Tik tobulas gyvenimas

Ra­šy­ti apie per­fek­cio­niz­mą man yra su­dė­tin­ga. Nors da­bar su per­fek­cio­niz­mu ta­pa­ti­nuo­si re­čiau, dir­bant prie šio teks­to ma­nęs ne­pa­lie­ka min­tys, kad gal­būt kaž­ką pra­lei­dau, pa­mir­šau, ne­pa­mi­nė­jau, net jei iš­nag­ri­nė­jau vi­sas in­ter­ne­to pla­ty­bes. Ky­la abe­jo­nių dėl sa­vo mo­ty­vų – gal­būt skai­ty­to­jai ir skai­ty­to­jos ma­tys šį teks­tą tik kaip ka­bi­nė­ji­mą­si, kaip per­tek­li­nį ban­dy­mą lįs­ti į jų as­me­ni­nius gy­ve­ni­mus. Abe­jo­ju, ar tu­riu pa­kan­ka­mai lai­ko pa­ra­šy­ti už­tek­ti­nai ge­rą teks­tą. Šie aukš­ti lū­kes­čiai per­ei­na į vil­ki­ni­mą, mat net tu­rint krū­vą nau­din­gos ir de­ta­lios in­for­ma­ci­jos, pri­si­vers­ti ra­šy­ti sun­ku (gal net sun­kiau). Ne­ga­liu pri­si­vers­ti ra­šy­ti, nes bi­jau pa­žvelg­ti į tai, kas gausis.

Tu­riu per­fek­cio­nis­ti­nių po­lin­kių, nors jau­čiu, kad per pas­ku­ti­nius ke­le­rius me­tus pa­vyks­ta la­biau jiems pa­si­prie­šin­ti. Kai stu­di­ja­vau Ang­li­jo­je, dėl mil­ži­niš­kų iš­ori­nių ir vi­di­nių lū­kes­čių įkri­tau į dep­re­si­ją. Ta­čiau me­tęs stu­di­jas iš­mo­kau ge­riau ko­vo­ti su in­ter­na­li­zuo­tu to­bu­lu­mo sie­kiu, net jei kar­tais jis dar pa­si­reiš­kia keis­to­mis formomis.

Pa­vyz­džiui, va­ka­re po dar­bų, kai bū­nu ne­įti­kė­ti­nai pa­var­gęs ir no­riu tik po­il­sio, ran­kos sie­kia te­le­fo­no. Pra­de­du go­og­lin­ti, koks yra efek­ty­viau­sias po­il­sio bū­das ir kaip ge­riau­siai ga­lė­čiau iš­nau­do­ti lais­vą va­ka­rą. Pra­lei­dęs dvi va­lan­das prie to­kių pa­ieš­kų, su­pran­tu, kad ne tik ne­ra­dau ge­riau­sio bū­do pa­il­sė­ti, bet ir vi­są lai­ką pra­ma­liau šū­dą užuot pa­il­sė­jęs nors kaž­kaip, netobulai.

Da­lies ma­ne su­pan­čių žmo­nių per­fek­cio­niz­mas yra ekst­re­ma­les­nis. Per­fek­cio­niz­mas pri­ri­ša mū­sų sa­vi­ver­tę prie dar­bo re­zul­ta­tų, tad šiuo­lai­ki­niai di­de­li krū­viai ir aukš­ti tem­pai ne­lei­džia jiems nė se­kun­dei at­si­pa­lai­duo­ti. Kas­dien ma­tau, kaip ap­lin­ki­niams bū­na sun­ku dar­be dėl vir­š­va­lan­džių ir mi­li­jo­no ka­ban­čių už­duo­čių, ko­kį st­re­są ke­lia ar­tė­jan­tys bran­dos eg­za­mi­nai ar stu­di­jų se­si­ja, kai blo­gas pa­žy­mys skam­ba ne tik kaip pra­ras­tos ka­rje­ros ga­li­my­bės, bet ir ke­lia mil­ži­niš­ką ne­ri­mą dėl ne­su­ge­bė­ji­mo ta­ria­mai įro­dy­ti sa­vo žmo­giš­kos vertės.

Daug žmo­nių ma­to sa­ve kaip per­fek­cio­nis­tus ir per­fek­cio­nis­tes. Ir kuo to­liau, tuo la­biau. Vie­na 2016 me­tų Lon­do­no eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos moks­lų mo­kyk­los (LSE) stu­di­ja pa­ro­dė, kad nuo 1986 iki 2016 me­tų vi­sų ti­pų per­fek­cio­niz­mas JAV, JK ir Ka­na­do­je stip­riai iš­au­go. Psi­cho­lo­gi­jo­je per­fek­cio­niz­mas pa­pras­tai skirs­to­mas į tris ti­pus. Jis ga­li bū­ti so­cia­liai pri­skir­tas (ki­ti ti­ki­si iš mū­sų, kad bū­si­me to­bu­li ar to­bu­los), nu­kreip­tas į ki­tus (mes ti­ki­mės, kad ki­ti bus to­bu­li ar to­bu­los) ar­ba nu­kreip­tas į sa­ve (aš ti­kiuo­si iš sa­vęs, kad bū­siu to­bu­las ar to­bu­la). Nors šia­me ty­ri­me bu­vo nag­ri­nė­ja­mi tik stu­den­tai ir stu­den­tės, su­stip­rė­ju­sios per­fek­cio­nis­ti­nės ten­den­ci­jos ga­li bū­ti pa­ste­bė­tos prak­tiš­kai vi­sur: dar­bo­vie­tė­se, švie­ti­mo įstai­go­se ar namuose.

Įvai­rio­se sri­ty­se pa­daž­nė­jęs per­fek­cio­niz­mas ro­do, kad tai nė­ra tik as­me­ni­nė mū­sų sa­vy­bė – jis su­si­jęs ir su mus su­pan­čia ap­lin­ka. Tu­rint tai gal­vo­je, šia­me teks­te gin­siu du tei­gi­nius. Pir­ma – mū­sų vi­suo­me­nė­je per­fek­cio­niz­mas yra ska­ti­na­mas vy­rau­jan­čių so­cia­li­nių jė­gų ir ant­ra – per­fek­cio­niz­mas vi­sa­da yra ža­lin­gas, tad šios sa­vy­bės iš­ki­li­mas tu­rė­tų mus pri­vers­ti susirūpinti.

Perfekcionizmo fenomenas

Per­fek­cio­nis­ti­nę lo­gi­ką iliust­ruo­ja iš­trauka iš The Gu­ar­dian in­ter­viu su dvi­ra­ti­nin­ke Vic­to­ria Pend­le­ton, ku­ri tuo me­tu Jung­ti­nei Ka­ra­lys­tei jau bu­vo lai­mė­ju­si še­šis pa­sau­lio dvi­ra­čių spor­to čem­pio­na­to ti­tu­lus ir olim­pi­nį auk­są. 2008 me­tais bri­tų dien­raš­čiui ji sa­kė: „Aš tik no­riu įro­dy­ti, kad tik­rai kaž­ką ge­rai su­ge­bu. Ir man dar ne vi­sai pa­vy­ko to pa­da­ry­ti – bent jau ne sau pačiai.“

Ko­kiu bū­du pa­sau­li­nio ly­gio čem­pio­nei ga­li rei­kė­ti dar kaž­ką įro­dy­ti? Nors spor­tas iš prin­ci­po yra pa­grįs­tas kon­ku­ren­ci­ja, vien tik per­fek­cio­nis­ti­nis po­žiū­ris į spor­tą mū­sų per­ga­les ir pa­sie­ki­mus pa­ver­čia nie­ki­niais. Keis­ta Pend­le­ton bū­se­na at­sklei­džia, kad per­fek­cio­niz­mas yra ne­pa­so­ti­na­mas žvė­ris, o pag­rin­di­nis per­fek­cio­niz­mą api­brė­žian­tis skai­čius yra be­ga­ly­bė. Per­fek­cio­nis­ti­nė­je lo­gi­ko­je, net jei pa­siek­si­me vis­ką, kas įma­no­ma, mū­sų ne­adekva­tu­mo jaus­mas ne­i­š­nyks. Mū­sų meis­t­rys­tė, ap­do­va­no­ji­mai, pa­sie­ki­mai – jų nie­ka­da ne­bus ga­na, nes per­fek­cio­niz­mas rei­ka­lau­ja ne tik to, kas pa­da­ry­ta, bet ir to, kas neįmanoma.

