Miela skaitytoja, mielas skaitytojau

„Tu­riu tau blo­gų nau­jie­nų, Joh­nai“ fil­me „Lock, Stock and Two Smo­king Bar­rels“ sa­ko re­ke­ti­nin­kas Big Ch­ri­sas, prieš so­lia­ru­mo dang­čiu trenk­da­mas ja­me be­si­pleš­ki­nan­čiam sa­vo sko­li­nin­kui. Taip dar kar­tą pa­tvir­tin­da­mas, kad nė­ra ge­ro bū­do pra­neš­ti blo­gų nau­jie­nų. Tad trum­pai drū­tai: mie­la skai­ty­to­ja, mie­las skai­ty­to­jau, nau­ją ŠAUKSMĄ skai­tai pas­ku­ti­nį kar­tą. Ka­dan­gi tai pas­ku­ti­nis žur­na­lo nu­me­ris, ga­li­ma sau­giai da­ry­ti prie­lai­dą, kad jo re­dak­ci­jai pa­vy­ko ne vis­kas. šauks­mas nuo pat pir­mų­jų die­nų su­si­dū­rė su prob­le­mo­mis – dvi iš jų bu­vo es­mi­nės ir ly­dė­jo jį iki pas­ku­ti­nių dienų.

Pir­ma, ko­man­da. Mul­ti­me­dia­liam žur­na­lui rei­kia ne tik ra­šy­ti. Rei­kia tvar­ky­ti sve­tai­nę, rū­pin­tis so­cia­li­niais tink­lais, re­da­guo­ti teks­tus ir nuo­trau­kas, pa­lai­ky­ti ry­šį su au­to­riais, ma­ke­tuo­ti ir rū­pin­tis ad­mi­nist­ra­ci­niais rei­ka­lais. Ki­taip ta­riant, ko­ky­biš­kam lei­di­niui leis­ti rei­kia spe­ci­fi­nių ži­nių – ir jų tu­rin­čios ko­man­dos. Dėl šios prie­žas­ties žur­na­lo lei­dy­ba re­dak­ci­jai jau po pir­mo­jo nu­me­rio ta­po per di­de­le už­duo­ti­mi. Be to, po ku­rio lai­ko pa­aiš­kė­jo: ne vi­sus spau­da do­mi­na tiek, kad jie bū­tų pa­si­ruo­šę į ją in­ves­tuo­ti daug sa­vo lai­ko. Bė­gant lai­kui ta ma­ža ko­man­da net­gi dar sumažėjo.

Ant­ra, fi­nan­sai. šauks­mo bend­ra­dar­bių dar­bas li­ko ne­at­ly­gin­ti­nas, nes re­dak­ci­jai ne­pa­vy­ko už­tik­rin­ti di­des­nio žur­na­lo biu­dže­to. Di­džią­ją da­lį jo įplau­kų su­da­rė sa­va­no­riš­ka pa­ra­ma. Ji ei­nant lai­kui iš­li­ko sta­bi­li, bet jos ne­už­te­ko pa­da­ry­ti žur­na­lą pa­traukles­nį po­ten­cia­liems bend­ra­dar­biams. Su­si­do­mė­ji­mo ne­su­si­lau­kė uni­ver­si­te­tams, stu­den­tų at­sto­vy­bėms, stu­den­tų ir jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­joms siū­ly­tos pa­ra­mos pre­nu­me­ra­tos. Ne­pa­vy­ko ir ban­dy­mai di­ver­si­fi­kuo­ti fi­nan­sus pro­jek­ti­niais pi­ni­gais ar reklama.

Spren­džiant šias prob­le­mas, ma­no aki­mis, re­dak­ci­jai la­biau­siai pri­trū­ko at­vi­ru­mo – nau­jo­vėms ir žmo­nėms. Kaž­kam ne­vei­kiant kar­tais pri­trūk­da­vo drą­sos iš­ban­dy­ti ką nors nau­jo. Ne vi­sa­da pa­vy­ko bū­ti at­vi­riems per­duo­dant ir per­i­mant už­duo­tis, taip pat iš­mok­ti kaž­ką nau­jo ir mo­ky­tis vie­niems iš ki­tų. Ne­pai­sant nuo­la­ti­nių kvie­ti­mų pri­si­jung­ti, ko­man­da taip ir ne­pa­di­dė­jo. Dar da­bar pri­si­me­nu vie­ną su­si­ti­ki­mą, ku­ria­me prie šauks­mo no­rė­jo pri­si­jung­ti bu­vu­si stu­den­tų at­sto­vy­bės na­rė. Kai ku­rie na­riai ją pa­si­ti­ko su di­de­liu skep­siu – šio epi­zo­do man gai­la iki šiol.

