX a. pu­sė­je la­bai pa­dau­gė­jo ge­ban­čių ra­šy­ti mo­te­rų. Iki 1860-ųjų dau­giau kaip 90 pro­cen­tų bal­tų­jų Ame­ri­kos gy­ven­to­jų mo­kė­jo skai­ty­ti ir ra­šy­ti. Tuo pat me­tu ro­man­ti­nė ir Vik­to­ri­jos lai­kų sub­jek­ty­vu­mo sam­pra­ta nuo­lat stip­ri­no ta­ria­mą raš­to ir as­mens ta­pa­ty­bės są­ry­šį. Ra­šy­se­na im­ta lai­ky­ti ly­ties, kla­sės ir gi­les­nių cha­rak­te­rio ir sie­los sa­vy­bių ženk­lu ir iš­raiš­ka. Pa­ra­šo, kaip uni­ka­laus konk­re­taus as­mens žy­mės, sam­pra­ta pa­laips­niui bu­vo įtvir­tin­ta įsta­ty­muo­se ir pri­pa­žin­ta tei­sė­tu tei­si­niu įrodymu.

XX a. pra­džio­je ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė jau bu­vo pa­kan­ka­mai įsi­tvir­ti­nu­si, kad bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti pla­čiai skelb­ti apie at­gy­ve­nu­sį rank­raš­tį. Ta­čiau nuo­puo­lis už­tru­ko. 1956-ai­siais žur­na­las Lo­ok pas­kel­bė, kad ra­šy­mas ran­ka yra „at­gy­ve­na“, bet rank­raš­tis dar de­šimt­me­čius už­ėmė tvir­tas po­zi­ci­jas mo­ky­mo programose.

At­si­žvel­giant į da­bar­ti­nę stu­den­tų kar­tą, kai tik ne­dau­ge­lis mo­ka skai­ty­ti ar ra­šy­ti ran­ka, sun­ku ma­ny­ti, kad jis ka­da nors vėl taps veiks­min­ga ko­mu­ni­ka­ci­jos for­ma. Pa­klau­siau sa­vo stu­den­tų apie pa­sek­mes to, ką jie man pa­pa­sa­ko­jo, pir­miau­sia at­kreip­da­mas dė­me­sį į jų stu­den­tiš­ką pa­tir­tį. Ne, dau­gu­ma šių is­to­ri­jos stu­den­tų pri­si­pa­ži­no, kad jie ne­ga­li skai­ty­ti rank­raš­čių. Jei­gu jiems bu­vo pa­skir­tas ti­ria­ma­sis dar­bas, jie ieš­ko­jo te­mų, ku­rios rem­tų­si tik pub­li­kuo­tais šal­ti­niais. Vie­nas stu­den­tas dėl šios prie­žas­ties per­tvar­kė sa­vo pas­ku­ti­nio kur­so bai­gia­mą­jį dar­bą; ki­ta to­liau ne­plė­to­jo sa­vo su­si­do­mė­ji­mo Vir­gi­nia Wo­olf, nes raš­to dar­be jai bū­tų te­kę skai­ty­ti jos ran­ka ra­šy­tus laiš­kus. At­ei­ty­je rank­raš­čio teks mo­ky­ti moks­li­nin­kus taip, kaip šian­dien mo­ko­ma Elž­bie­tos lai­kų kan­ce­lia­ri­nė ra­šy­se­nos ar paleografijos.

„Ar­gi pro­fe­so­riai jų raš­to dar­buo­se ir eg­za­mi­nuo­se ne­pa­lik­da­vo ran­ka ra­šy­tų pa­sta­bų? Dau­ge­liui stu­den­tų jos bu­vo ne­įs­kai­to­mos. Kar­tais jie pra­šy­da­vo dės­ty­to­jų pa­sta­bas iš­šif­ruo­ti, bet daž­niau tie­siog ne­kreip­da­vo į jas dėmesio.“

Klau­si­nė­jau to­liau. Ar­gi pro­fe­so­riai jų raš­to dar­buo­se ir eg­za­mi­nuo­se ne­pa­lik­da­vo ran­ka ra­šy­tų pa­sta­bų? Dau­ge­liui stu­den­tų jos bu­vo ne­įs­kai­to­mos. Kar­tais jie pra­šy­da­vo dės­ty­to­jų pa­sta­bas iš­šif­ruo­ti, bet daž­niau tie­siog ne­kreip­da­vo į jas dė­me­sio. Dau­gu­ma dės­ty­to­jų, ypač po nuo­to­li­nio mo­ky­mo per pa­n­de­mi­ją, da­bar ver­ti­na vir­tu­aliai. Ta­čiau su­si­mąs­čiau, kiek ma­no ko­le­gų uo­liai tei­kė ran­ka ra­šy­tas pa­sta­bas, nė ne­nu­tuok­da­mi, kad jos nie­ka­da ne­bus perskaitytos.