Ma­nau, kad per­fek­cio­niz­mo es­mę gan tiks­liai pa­gau­na Wen­dy Wo­los­hyn Si­mo­no Fra­se­rio uni­ver­si­te­te ap­gin­ta­me ma­gist­ro dar­be „Mo­re Per­fect“ (2007). Wo­los­hyn nag­ri­nė­ja ke­tu­ris per­fek­cio­niz­mo ele­men­tus: kaip jis pa­si­reiš­kia lai­ke (lai­kiš­ku­mas), kaip jis struk­tū­ruo­ja mū­sų erd­vės su­vo­ki­mą (erd­viš­ku­mas), kaip mes jį jau­čia­me sa­vo kū­ne (kū­niš­ku­mas) ir ko­kius mū­sų san­ty­kius su ki­tais žmo­nė­mis jis for­muo­ja (san­ty­kiš­ku­mas).

Dar­be au­to­rė ty­ri­nė­ja ir sa­vo per­fek­cio­niz­mo pa­tir­tis iš stu­di­jų aukš­tus stan­dar­tus tu­rin­čio­je tei­sės mo­kyk­lo­je: „Erd­viš­ku­mas pa­si­reiš­kia ma­no po­rei­kiu tvar­ky­ti sa­vo daik­tus bei žo­džius ir dis­kom­for­tu, ku­ris ly­dė­jo bet ko­kius ma­no as­me­ni­nio pa­sau­lio tvar­kos su­tri­ki­mus; lai­kiš­ku­mas at­si­spin­di va­lan­do­se, ku­rias pra­leis­da­vau per­mąs­ty­da­ma ir tai­sy­da­ma sa­vo dar­bą, ir jaus­me, kad nie­ka­da ne­už­tek­da­vo lai­ko pa­siek­ti tai, ko no­rė­jau; kū­niš­ku­mas pa­si­ro­do min­ty­se (sa­vik­ri­ti­ka), emo­ci­jo­se (st­re­sas, bai­mė) ir elg­se­no­je (ven­gi­mas), ku­rią ro­džiau, kai to­bu­lu­mas bu­vo ne­pa­sie­kia­mas; o san­ty­kiš­ku­mas ata­i­di ma­no ban­dy­muo­se pa­slėp­ti sa­vo trū­ku­mus nuo aplinkinių.“

Ko iš mū­sų rei­ka­lau­ja per­fek­cio­niz­mas? Per­fek­cio­niz­mo es­mė yra tik pa­čių aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų lū­kes­tis, net jei to­kie rei­ka­la­vi­mai mums yra ne­pa­sie­kia­mi, ne­re­alūs ar ne­bū­ti­ni. Ta­čiau per­fek­cio­niz­mas ski­ria­si nuo tie­siog aukš­tų stan­dar­tų ar meis­t­rys­tės sie­kio. Per­fek­cio­nis­tas aukš­tu­mų sieks net ta­da, kai tai bus ne­prak­tiš­ka, kai tai bus per skaus­min­ga, kai tai bus ne(be)būtina. Žmo­gus, sie­kian­tis aukš­tu­mų ar ban­dan­tis kuo ge­riau at­lik­ti dar­bą, ga­li­mai bus la­biau mo­ty­vuo­tas smal­su­mo ar prak­ti­nio po­rei­kio, kai per­fek­cio­nis­tė bus la­biau­siai mo­ty­vuo­ta bai­mės – bai­mės su­si­mau­ti, bai­mės bū­ti pa­ma­ty­tai sa­vo ne­vil­ty. Per­fek­cio­niz­mas mus pa­da­ro ma­žus, jis ra­gi­na mus slėp­tis nuo ap­lin­ki­nių akių, ku­rios, at­ro­dy­tų, mus smerks dėl ne­įma­no­mų stan­dar­tų ne­iš­pil­dy­mo. O kar­tais tos akys bū­na ir mū­sų pačių.

Žmo­gus, ne­per­fek­cio­nis­tiš­kai sie­kian­tis meis­t­rys­tės ir sau ke­lian­tis aukš­čiau­sius stan­dar­tus, po ne­sėk­mės ga­li jaus­tis nu­si­vy­lęs, liūd­nas ar pik­tas, ta­čiau tik per­fek­cio­nis­tas ma­tys ne­sėk­mės ga­li­my­bę be­veik kaip ke­lian­čią pa­vo­jų jo gy­vy­bei. Net jei per­fek­cio­nis­tas ži­no, kad to­bu­ly­bės pa­siek­ti ne­įma­no­ma, jis ne­ga­li sau to pri­pa­žin­ti, nes ta­da su­b­liūkš­tų to­bu­ly­bės ža­da­ma sau­gu­mo iliu­zi­ja. Ka­dan­gi per­fek­cio­niz­mas yra in­di­vi­dua­liz­mo mo­ty­vuo­tas jaus­mas, jo pa­ža­das yra iliu­zi­ja, jog vis­ką pa­da­rę tei­sin­gai ga­li­me už­si­tik­rin­ti sau sau­gu­mą, mei­lę, pri­ėmi­mą ir pri­pa­ži­ni­mą. Per­fek­cio­niz­mas mums ža­da iš­lais­vi­ni­mą nuo žmo­giš­ko­jo ne­už­tik­rin­tu­mo, jis mums tei­gia, kad vis­kas ga­li bū­ti kont­ro­liuo­ja­ma, jei­gu tik­tai ži­nai kaip.

„Per­fek­cio­niz­mas mums ža­da iš­lais­vi­ni­mą nuo žmo­giš­ko­jo ne­už­tik­rin­tu­mo, jis mums tei­gia, kad vis­kas ga­li bū­ti kont­ro­liuo­ja­ma, jei­gu tik­tai ži­nai kaip.“

Ta­čiau bet koks ban­dy­mas už­si­im­ti nors kiek sun­ku­mų ke­lian­čiu dar­bu to­bu­ly­bės iliu­zi­ją su­min­do. Pa­ma­to­me, kad no­rint ne tik pa­siek­ti to­bu­lą dar­bo re­zul­ta­tą, bet ap­skri­tai pa­si­stū­mė­ti, tu­ri­me su­si­dur­ti su sa­vo ne­to­bu­lu­mu, žmo­giš­ku gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mu ir neapibrėžtumu.