Pir­ma­me spaus­din­ta­me šauks­mo nu­me­ry­je re­dak­ci­ja dė­lio­jo sa­vo tiks­lus: mo­ky­ti ir mo­ky­tis ži­nias­klai­dos ama­to; im­tis stu­den­tų sa­vi­val­dos ir na­cio­na­li­nės po­li­ti­kos te­mų; su­teik­ti erd­vę jau­niems me­ni­nin­kams pa­ro­dy­ti sa­vo dar­bus ir, ga­liau­siai, ge­rai pra­leis­ti lai­ką. Ar šauks­mui tai pavyko?

Jei kas pa­klaus­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės bi­b­lio­te­kos, jos at­sa­ky­mas bū­tų vie­na­reikš­miš­kas: re­dak­ci­ja sa­vo mi­si­ją įvyk­dė. šauks­mo nu­me­riai pa­te­ko į ka­ta­lo­go ro­dyk­les „Stu­den­tai – Lie­tu­va – Pa­žiū­ros – Pe­rio­di­ka“ ir „Stu­den­tai – Lie­tu­va – Po­li­ti­nė veik­la – Pe­rio­di­ka“. Tai – vie­nin­te­lis lei­di­nys šio­se kategorijose.

Re­dak­ci­ja dar­ba­vo­si ne vie­na – jai pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sė ai­bė ko­le­gių ir ko­le­gų. Jų in­dė­lis ge­riau­siai ir pa­ro­do, kas iš tik­rų­jų pa­vy­ko ŠAUKSMUI.

Pir­miau­sia, aiš­ku, tal­ki­no au­to­riai. Dau­ge­liui ŠAUKSMO bend­ra­dar­bių tai bu­vo pir­mo­sios žur­na­lis­ti­nės pa­tir­tys. Kuo ski­ria­si ko­men­ta­ras nuo straips­nio? Kas yra ge­ras in­ter­viu? Kaip su­for­mu­luo­ti min­tį taip, kad ją su­pras­tų ir so­cio­lo­gi­jos ma­gist­ro ne­bai­gę skai­ty­to­jai? Ar au­to­riams tai pa­vy­ko, lie­ka spręs­ti skai­ty­to­jams, bet vi­si jie tu­rė­jo ieš­ko­ti at­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus. Šią pa­tir­tį jie ne­šio­ja­si su sa­vi­mi ir šiandien.

Iš šių pa­ieš­kų iš­ėjo daug pui­kių teks­tų. Ga­liu pa­mi­nė­ti vos ke­lis at­si­tik­ti­ne tvar­ka. Dau­man­to Skin­kio at­lik­tas ir re­dak­ci­jos ap­do­ro­tas ty­ri­mas apie stu­den­tų at­sto­vy­bių ir Lie­tu­vos stu­den­tų są­jun­gos fi­nan­sus su­lau­kė na­cio­na­li­nio trans­liuo­to­jo LRT dė­me­sio. Be­atos Sta­ro­du­bo­vos esė apie neš­lo­vin­gą­jį skai­ty­mą at­si­dū­rė vals­ty­bi­nių bran­dos eg­za­mi­nų už­duo­ty­se. Ma­no pa­ties ty­ri­mas at­sklei­dė ne­šva­rią po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos „KAr­tu“ virtuvę.

Tu­rint ome­ny­je, kad vi­si au­to­riai ir re­dak­to­riai dir­bo ne­at­ly­gin­ti­nai, tai – ne­men­ki pa­sie­ki­mai. Vie­nin­te­liai bend­ra­dar­biai, ku­rie su­lauk­da­vo at­ly­gio, bu­vo spaus­din­tą žur­na­lą iliust­ruo­jan­tys me­ni­nin­kai – gra­fi­kės ir gra­fi­kai. Jų in­dė­lis – uni­ka­lūs vir­še­liai ir vi­daus iliustracijos.

Tal­ki­nin­kų gau­sa ro­do dar vie­ną da­ly­ką: ei­nant me­tams ŠAUKSMAS ta­po žur­na­lu, ku­riam no­rė­jo kur­ti vis dau­giau žmo­nių. Į pas­ku­ti­nius kvie­ti­mus ra­šy­ti at­si­liep­da­vo toks bū­rys au­to­rių, kad re­dak­ci­ja ga­lė­jo sau leis­ti kai ku­riuos pa­siū­ly­mus at­mes­ti. Pa­na­šiai su iliust­ra­to­riais: pir­mie­siems nu­me­riams var­dų ieš­ko­jo­me pa­tys, o pas­ku­ti­niams jau rin­ko­mės iš žmo­nių, ku­rie pa­tys at­siųs­da­vo sa­vo darbus.