„O kaip su ra­šy­mu ran­ka as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me?“ – tę­siau aš. Vie­nas stu­den­tas pa­pa­sa­ko­jo, kad jam te­ko pra­šy­ti tė­vų „iš­vers­ti“ se­ne­lių ran­ka pa­ra­šy­tus laiš­kus. Pa­klau­siau mo­ki­nių, ar jie su­da­ri­nė­ja pir­ki­nių są­ra­šus, ve­da die­no­raš­čius, ra­šo pa­dė­kos ar užuo­jau­tos laiš­kus. Be­veik vi­si at­sa­kė tei­gia­mai. Be­veik vi­si at­sa­kė, kad tai da­rė ne­šio­ja­mai­siais kom­piu­te­riais ir te­le­fo­nais ar­ba kar­tais ant po­pie­riaus spaus­din­to­mis raidė­mis. Dau­ge­liui jau­nų žmo­nių „ra­šy­mas ran­ka“, ku­ris anks­čiau iš es­mės bu­vo dai­ly­raš­čio si­no­ni­mas, da­bar te­reiš­kia kruopš­tų teks­to rin­ki­mą tik kai tai yra ne­iš­ven­gia­mai būtina.

Bū­da­mas Har­var­do uni­ver­si­te­to pre­zi­den­tu, ran­ka ra­šy­tą ži­nu­tę lai­kiau sa­vo­tiš­ka su­per­ga­lia. Pa­ra­šy­da­vau jų šim­tus ir vir­šu­ti­nia­me kai­ria­ja­me ra­šo­mo­jo sta­lo stal­čiu­je lai­kiau krū­vą už­ra­šų kor­te­lių. Jos bu­vo bū­das su­si­siek­ti ir pa­sa­ky­ti: „Aš tau ski­riu dė­me­sio“. Ši pa­dė­kos, svei­ki­ni­mo ar užuo­jau­tos ži­nu­tė at­ei­na ne iš ko­kio nors ei­li­nio dar­buo­to­jo ar prie­tai­so, o tie­siai iš ma­nęs. Aš prie jos pri­si­lie­čiau ir ti­kiuo­si, kad ji pa­lies ir jus. Da­bar su­si­mąs­tau, kiek šių ži­nu­čių ga­vė­jų ne­ga­lė­jo jų perskaityti.

Har­var­do uni­ver­si­te­to Wi­de­ner bi­b­lio­te­ka. Har­var­das yra se­niau­sia JAV ir vie­na ge­riau­siai ver­ti­na­mų aukš­tų­jų mo­kyk­lų pasaulyje.

„Gau­ti ran­ka ra­šy­tą laiš­ke­lį yra kaž­kas ža­vaus“, – pri­pa­ži­no vie­nas stu­den­tas. Ar jis tu­rė­jo ome­ny ža­vin­ga kaip an­tikva­ri­nė keis­te­ny­bė? Ža­vin­ga ta pras­me, kad jis ste­buk­lin­gai su­ge­ba už­megz­ti fi­zi­nius ry­šius tarp žmo­nių pro­tų? Ža­vin­ga, nes su­ku­ria ori­gi­na­lu­mo, uni­ka­lu­mo ir au­ten­tiš­ku­mo au­rą? Gal­būt vi­sa tai. Ra­šy­se­na yra sa­vęs iš­raiš­ka, sa­vęs do­va­no­ji­mas. Mi­nios žmo­nių dėl au­to­gra­fų vis dar ver­žia­si prie spor­ti­nin­kų, po­li­ti­kų ir ro­ko žvaigž­džių. Mes dar ne­at­si­sa­kė­me sa­vo trau­kos ra­šy­mui kaip bu­vi­mo iš­raiš­kai: čia ra­šė Džor­džas Va­šing­to­nas, Be­y­on­cé ar Da­vi­das Ortizas!

Yra daug da­ly­kų iš pra­ei­ties, be ku­rių gy­ven­ti yra ge­riau, kaip ir yra kuo džiaug­tis dėl prie­tai­sų, ku­rie ta­po rank­raš­čio iš­ny­ki­mo prie­mo­nė­mis. Ta­čiau rank­raš­čio trū­ku­mas ke­lia ir pa­vo­jų. Mo­ki­niai ne­teks ma­no ma­ty­to jau­du­lio ir įkvė­pi­mo, ku­ris jiems ky­la su­si­dū­rus su fi­zi­niu se­niai mir­ties nu­til­dy­to žmo­gaus iš­sa­ky­tų min­čių ir idė­jų įsi­kū­ni­ji­mu. Rank­raš­čio dė­ka pra­ei­tis ga­li pa­si­ro­dy­ti be­veik gy­va dabartyje.