Bū­tent to­dėl bet koks ap­lin­kos su­trik­dy­mas per­fek­cio­nis­tus ga­li iš­muš­ti iš vė­žių: jei pri­im­tu­me ap­lin­ką to­kią, ko­kia ji yra, pra­ras­tu­me iliu­zi­ją, kad to­bu­lą re­zul­ta­tą ga­lė­jo­me pa­siek­ti ap­skri­tai. To­kią lo­gi­ką įgar­si­na psi­cho­lo­gė-psi­cho­te­ra­pe­utė Ag­nė Ma­tu­lai­tė, apie žmo­nių per­fek­cio­niz­mo pa­tir­tis pa­sa­ko­ju­si LRT ra­di­jo lai­do­je „Čia ir da­bar“: „Kaip ra­šy­siu to­liau, jei jau ne ta rai­de pra­dė­jau? Ne tą tu­ši­nu­ką pasiėmiau?“

O kaip su per­fek­cio­nis­ti­niu lai­ku? Per­fek­cio­nis­ti­nis lai­kas yra toks lai­kas, ku­rio nie­ka­da ne­bus pa­kan­ka­mai. Tai lai­kas, ku­ris mū­sų min­ty­se tę­sia­si iki be­ga­ly­bės, nes su be­ga­ly­be lai­ko ga­li­ma nu­veik­ti be­ga­ly­bę da­ly­kų. Taip, kaip erd­vė­je tu­ri­me iš­lai­ky­ti to­bu­los ap­lin­kos iliu­zi­ją, ly­giai taip tu­ri­me ti­kė­ti, kad jei tik bū­tų šiek dau­giau lai­ko, to­bu­ly­bė bū­tų ran­ka pasiekiama.

Per­fek­cio­niz­mo pa­ža­dai vi­lio­jan­tys, ypač jei tai vie­nin­te­lis mums pa­žįs­ta­mas meis­triš­ku­mo sie­ki­mo įran­kis. Dėl šios prie­žas­ties per­fek­cio­niz­mas kar­tais skirs­to­mas į nau­din­gą ir ža­lin­gą. Psi­cho­lo­gi­jo­je ši skir­tis pa­si­reiš­kia per adap­ty­vų ir ne­adap­ty­vų per­fek­cio­niz­mą. Pa­sak to­kios lo­gi­kos, per­fek­cio­niz­mas nė­ra blo­gas reiš­ki­nys, nes mo­ty­vuo­ja žmo­nes siek­ti aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų, ir tik per­tek­li­nis, kraš­tu­ti­nis per­fek­cio­niz­mas yra vengtinas.

Ta­čiau to­kia skir­tis, ma­no ma­ny­mu, ne­įver­ti­na dvie­jų es­mi­nių per­fek­cio­niz­mą su­da­ran­čių ele­men­tų pri­gim­ties. Pir­ma­sis per­fek­cio­niz­mo bruo­žas yra to­bu­ly­bės sie­kis – itin aukš­ti stan­dar­tai, meis­t­rys­tė, ga­li­my­bių ri­bų per­žen­gi­mo troš­ki­mas. Ta­čiau ant­ra­sis, ir ne ma­žiau es­mi­nis, yra kal­tė, sa­vi­grau­ža ar­ba ki­tų žmo­nių ver­dik­to bai­mė, ku­ri mus ly­di ta­da, kai to­bu­ly­bės ne­pa­sie­kia­me. Jei sie­kia­me aukš­tų tiks­lų, bet iš­ti­kus ne­sėk­mei ne­si­jau­čia­me su­tal­žy­ti gy­ve­ni­mo, ne­si­jau­čia­me, kad mū­sų pro­ga įro­dy­ti sa­vo ver­tę iš­ga­ra­vo, ta­da mes esa­me iš­ėję už per­fek­cio­niz­mo rė­mų. Per­fek­cio­niz­mas be kal­tės yra ne­be per­fek­cio­niz­mas, o smal­su­mas, kū­ry­bin­gu­mas, darbš­tu­mas ir ištvermė.

Tai, kaip per­fek­cio­niz­mas pa­si­reiš­kia mū­sų kū­nuo­se, yra tik­tai pra­džia. Psi­cho­lo­gi­nių bū­se­nų ana­li­zė be mus su­pan­čio pa­sau­lio są­ly­gų yra be­pra­s­mė, nes taip, kaip mū­sų kū­nai for­muo­ja so­cia­li­nę rea­ly­bę, taip mū­sų kū­nus vei­kia ir mū­sų ap­lin­ka. Tai­gi, iš kur at­si­ran­da per­fek­cio­niz­mo jaus­mas ir ko­dėl jis tam­pa vis la­biau gajus?

Perfekcionizmas neoliberalizmo sąlygomis

Pra­de­dant nars­ty­ti per­fek­cio­niz­mo ry­šį su ap­lin­ka, no­riu pa­nag­ri­nė­ti JAV ir Va­ka­rų Eu­ro­pą po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Po­li­ti­nės eko­no­mi­jos ty­rė­jas Jo­kū­bas Są­ly­ga, ku­riuo rem­siuo­si ir to­liau, šį lai­ko­tar­pį va­di­na auk­si­niu ka­pi­ta­liz­mo am­žiu­mi ar­ba kont­ro­liuo­ja­mu kapitalizmu.

Šio lai­ko­tar­pio idea­li­zuo­ti ne­rei­kė­tų, nes ra­siz­mas, sek­siz­mas, ho­mo­fo­bi­ja, Va­ka­rų ir Ry­tų im­pe­ria­lis­ti­nės am­bi­ci­jos ir in­ter­ven­ci­jos prieš de­mo­kra­ti­nius re­ži­mus yra ne­at­ski­ria­mos auk­si­nio tarps­nio da­lys. Ne­pai­sant to, kont­ro­liuo­ja­mas ka­pi­ta­liz­mas pa­si­žy­mė­jo ban­dy­mu pa­ža­bo­ti ka­pi­ta­liz­mą de­mo­kra­ti­nės vi­suo­me­nės la­bui (net jei „de­mo­kra­ti­nės vi­suo­me­nės“ api­brė­ži­mas tuo me­tu bu­vo siau­ras ir problemiškas).

Pa­ža­bo­ji­mas pa­si­reiš­kė stip­res­ne nei da­bar so­cia­li­ne ap­sau­ga (ge­ro­vės vals­ty­bė), aukš­tes­niais mo­kes­čiais kor­po­ra­ci­joms, di­des­niu dar­bo vie­tų sau­gu­mu, stip­res­nė­mis dar­buo­to­jų in­te­re­sus at­sto­vau­jan­čio­mis prof­są­jun­go­mis. Tai sau­gik­liai, pag­rin­de at­si­ra­dę iš­mo­kus Di­džio­sios dep­re­si­jos JAV pa­mo­kas apie lais­vo­sios rin­kos pa­vo­jus ir vals­ty­bės vaid­me­nį juos neut­ra­li­zuo­jant. Šio­je sis­te­mo­je dar­buo­to­jai ir dar­buo­to­jos ga­lė­jo jaus­tis sta­bi­liau, mat įvy­kus ne­lai­mei tu­rė­jo so­li­des­nį so­cio­e­ko­no­mi­nį už­nu­ga­rį. As­me­ni­nė ne­sėk­mė rin­ko­je bu­vo in­ter­pre­tuo­ja­ma la­biau kaip ne­iš­ven­gia­ma ka­pi­ta­liz­mo pa­sek­mė, o ne žmo­gaus mo­ra­li­nis defektas.