Su­si­do­mė­ji­mą šauks­mui ro­dė ir ži­nias­klai­dos prie­mo­nės. Apie pir­mą­jį žur­na­lo nu­me­rį pra­ne­šė LRT, vė­liau in­ter­ne­ti­nis šauks­mo pus­la­pis bu­vo įtrauk­tas į tarp­tau­ti­nį nau­jie­nų por­ta­lų re­gist­rą „Semb­ra­me­dia“ gre­ta ki­tų di­džių­jų Lie­tu­vos nau­jie­nų sve­tai­nių. Ne­ma­žai au­to­rių teks­tų pa­si­ro­dė įdo­mūs „Ber­nar­di­nams“ ir GPB. Tai, kad ŠAUKSMO teks­tus per­pub­li­ka­vo ir pran­ciš­ko­nų in­ter­ne­ti­nis dien­raš­tis, ir kai­rių­jų nau­jie­nų por­ta­las – ge­res­nį pa­vyz­dį, ro­dan­tį pla­tų žur­na­lo įver­ti­ni­mą, bū­tų sun­ku surasti.

Žur­na­lo rė­mė­jai taip pat įdė­jo sa­vo in­dė­lį – tik­rą­ja to žo­džio pras­me. Dė­ka sau­je­lės dos­nių ir lo­ja­lių – ne­pa­bi­jo­ki­me žo­džio – me­ce­na­tų, bė­gant me­tams pa­ra­ma iš­li­ko sta­bi­li, net kai šauks­mas ne vi­sa­da lai­ku iš­pil­dy­da­vo sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus. Ne­pri­klau­so­mai nuo jos dy­džio – bu­vo ir au­ko­jan­čių tri­žen­kles su­mas, ir tie­siog ski­rian­čių su­mo­kė­tą GPM da­lį – vi­si rė­mė­jai da­vė aiš­kų sig­na­lą, kad ŠAUKSMAS reikalingas.

Svar­biau­sias in­dė­lis, ži­no­ma, yra skai­ty­to­jų. Ge­riau­siais sve­tai­nės gy­va­vi­mo me­tais per me­tus jo­je ap­si­lan­ky­da­vo dau­giau kaip še­ši tūks­tan­čiai žmo­nių. Lie­tu­vo­je stu­di­juo­ja apie šim­tas tūks­tan­čių stu­den­tų, tad pa­sie­kė­me apie še­šis pro­cen­tus mū­sų po­ten­cia­lios skai­ty­to­jų au­di­to­ri­jos. Dėl duo­me­nų sty­giaus tai sun­ku pa­ly­gin­ti su ki­tais jau­ni­mo ar stu­den­tų lei­di­niais, bet vie­ną pa­vyz­dį pa­teik­ti ga­li­ma: 2021 me­tais di­džiau­sio Lie­tu­vos dien­raš­čio „Lie­tu­vos ry­tas“ da­lis tarp ša­lies skai­ty­to­jų bu­vo apie 5,4 pro­cen­to – šian­dien šis skai­čius, ko ge­ro, ge­ro­kai mažesnis.

ŠAUKSMO skai­ty­to­jų ap­klau­sos ro­dė, kad skai­ty­to­jai žur­na­lu yra pa­ten­kin­ti. Ne vie­nas straips­nis su­kel­da­vo dis­ku­si­jas tarp stu­den­tų ir jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų, o teks­tai apie po­li­ti­nius ar ki­tus vi­suo­me­nei svar­bius įvy­kius ne kar­tą pas­ka­ti­no jas skaidrin­ti sa­vo veik­lą ar im­tis reformų.

Au­to­riai, gra­fi­kės, žur­na­lis­tai, rė­mė­jos, skai­ty­to­jai – ai­bei žmo­nių šauks­mas pa­si­ro­dė ver­tas jų dė­me­sio, lai­ko, triū­so ir lė­šų. Tai ge­riau­sias jo sėk­mės įro­dy­mas. Kai prieš sep­ty­ne­rius me­tus pa­si­ro­dė pir­mie­ji įra­šai šauks­mo tink­la­raš­ty­je, nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad pa­vyks nu­veik­ti tiek daug. To­dėl pa­bai­gai be­lie­ka to pa­ties Big Ch­ri­so žo­džiais pri­dur­ti: „It’s been emotional“. ■