Kar­tą Oli­ve­rio Wen­del­lo Hol­me­so jau­nes­nio­jo do­ku­men­tuo­se ra­dau ne­di­de­lį už­ra­šy­tą frag­men­tą su jo var­du ir tė­vo ad­re­su. Holm­sas pa­brė­žė šio ma­žo po­pie­riaus la­pe­lio svar­bą, pri­dė­da­mas jį prie di­des­nio la­po su il­ges­niu už­ra­šu, taip pat pa­ra­šy­tu jo pa­ties ran­ka, ku­rį jis iš­sau­go­jo kaip re­lik­vi­ją at­ei­čiai. Jis pa­aiš­ki­no, kad šiuos žo­džius pa­ra­šė 1862-ai­siais An­tie­ta­mo mū­šio lau­ke, kur bu­vo su­žeis­tas, ir pri­si­se­gė po­pie­rių prie uni­for­mos, kad ne­tap­tų vie­nu iš dau­gy­bės pi­lie­ti­nia­me ka­re žu­vu­sių nežinomųjų.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Ta­čiau kar­tais ran­ka ra­šy­ti do­ku­men­tai pa­pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas, ku­rių jų kū­rė­jai nei no­rė­jo, anei su­pra­to. Džeim­sas Hen­ris Ham­mon­das ve­dė ka­ta­lo­gą, ku­ria­me brai­žė ver­gų gi­mi­mo ir mir­ties įra­šus sa­vo Pie­tų Ka­ro­li­nos plan­ta­ci­jo­je. Ka­dan­gi jis įra­šy­da­vo nau­ja­gi­mių tė­vų var­dus ir pa­var­des, o daž­nai ir pa­pil­do­mus ko­men­ta­rus, man pa­vy­ko at­kur­ti gi­mi­nys­tės ry­šius tarp ke­lių kar­tų žmo­nių, ku­riems bu­vo už­draus­ta sau­go­ti sa­vo ra­šy­ti­nę is­to­ri­ją. Vie­nu me­tu Ham­mon­das nu­si­pir­ko aš­tuon­me­tį ber­niu­ką var­du Sam Jo­nes dar­bui na­muo­se ir pa­kei­tė jo var­dą į We­sley. Pra­ėjus be­veik trims de­šimt­me­čiams Ham­mon­das už­re­gist­ra­vo We­sley sū­naus gi­mi­mą – vai­ko, ku­riam We­sley da­vė var­dą Sam Jo­nes. Re­gist­ruo­da­mas kū­di­kio gi­mi­mą, Ham­mon­das grei­čiau­siai ne­su­pra­to Sam/​Wesley at­min­ties ir pa­si­prie­ši­ni­mo veiks­mo. Pra­ėjus dau­giau nei pu­san­t­ro šim­to me­tų, mes vis dar ga­li­me iš­tar­ti Sam Jo­nes vardą.

Rank­raš­čio pra­ra­di­mas pa­veiks mus vi­sus, ne tik stu­den­tus ir moks­li­nin­kus. Ne­ga­lė­da­ma skai­ty­ti raš­to, vi­suo­me­nė ne­ten­ka tie­sio­gi­nės pri­ei­gos prie sa­vo pra­ei­ties. Mes tap­si­me pri­klau­so­mi nuo ne­di­de­lės gru­pės ap­mo­ky­tų ver­tė­jų ir eks­per­tų, ku­rie pra­neš, kas įvy­ko is­to­ri­jo­je – įskai­tant mū­sų pa­čių šei­mų do­ku­men­tus ir įra­šus. Anks­ty­vai­siais nau­jai­siais lai­kais va­ka­ruo­se raš­tin­gu­mą ska­ti­no žmo­nių troš­ki­mas pa­tiems skai­ty­ti Die­vo žo­dį ir bū­ti įga­lin­tiems be­tar­piš­kos pa­tir­ties. Rank­raš­čio at­si­sa­ky­mas yra įdo­mi at­virkš­ti­nė pa­ra­le­lė: mes pra­ran­da­me ry­šį ir taip pa­tys sa­ve nugaliname.

Per pas­ku­ti­nį se­mi­na­rą prie ma­nęs pri­ėjo mo­ki­nys su vie­nos ma­no kny­gų eg­zemp­lio­riu­mi ir pa­pra­šė jį pa­si­ra­šy­ti. Pa­ra­šiau įra­šą, ku­ria­me bu­vo ne tik jo ir ma­no var­dai, bet ir pa­dė­ka už jo in­dė­lį į se­mi­na­rą. Tuo­met šiek tiek mąs­liai pa­klau­siau, ar jis no­rė­tų, kad jam jį perskaityčiau.

Drew Gil­pin Faust, „Gen Z Ne­ver Le­ar­ned to Re­ad Cur­si­ve“, The At­lan­tic, 16 09 2022. Iš ang­lų kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.

Taip pat skaityk

Tolimas ir artimas

Karo padariniai studentams kelia socialinių sunkumų. Savivalda ir Vyriausybė vėl neatliko namų darbų.