Tai es­mi­nis po­ky­tis, įvy­kęs šiuo­lai­ki­nė­se ka­pi­ta­lis­ti­nė­se vi­suo­me­nė­se. Neo­li­be­ra­li eko­no­mi­nė teo­ri­ja rin­kos lo­gi­ką per­ke­lia į kas­die­nį gy­ve­ni­mą. Čia ka­pi­ta­lis­ti­nė rin­ka yra ma­to­ma kaip na­tū­ra­li bei ne­lie­čia­ma, o žmo­nių so­cio­e­ko­no­mi­niai sun­ku­mai at­si­ran­da tik dėl jų pa­čių kal­tės. Toks po­žiū­ris, kar­tu su ma­žes­niu so­cio­e­ko­no­mi­niu sta­bi­lu­mu ir sau­gu­mu, ska­ti­na per­fek­cio­niz­mo for­ma­vi­mą­si – gy­ny­bi­nį me­cha­niz­mą ban­dant už­si­tik­rin­ti fi­nan­si­nį ir emo­ci­nį saugumą.

Jau mi­nė­tos 2016 me­tų stu­di­jos au­to­riai per­fek­cio­niz­mo iš­ki­li­mą JAV, JK ir Ka­na­do­je aiš­ki­na per pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius įvy­ku­siais tri­mis kul­tū­ri­niais po­ky­čiais: 1) neo­li­be­ra­liz­mo ir kon­ku­ren­ci­nio in­di­vi­dua­liz­mo įsi­ga­lė­ji­mu, 2) me­ri­to­kra­ti­jos iš­ki­li­mu ir 3) vis la­biau ne­ri­mas­tin­ga bei kont­ro­le grįs­ta tė­vys­tės praktika.

Neoliberalizmas, meritokratija, ir kontroliuojanti tėvystė

„Neo­li­be­ra­liz­mas“ yra daž­nai var­to­ja­ma, bet re­tai api­brė­žia­ma są­vo­ka. Perf­ra­zuo­jant Są­ly­gą, ga­li­me iš­skir­ti tris neo­li­be­ra­liz­mo reikš­mes: 1) neo­li­be­ra­liz­mas – tai ket­vir­ta­ja­me XX am­žiaus de­šimt­me­ty­je už­gi­mu­si eko­no­mi­nė teo­ri­ja, 2) tai aš­tun­ta­ja­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je pra­dė­ta nau­do­ti po­li­ti­nė stra­te­gi­ja, ar­ba 3) tai nuo aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio iki da­bar be­si­tę­sian­tis ka­pi­ta­liz­mo is­to­ri­jos pe­rio­das. Nag­ri­nė­jant per­fek­cio­niz­mą ak­tu­aliau­sias man yra tre­čia­sis apibrėžimas.

Tiek Są­ly­ga, tiek ki­ti ko­men­ta­to­riai pa­ste­bi, kad neo­li­be­ra­lio­ji epo­cha pa­pras­tai pa­si­žy­mi itin aukš­ta ne­ly­gy­be ir tarp­tau­ti­niu mas­tu, ir ša­lių vi­du­je. Tai reiš­kia, kad sėk­min­giau­si sub­jek­tai (in­di­vi­dai ar ša­lys) yra ap­do­va­no­ja­mi ne­pro­por­cin­gai daug, o at­si­dū­rę so­cio­e­ko­no­mi­nės sis­te­mos dug­ne gy­ve­na itin skur­džiai. To­kia si­tu­aci­ja ska­ti­na mus ieš­ko­ti fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo ir des­pe­ra­tiš­kai kop­ti so­cia­li­nės hie­rar­chi­jos laip­te­liais sie­kiant kuo tiks­liau iš­pil­dy­ti rin­kos lū­kes­čius. So­cio­e­ko­no­mi­niais laip­te­liais nu­sly­dus že­myn ga­li­me bet ka­da at­si­dur­ti ne tik fi­nan­si­nia­me ne­pri­tek­liu­je, bet ir įgy­ti ne­pri­ta­pu­sių­jų eti­ke­tę, at­si­dur­ti so­cia­li­nė­je atskirtyje.

Teo­riš­kai neo­li­be­ra­liz­mas pa­lai­ko „lais­vą­ją“ rin­ką ir kuo ma­žes­nį vals­ty­bės vaid­me­nį jo­je. Ta­čiau Są­ly­ga at­krei­pia dė­me­sį į tai, kad įsi­ga­lė­jus neo­li­be­ra­liz­mui na­cio­na­li­nės vals­ty­bių iš­lai­dos prak­tiš­kai ne­su­ma­žė­jo – pa­si­kei­tė tik šių iš­lai­dų pa­skir­tis. Kaip pa­ro­dė 2008 me­tų pa­sau­li­nė fi­nan­si­nė kri­zė, vals­ty­bės lė­šas da­bar ski­ria ne so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų už­tik­ri­ni­mui, o rin­kos sta­bi­lu­mo pa­lai­ky­mui ar gel­bė­ji­mui. Pri­va­čios, pel­no sie­kian­čios ir de­mo­kra­tiš­kai ne­įsi­pa­rei­go­ju­sios, bet tuo pat me­tu svar­bias so­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čios ins­ti­tu­ci­jos, pa­vyz­džiui ban­kai bei kli­ni­kos, tam­pa too big to fail, ar­ba per di­de­li, kad žlug­tų. Fi­nan­siš­kai pa­lai­ko­mos įmo­nės, o ne stip­ri­na­ma so­cia­li­nė apsauga.

Dar vie­nas svar­bus neo­li­be­ra­lios ideo­lo­gi­jos as­pek­tas yra in­di­vi­dua­liz­mas. Ka­pi­ta­liz­mo ku­ria­mos ar pa­gi­lin­tos so­cia­li­nės prob­le­mos spren­džia­mos ne­be vals­ty­bi­niu, o in­di­vi­dua­liu lyg­me­niu. Bri­tų fi­lo­so­fas Mar­kas Fis­he­ris pa­šie­pia­mai kal­bė­jo apie ka­pi­ta­lis­ti­nį rea­liz­mą – idė­ją, kad ka­pi­ta­liz­mui jo­kios al­ter­na­ty­vos ne tik kad nė­ra, bet kad net svars­ty­mai apie to­kią ga­li­my­bę at­ro­do be­veik ne­be­įma­no­mi. Na­tū­ra­li­zuo­tos rin­kos pa­sau­ly­je ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip prie ka­pi­ta­lis­ti­nio pa­sau­lio pri­si­tai­ky­ti kei­čiant save.

Ki­ta ker­ti­nė neo­li­be­ra­lios lo­gi­kos da­lis yra me­ri­to­kra­ti­ja. Šis žo­dis yra ki­lęs iš lo­ty­niš­ko žo­džio „me­ri­tus“ (nu­si­pel­nęs) ir iš se­no­vės graikų žo­džio „kra­tos“ (val­džia) jun­gi­nio. Me­ri­to­kra­ti­ja yra nu­si­pel­niu­sių­jų val­džia. Me­ri­to­kra­ti­ja yra me­cha­niz­mas, dėl ku­rio mū­sų pa­stan­gos rin­ko­je įgau­na ne tik fi­nan­si­nę, bet ir psi­cho­lo­gi­nę svarbą.

