Atrodo, kad švietimo skaitmeninimas yra lyg nesuvaldoma gamtos stichija, pagaliau galėjusi praūžti prasidėjus Covid-19. Tad šiuo metu nuotolinio mokymosi kritikai taikosi tik į nelygybę švietimo srityje, sustiprėjusią dėl nevienodo aprūpinimo būtinais ištekliais. Iš tiesų tai yra milžiniška problema: ne kiekvienas mokinys ir mokinė turi reikiamus prietaisus, be to, ankštuose būstuose sunku dalyvauti vaizdo konferencijose ir daryti namų darbus. Bet prieš imant reikalauti planšečių visiems, iškyla esminis klausimas, ar apskritai reikėtų siekti suskaitmeninti švietimą.
Daug kas, ką liaupsiname kaip galimybę, pasirodo tėra tariami sprendimai, kuriais problemos tik atidedamos: algoritmai mokiniams sudaro individualius mokymosi planus, bet tuomet nebeįdarbinami mokytojai, nepaisant to, kad kompiuterinės mokymosi programos geba atlikti toli gražu ne visas įvairiapuses mokytojų užduotis. Nuotoliniuose kursuose gali dalyvauti ir vaikus auginantys studentai ar studentai su negalia, bet tuomet nepasirūpinama vaikų priežiūra ir neužtikrinama prieiga žmonėms su negalia, galiausiai studentai lieka izoliuoti nuo bendrakursių.
Nuotolinis mokymas veda prie švietimo ekonomizacijos
Iš tiesų pirmiausia tai yra dar viena švietimo ekonomizacijos forma, kai vietoj gilaus mokomojo dalyko suvokimo, kuris įgaunamas per dialogą su kitais, siekiama efektyvaus lengvai testuojamų žinių produkavimo. Į akis krenta paralelės tarp mokymosi naudojant kompiuterines programas ir skaitmeninės darbo aplinkos, jau būdingos ne tik IT, bet ir daliai amatų ir paslaugų sektoriaus bei kūrybinės veiklos: ir darbo procesas, ir mokomoji medžiaga suskaidoma į mažus žingsnelius, kuriuos nustato kompiuterinė programa; matuojant realų atlikimo laiką žmogus verčiamas kuo greičiau reaguoti, be to, pasidaro lengviau palyginti rezultatus, o tai didina konkurenciją ir jos keliamą spaudimą. Prarandamas bendras temos ar veiklos vaizdas ir tampa neįmanoma savarankiškai struktūruoti darbą ar mokymąsi. Užuot veikus savo iniciatyva, pasyviai sekama nurodymais. Išorinė stimuliacija nepalieka vietos savarankiškam, kritiniam mąstymui, o – kai būtina – ir pasipriešinimui – iš pavaldumo technikai kyla neveiksnumas. Galiausiai surenkamas milžiniškas kiekis duomenų, naudojamų tiksliai elgsenos analizei ir taip suteikiančių pagrindą manipuliavimo technologijoms, pavyzdžiui, vadinamajam nudging.
Darbo ir švietimo perkėlimas į virtualią erdvę didina žmonių vienišumą ir gali susargdinti
Problematiška ne tik radikali skaitmeninio darbo ir mokymosi organizavimo forma. Dėl nuotolinio mokymosi ir ilgalaikio darbo iš namų didėja žmonių vienišumas, panaikinamos fizinės ir laiko ribos tarp privataus gyvenimo ir mokyklos, universiteto ar darbo.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Kontaktinį mokymąsi pakeitus nuotoliniu nedera pamiršti ir ilgo sėdėjimo priešais ekraną sukeliamų sveikatos problemų. Bet rimčiausios pasekmės gresia pačiam mokymuisi: tikras, suvokimą skatinantis mokymasis yra socialinis procesas, kuris įmanomas tik bendraujant su kitais, o ne kai visi pavieniui sėdi priešais kompiuterio ekraną. Kaip žinome, kuo daugiau juslių įtraukiama, tuo įgytos žinios išlieka ilgiau, bet skaitmeninėmis mokymosi formomis galima sužadinti tik regą ir klausą. Jau dabar vis daugiau vaikų susiduria su smulkiosios motorikos ir rašymo sunkumais.
Covid-19 pandemija tapo bandomuoju darbo iš namų ir nuotolinio mokymo etapu, nes šiuo metu maža tikimybė, kad tam bus pasipriešinta. Pasibaigus pandemijai, kai žmonės jau bus prie visa to pripratę, daugelis naujovių išliks. Lig šiol susiorganizavusi kairė ir dalis profesinių sąjungų joms nesipriešino, veikė neorganizuotai ir padrikai. Jei nekils organizuotas darbuotojų ir mokyklų judėjimas, beliks laukti, kokias atomizuotas būtybes sukurs skaitmeninės mokymosi formos ir kaip jos išaugs į politinius subjektus.
Hana Q. ir Sylvie S. studijuoja politikos mokslus, ekonomiką ir empirinę lingvistiką. Joms neramu, kas bus belikę universiteto po dviejų trijų nuotolinio mokymosi semestrų.
Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Žukauskaitė.