Ši dokt­ri­na re­mia­si idė­ja, kad sta­tu­sas, tur­tai ir sėk­mė yra pa­sie­kia­mi vi­siems ir vi­soms, kas tik yra pa­si­ry­žę pa­kan­ka­mai at­si­da­vu­siai dirb­ti. Šio­je pa­sau­lė­žiū­ro­je vi­suo­me­nei tu­rė­tų va­do­vau­ti ir bū­ti la­biau­siai ap­do­va­no­ti tie, ku­rie sa­vo įgū­džiais ir ryž­tu įro­dė esan­tys to ver­ti. Me­ri­to­kra­ti­ja yra ame­ri­kie­tiš­ka sva­jo­nė – sta­tu­sas ir fi­nan­si­nis kles­tė­ji­mas teo­riš­kai yra pa­sie­kia­mi vi­siems ir vi­soms, kas tik nuo­šir­džiai ban­dys šių tiks­lų siekti.

„Me­ri­to­kra­ti­ja yra ame­ri­kie­tiš­ka sva­jo­nė – sta­tu­sas ir fi­nan­si­nis kles­tė­ji­mas teo­riš­kai yra pa­sie­kia­mi vi­siems ir vi­soms, kas tik nuo­šir­džiai ban­dys šių tiks­lų siekti.“

Ta­čiau ši lo­gi­ka taip pat reiš­kia, kad vi­suo­me­nės dug­ne at­si­dū­rę as­me­nys yra pa­tys dėl to kal­ti. Pa­pras­čiau­sia sėk­mė, vals­ty­bės eko­no­mi­nė pa­dė­tis, svei­ka­ta, di­s­kri­mi­na­ci­ja ir ki­ti at­si­tik­ti­niai ar sis­te­mi­niai gy­ve­ni­mo fak­to­riai daž­nai už­mirš­ta­mi. Me­ri­to­kra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je so­cia­li­nės prob­le­mos tar­si ne­eg­zis­tuo­ja – svar­bios tik mū­sų pa­stan­gos nu­ga­lė­ti lais­vo­jo­je rin­ko­je. Gal­būt at­si­dū­rę ne­lai­mė­je ir yra ver­ti mū­sų lab­da­ros, ta­čiau kves­tio­nuo­ti pa­čių žai­di­mo tai­syk­lių ir jų tei­sin­gu­mo vi­siems nedera.

Neo­li­be­ra­lios me­ri­to­kra­ti­jos ku­ria­mi lū­kes­čiai taip pat da­ro įta­ką vai­kų ir tė­vų san­ty­kiams. Tol, kol vai­kai lais­vo­jo­je rin­ko­je var­žy­tis ne­ga­li, už jų pa­ruo­ši­mą šiai ap­lin­kai bū­na at­sa­kin­gi tė­vai. Jie vai­kams tu­ri įdieg­ti tin­ka­mas ver­ty­bes ir dar­bo eti­ką – iš­mo­ky­ti ka­pi­ta­lis­ti­nio rea­liz­mo. Kaip pa­sa­ko­ja 2016 me­tų stu­di­jos moks­li­nin­kai, tė­vai pa­sta­rai­siais me­tais pra­lei­džia ma­žiau va­lan­dų su vai­kais už­si­im­da­mi lais­va­lai­kio veik­lo­mis ir dau­giau lai­ko kar­tu pra­lei­džia prie aka­de­mi­nių už­duo­čių. Dėl aukš­tų tė­vų lū­kes­čių ar to­kių lū­kes­čių ne­iš­pil­dy­mo kri­ti­kos vai­kai pa­tys in­ter­na­li­zuo­ja aukš­tus lū­kes­čius bei per­fek­cio­niz­mą – to­kiu bū­du jie sie­kia sa­ve ap­sau­go­ti nuo ar­ti­mų­jų kritikos.

Lie­tu­vo­je neo­li­be­ra­liz­mas nuo ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo lai­kų taip pat stip­riai įsi­tvir­ti­no. Pa­sak Arū­no Juš­kos ir Ro­mo La­zut­kos, Lie­tu­va de­šim­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je įgy­ven­di­no įvai­rias ra­di­ka­lias re­for­mas: „Lie­tu­va uo­liai vyk­dė neo­li­be­ra­lius rei­ka­la­vi­mus kur­ti kon­ku­ren­cin­gas rin­kas su ma­ža ka­pi­ta­lo kont­ro­le, at­vi­ro­mis rin­ko­mis ir ma­žes­nė­mis so­cia­li­nės ge­ro­vės nuostatomis“.

Ži­no­ma, ne­pai­sant įsi­tvir­ti­nu­sio neo­li­be­ra­liz­mo, dau­gu­ma Lie­tu­vos gy­ven­to­jų da­bar yra ge­ro­kai lais­ves­ni, sau­ges­ni ir la­biau pa­si­tu­rin­tys nei bet ko­kiu so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu. Ta­čiau to­kį re­zul­ta­tą, ko ge­ro, tu­ri­me ne dėl neo­li­be­ra­lių re­for­mų, o ne­pai­sant jų. Po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties pra­dė­ta eko­no­mi­kos li­be­ra­li­za­ci­ja at­ne­šė nau­dos, ta­čiau su­kū­rė ar pa­aštri­no dau­gy­bę ki­tų prob­le­mų, ku­rių bu­vo ga­li­ma iš­veng­ti pri­imant so­cia­liai tei­sin­ges­nius po­li­ti­nius sprendimus.

Kaip nu­ro­do­ma 2019 me­tų Lie­tu­vos ban­ko ty­ri­mo pri­sta­ty­me, Lie­tu­va tu­ri itin aukš­tą ne­ly­gy­bę in­di­kuo­jan­tį Gi­ni ko­e­fi­ci­en­tą, ku­ris pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais au­ga. Pa­sak kiek nau­jes­nių 2022 me­tų duo­me­nų, Lie­tu­va vi­so­je Eu­ro­po­je yra ant­ra nuo ga­lo pa­gal ne­ly­gy­bę, ap­lenk­da­ma tik Bul­ga­ri­ją. Taip pat ga­li­ma kal­bė­ti apie fi­nan­si­nį ne­už­tik­rin­tu­mą dėl ma­žų gy­ven­to­jų san­tau­pų ar­ba pa­žei­džia­mų gru­pių skur­dą ir ne­pri­tek­lių (pen­si­nio am­žiaus žmo­nės, ne­ga­lin­tys įsi­dar­bin­ti ka­ro pa­bė­gė­liai ir t. t.).

Me­ri­to­kra­ti­ja Lie­tu­vo­je nė­ra de­ta­liai iš­nag­ri­nė­ta, ta­čiau eg­zis­tuo­ja ke­le­tas ana­li­zės užuo­maz­gų. VDU moks­li­nin­kas Sta­sys Stir­bin­s­kas 2023 me­tais ra­šė, kad „Lie­tu­vo­je at­lik­to ty­ri­mo re­zul­ta­tai at­sklei­dė, jog 58 pro­cen­tai ty­ri­mo da­ly­vių ge­ro iš­si­la­vi­ni­mo įgi­ji­mą įvar­di­jo kaip bū­ti­ną ar­ba la­bai svar­bų as­pek­tą sie­kiant gy­ve­ni­me iš­si­kel­tų tiks­lų, 56 pro­cen­tai iš­sky­rė sun­kų dar­bą“. Stir­bin­s­ko tei­gi­mu, „ko­ky­biš­ko iš­si­la­vi­ni­mo ir sun­kaus dar­bo svar­bą ak­cen­tuo­jan­tys ap­klau­sos re­zul­ta­tai in­di­kuo­ja, jog Lie­tu­vo­je, kaip ir ki­to­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se, vy­rau­ja me­ri­to­kra­ti­ne lo­gi­ka grin­džia­mi įsitikinimai“.

Perfekcionistinių normų gamyba kasdienybėje

Per­fek­cio­nis­ti­nius kū­nus for­muo­ja ne tik pla­taus mas­to eko­no­mi­nės sis­te­mos, bet ir kas­die­nės ins­ti­tu­ci­jos. Mo­kyk­lo­se pag­rin­di­nis mū­sų tiks­las yra aukš­ti įver­ti­ni­mai, aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se stu­den­tės tu­ri ar­ba gau­ti sti­pen­di­ją, ar­ba ir stu­di­juo­ti, ir dirb­ti, kad įgau­tų ver­ti­na­mos pa­tir­ties. Ka­dan­gi rin­ko­je kon­ku­ruo­jan­čios įmo­nės sie­kia mak­si­mi­zuo­ti pel­ną ir sam­do ma­žiau­sią įma­no­mą kie­kį dar­buo­to­jų, dir­ba­me daug ir in­ten­sy­viai. Per­fek­cio­niz­mą ga­li­me įžvelg­ti ne tik „dar­buo­se prie sta­lo“, bet ir fi­zi­nės veik­los rei­ka­lau­jan­čiuo­se dar­buo­se, kur bet ko­kia ne­di­de­lė klai­da, pa­vyz­džiui san­dė­ly­je, ga­li reikš­ti fi­nan­si­nius nuo­sto­lius, tad klai­dos yra ne­to­le­ruo­ja­mos. Vė­ly­vo­jo ka­pi­ta­liz­mo me­tu skai­ti­nių met­ri­kų (pa­žy­mių ar eu­rų) mak­si­mi­za­vi­mas tam­pa vie­nin­te­liu svar­biu tiks­lu, dėl ku­rio ten­ka au­ko­ti mo­ki­nių, stu­den­čių ar dar­buo­to­jų sa­vi­jau­tą, svei­ka­tą ir ge­ro­vę. Bet ko­kia ga­li­my­bė mė­gau­tis pa­čia veik­la tam­pa ko­ne neįsivaizduojama.

Tech­no­lo­gi­jos, ir ypač so­cia­li­nės me­di­jos, taip pat stip­riai pri­si­de­da prie per­fek­cio­nis­ti­nės lo­gi­kos in­ter­na­li­za­vi­mo. Prie­šin­gai nei rea­lia­me gy­ve­ni­me, Ins­tag­ra­me ar You­Tu­be ma­to­me la­biau su­re­ži­suo­tą pa­sau­lio vaiz­dą: vis­kas yra iš anks­to ap­gal­vo­ta, o kū­niš­kie­ji, žmo­giš­kie­ji trū­ku­mai pa­slėp­ti, mi­ni­mi­zuo­ti ar iš­kar­py­ti. Li­kęs da­ri­nys yra ar­ti­mes­nis to­bu­ly­bei – ar tai to­bu­lai pro­duk­ty­vios ry­to ru­ti­nos vaiz­do įra­šas, ar mū­sų ra­miai gu­lin­čių pie­ve­lė­je ir žiū­rin­čių į dan­gų nuo­trauka. Vie­nas iš mi­nė­tos 2016 me­tų stu­di­jos au­to­rių psi­cho­lo­gi­jos pro­fe­so­rius Tho­ma­sas Cur­ra­nas tei­gia, kad „iš vi­sų per­fek­cio­niz­mo for­mų spar­čiau­siai plin­ta so­cia­liai pri­skir­tas per­fek­cio­niz­mas. Tai pra­si­dė­jo tuo me­tu, kai You­Tu­be, My­spa­ce ir Fa­ce­bo­ok ta­po ma­siš­kai pa­pli­tę“. Mū­sų sa­vi­ver­tė ta­da tam­pa griež­tai pri­riš­ta prie to, kaip mums at­ro­do, kad mus ver­ti­na kiti.

Per­fek­cio­nis­ti­nės nor­mos taip pat yra to­bu­las mar­ke­tin­go įran­kis. Pa­gal mū­sų as­me­ni­nius duo­me­nis ir skait­me­ni­nį port­re­tą pri­tai­ky­tos šiuo­lai­ki­nės re­kla­mos mums ga­li smog­ti ten, kur jau­čia­mės la­biau­siai pa­žei­džia­mi. Aiš­kiau­siai tai pa­ste­bi­ma, kai re­kla­mos ape­liuo­ja į to­bu­lo žmo­gaus vaiz­di­nį – gra­žaus, žva­laus, spor­tuo­jan­čio, pa­trauklaus, plo­no, grei­to, svei­kai val­gan­čio, pro­duk­ty­vaus, bet kaž­kaip dar ran­dan­čio lai­ko pa­si­rū­pin­ti ki­tais ir sa­vi­mi. To­kius vaiz­dus tel­kia­si to­kios įmo­nės kaip IKEA, teig­da­mos, kad ge­ri tė­vai pri­va­lo tu­rė­ti nau­jos ko­lek­ci­jos lo­vy­tę, ar­ba vy­riš­kos ir mo­te­riš­kos kos­me­ti­kos ga­min­to­jai, skelb­da­mi, kad, no­rint bū­ti tik­ru vy­ru ar mo­te­ri­mi, bū­ti­na pa­slėp­ti sa­vo kū­no trū­ku­mus. Be to, ga­li bū­ti tai­ko­ma­si ir į to­kius per­fek­cio­niz­mo pa­ty­ri­mo ele­men­tus kaip lai­ki­nu­mas ar erd­viš­ku­mas: su nau­ju kom­piu­te­riu dirb­si­me efek­ty­viau, tai­gi nu­veik­si­me dau­giau; tu­ri­me pirk­ti nau­ją kė­dę, nes sė­dint pa­to­giau dirb­si­me grei­čiau; už­si­sa­ky­ki­me nau­ją čiu­ži­nį, nes ge­rai iš­si­mie­go­ję jau­si­mės ta­ry­tum nau­jai gimę.

Nors per­fek­cio­nis­ti­nę lo­gi­ką pa­si­tel­kia ne vi­sos re­kla­mos, o kar­tais in­di­vi­dua­liai pri­tai­ky­ti skel­bi­mai iš­ties mums at­ne­ša nau­dos (ge­riau iš­si­mie­go­jus tik­rai ga­li­me jaus­tis žva­liau), per­fek­cio­niz­mo ku­ria­ma bai­mė pa­ro­dy­ti sa­vo ne­to­bu­lu­mą yra efek­ty­vus bū­das par­duo­ti mums dau­giau pre­kių. Vis­gi, to­kie pir­ki­niai ne­re­tai rea­lių prob­le­mų ne­spren­džia, o jas kar­tais ir pa­gi­li­na, nes nu­krei­pia mū­sų dė­me­sį nuo tik­rų­jų prob­le­mų iš­ta­kų (ne­iš­si­mie­ga­me dėl st­re­so, ne dėl da­bar­ti­nio čiužinio).

Perfekcionizmo aklumas

Neo­li­be­ra­liz­mas ska­ti­na mus tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ruo­ti dėl iš­tek­lių, o me­ri­to­kra­ti­nis per­fek­cio­niz­mas yra mū­sų sa­vi­ver­tę prie sėk­mės rin­ko­je pri­ri­šan­tis me­cha­niz­mas. Vis­gi, ka­pi­ta­lis­ti­nė­je eko­no­mi­ko­je skir­tin­gų gru­pių lū­kes­čiai yra for­muo­ja­mi taip pat skirtingai.

Ame­ri­kie­čių tei­sės ir ant­ro­po­lo­gi­jos pro­fe­so­rė Khi­a­ra Bri­d­ges straips­ny­je „The Ty­ran­ny of Ra­ce Blind­less“ (2021) ap­ta­ria tai, kas moks­li­nė­je li­te­ra­tū­ro­je va­di­na­ma de­aths of despa­ir, ar­ba mir­ti­mis iš ne­vil­ties. Šį fe­no­me­ną ty­ri­nė­ję moks­li­nin­kai An­ne Ca­se ir An­gu­sas De­ato­nas at­ra­do, kad pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais be aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo li­kę bal­tao­džiai ame­ri­kie­čiai be­pre­ce­den­čiu tem­pu mirš­ta nuo sa­vi­žu­dy­bių, vais­tų ir nar­ko­ti­kų per­do­za­vi­mo ar­ba al­ko­ho­liz­mo su­kel­tų pa­sek­mių. Ki­ti, ne bal­to­sios ra­sės žmo­nės, šias žiau­rias pa­sek­mes pa­ti­ria re­čiau nei bal­tao­džiai gy­ven­to­jai. Pa­sak Bri­d­ges, bal­tao­džiai žmo­nės yra pa­veik­ti bal­to­sios pri­vi­le­gi­jos: jie ti­ki­si ir tu­ri lū­kes­tį, kad gy­ve­ni­mas jiems vi­sus vi­du­ri­nio­sios kla­sės ma­lo­nu­mus pa­teiks ant lėkš­tu­tės. Juo­dao­džiai ir ki­tų ra­sių žmo­nės Ame­ri­ko­je to­kios pra­ban­gos ne­si­ti­ki, mat jau yra su­si­tai­kę su ga­li­mai lau­kian­čiu fi­nan­si­niu ne­sau­gu­mu, di­s­kri­mi­na­ci­ja ir sun­ku­mais. Kaip ra­šo Bri­d­ges, „prie­šin­gai nei bal­tao­džiai, ne­bal­tao­džiai žmo­nės iš­mo­ko ti­kė­tis ne­api­brėž­tu­mo, ne­sėk­mių ir nelaimių“.

Ra­si­nės, et­ni­nės ar ki­to­kios pri­vi­le­gi­jos pa­veik­ti žmo­nės jau­čia, kad jiems vi­suo­me­nė yra kaž­ką sko­lin­ga. Tas kaž­kas yra vie­no­kia ar ki­to­kia ame­ri­kie­tiš­ka sva­jo­nė: pa­to­gus, ra­mus ir to­bu­las vi­du­ri­nio­sios kla­sės eg­zis­ta­vi­mas su na­mu prie­mies­ty­je ar bu­tu cent­re, 1,6 vai­ko ir bal­tai nu­da­žy­ta tvo­ra, ša­lia ku­rios sto­vi Te­s­la (ar bent vi­du­ti­niš­kai so­li­di To­y­o­ta). Ta­čiau eko­no­mi­nė rea­ly­bė to­kį sap­ną grei­tai su­min­do ir pri­me­na, kad tik tie, ku­rie ga­li iš­pil­dy­ti nuo­lat au­gan­čius rin­kos lū­kes­čius, ga­lės gau­ti iš­sva­jo­t­ą­jį gyvenimą.

„Eko­no­mi­nė rea­ly­bė grei­tai su­min­do ame­ri­kie­tiš­ką sva­jo­nę ir pri­me­na, kad tik tie, ku­rie ga­li iš­pil­dy­ti nuo­lat au­gan­čius rin­kos lū­kes­čius, ga­lės gau­ti iš­sva­jo­t­ą­jį gyvenimą.“

Ta­čiau pri­vi­le­gi­juo­ti žmo­nės, ku­rie ma­no, kad yra nu­si­pel­nę pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, pa­ti­ria rea­lią kon­ku­ren­ci­ją. Ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kaip Lie­tu­vo­je pri­vi­le­gi­juo­tie­ji kon­ku­ruo­ja su imig­ran­te, ku­ri sa­vo šei­mai ban­do už­tik­rin­ti fi­nan­si­nį sau­gu­mą ša­ly­je, ku­rio­je gy­ve­na jau pen­ke­rius me­tus, o pi­lie­ty­bei gau­ti tu­rės lauk­ti dar bent pen­ke­rius. Kon­ku­ruo­ja ir su ro­me, ku­rios ma­žiau­sia klai­da dar­be bū­na pa­ly­di­ma pa­juo­kų ir pa­ty­čių apie jau il­gai ne­eg­zis­tuo­jan­tį Vil­niaus taborą.

Dėl to mar­gi­na­li­zuo­tos gru­pės yra dar la­biau įka­lin­tos per­fek­cio­niz­mo gniauž­tuo­se – per­fek­cio­niz­mas mar­gi­na­li­zuo­tas gru­pes už jų klai­das bau­džia dvi­gu­bai. Kaip to­liau tei­gia Cur­ra­nas, „ma­žu­mų ta­pa­ty­bę tu­rin­tys as­me­nys daug daž­niau su­si­du­ria su ins­ti­tu­ci­nė­mis, so­cia­li­nė­mis ir kul­tū­ri­nė­mis kliū­ti­mis, truk­dan­čio­mis pa­siek­ti sėk­mę, ir dėl to daž­nai jau­čia po­rei­kį tai kom­pen­suo­ti (…), imig­ran­tų bend­ruo­me­nė­se pa­pli­tu­si sie­ki­mo kul­tū­ra.“ To­kią lo­gi­ką iliust­ruo­ja ra­šy­to­jos Ma­la­vi­kos Kan­nan fra­zė, ku­rią Ame­ri­ko­je juo­dao­džiai žmo­nės gir­di nuo vai­kys­tės: „tu­ri­te bū­ti dvi­gu­bai ge­res­nė už juos, kad gau­tu­mė­te pu­sę to, ką tu­ri jie“.

Neo­li­be­ra­laus per­fek­cio­niz­mo žai­di­me ne­lai­mi nie­kas. Pra­lai­mė­ju­si so­cia­liai pri­vi­le­gi­juo­ta gru­pė jau­čia ne­vil­tį ir gė­dą, nes ne­ga­vo to, kas jiems pri­klau­so – taip įvyks­ta mir­tys iš ne­vil­ties. Pra­lai­mė­ję mar­gi­na­li­zuo­ti žmo­nės to­liau lie­ka vi­suo­me­nės pa­raš­tė­se. Įdo­mu tai, kad net ir vi­suo­me­nės eli­tas nu­ken­čia nuo neo­li­be­ra­lių idė­jų. Pa­sak me­ri­to­kra­ti­ją ty­ri­nė­jan­čio Jei­lio uni­ver­si­te­to moks­li­nin­ko Da­nie­lio Mar­ko­vit­so, prie­šin­gai nei pra­ei­ta­me šimt­me­ty­je, da­bar siek­da­mi įro­dy­ti sa­vo ver­tę eli­ti­niai dar­buo­to­jai dir­ba ir dau­giau, ir in­ten­sy­viau nei vi­du­ri­nio­sios kla­sės žmo­nės. Nors eli­ti­nės dar­buo­to­jos iš neo­li­be­ra­liz­mo gau­na fi­nan­si­nį sta­bi­lu­mą ir so­cia­li­nį sta­tu­są, to kai­na yra mil­ži­niš­kos dar­bo va­lan­dos, spau­di­mas, st­re­sas ir pa­au­ko­ti as­me­ni­niai san­ty­kiai. Jei to­kie pa­sie­ki­mai bu­vo įgy­ven­din­ti pa­si­tel­kiant per­fek­cio­nis­ti­nes nuo­sta­tas, tai bet koks pa­sie­ki­mų su­teik­tas pa­si­ten­ki­ni­mas bū­na nu­stelb­tas dve­jo­pos bai­mės: bai­mės, kad at­ei­ty­je lau­kia tik dau­giau to­kių pa­čių lū­kes­čių, ir bai­mės, kad kaž­kas vis­gi pa­ste­bės mū­sų ne­to­bu­lu­mą. To­dėl ap­si­me­tė­lio sind­ro­mas yra iš­gy­ve­nu­sių­jų per­fek­cio­niz­mą šešėlis.

Kova prieš perfekcionizmą?

Dau­ge­lis ma­to, kad per­fek­cio­niz­mo dik­tuo­ja­mų tem­pų iš­lai­ky­ti ne­įma­no­ma nei in­di­vi­dua­liai, nei ko­lek­ty­viai. Neo­li­be­ra­lios po­li­ti­kos pa­sek­mes jau­čia­me net ir pla­ne­tos lyg­me­niu, nes eks­p­lo­a­tuo­da­mi gam­tą ban­do­me iki be­ga­ly­bės au­gin­ti eko­no­mi­ką baig­ti­nio dy­džio pla­ne­to­je. Pa­vers­ti per­fek­cio­niz­mą, me­ri­to­kra­ti­ją ir neo­li­be­ra­liz­mą mū­sų vi­suo­me­nės pag­rin­du nė­ra tva­ru nei eko­lo­giš­kai, nei psichologiškai.

Per­fek­cio­niz­mui ima­ma prie­šin­tis. Ta­čiau jei pa­žiū­rė­tu­me, kas tą ko­vą ve­da ir ska­ti­na, at­ras­tu­me, kad ne­re­tai tai tie pa­tys žmo­nės, ku­rie ką tik mums ban­dė par­duo­ti pa­tį per­fek­cio­niz­mą. Kar­tais ko­vo­jan­tys prieš per­fek­cio­niz­mą ga­li iš­ties prie­šin­tis per di­de­liems krū­viams ar so­cia­li­nėms baus­mėms už ne­to­bu­lu­mą. Ta­čiau daug daž­niau pa­brė­žia­ma tai, kad per­fek­cio­niz­mas truk­do pa­siek­ti mak­si­ma­lų pro­duk­ty­vu­mą. Toks dis­kur­sas pa­tį per­fek­cio­niz­mą ma­to tik kaip ba­rje­rą dar aukš­tes­niems re­zul­ta­tams, kad ga­lė­tu­me bū­ti ar at­ro­dy­ti dar to­bu­les­ni, kad ga­lė­tu­me pa­siek­ti, ga­min­ti, var­to­ti dar dau­giau. To­kiu bū­du ko­va prieš per­fek­cio­niz­mą tam­pa tik dar vie­na neo­li­be­ra­liz­mo iš­raiš­ka, tik dar vie­nu bū­du aug­ti bet ko­kia kai­na. Taip ko­va prieš per­fek­cio­niz­mą ne­iš­ei­na iš tų pa­čių per­fek­cio­niz­mo rėmų.

Net ir in­di­vi­dua­lia­me lyg­me­ny­je iš­si­lais­vin­ti nuo per­fek­cio­niz­mo ga­li bū­ti ne­įti­kė­ti­nai sun­ku, nes pa­sto­viai ko­vo­ti prieš smur­ti­nę sis­te­mą yra var­gi­nan­tis dar­bas. Net jei ir su­pran­ti, kad no­ri dirb­ti ma­žiau, kad tau ke­lia­mi lū­kes­čiai dar­be ar švie­ti­mo įstai­go­je yra per aukš­ti ir ne­įma­no­mi, tam, kad nuo jų ap­si­gin­tum, ten­ka brėž­ti griež­tas ri­bas. O ri­bų brė­ži­mas yra jė­gų rei­ka­lau­jan­tis veiks­mas, tik­rai ne itin pa­trauk­lus vadovybei.

Ri­bų brė­ži­mo pa­ta­ri­mai in­ter­ne­to pla­ty­bė­se ir neo­li­be­ra­lios psi­cho­lo­gi­jos liū­nuo­se kas­dien mė­to­mi į kai­rę ir į de­ši­nę, bet šiuos pa­ta­ri­mus da­li­nan­tys straips­niai ir žmo­nės re­tai mi­ni, kas bū­na po to, kai ri­bos įvar­di­ja­mos, iš­reiš­kia­mos ir už­fik­suo­ja­mos. Ap­lin­ko­je, ku­ri iš ta­vęs kiek­vie­ną die­ną bet ko­kia kai­na rei­ka­lau­ja mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų, die­na iš die­nos brėž­ti ri­bas yra daug emo­ci­nių pa­stan­gų ir drą­sos kel­ti ban­gas rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Toks ri­bų brė­ži­mas tam­pa dar vie­na ir taip var­gi­nan­čio dar­bo dalimi.

Pa­bai­gai ver­ta pri­si­min­ti se­ną, bet ge­rą fe­mi­nis­ti­nį šū­kį, kad „as­me­niš­ka yra po­li­tiš­ka“. Šio šū­kio es­mė – mū­sų as­me­ni­nės pa­tir­tys yra for­muo­ja­mos iš­ori­nių so­cia­li­nių jė­gų. Vie­na ver­tus, svar­bu sa­vęs ne­a­p­ri­bo­ti „bal­sa­vi­mu eurais“, mat in­di­vi­dua­lūs veiks­mai be po­lin­kio į sis­te­mi­nius po­ky­čius lie­ka tik vie­ti­nės reikš­mės. Ki­ta ver­tus, vis­kas nuo as­me­ni­nių po­ky­čių ir pra­si­de­da – ypač kai jie nu­kreip­ti į pa­si­prie­ši­ni­mą ga­lios san­ty­kiams, o ne į var­to­ji­mą. Pri­si­dė­ti prie ne­per­fek­cio­nis­ti­nio pa­sau­lio kū­ri­mo ga­li­me leis­da­mi sau bū­ti pa­žei­džia­miems, pri­im­da­mi sa­vo klai­das ir ska­tin­da­mi žmo­nes ap­link mus da­ry­ti tą pa­tį. Per­fek­cio­niz­mas at­ima iš mū­sų ga­li­my­bę mė­gau­tis pro­ce­su aklai su­si­tel­kiant į re­zul­ta­tą, tad ra­di­ka­liai ne­per­fek­cio­nis­ti­nis ju­de­sys ga­lė­tų bū­ti tie­siog smal­su­mo, žai­di­mo ar kū­ry­biš­ku­mo įkvėp­tas lė­tas, į ma­lo­nu­mą su­telk­tas pro­ce­sas, nag­ri­nė­ji­mas, kla­jo­ji­mas. Bet kla­jo­ti ir drą­siai sva­jo­ti mums sun­ku, nes ryt į dar­bą, po ku­rio bū­na­me to­kie pa­var­gę, iš­se­kę ir iš­sunk­ti, kad vie­nin­te­lis į gal­vą be­at­ei­nan­tis da­ly­kas ta­da bū­na grieb­ti te­le­fo­ną ir go­og­lin­ti, kaip ge­riau­sia ko­vo­ti prieš perfekcionizmą. ■

Kęs­tu­tis Grumo­das, „Tik to­bu­las gy­ve­ni­mas“, Šauks­mas, 2024 nr. 1 (va­sa­ra), p. 25–31.