Rebrandingas ir juokas pro ašaras

Gi­miau pra­ei­to tūks­tant­me­čio pa­bai­go­je – iš anks­ty­vos vai­kys­tės ge­riau­siai at­si­me­nu mar­ga­ri­ną Ra­ma, mau­dy­nes Vo­kės upė­je ir te­le­vi­zi­ją. Tė­vai sa­ko, kad bu­vau di­džiu­lė re­kla­mų ir Te­leta­bių en­tu­zias­tė. At­si­me­nu sū­rias aša­ras, kai at­ei­da­vo „lai­kas at­si­svei­kin­ti“, ir įžan­gi­nę „Pa­no­ra­mos“ me­lo­di­ją. At­si­me­nu te­le­vi­zi­jo­je ne­įp­ras­tus vaiz­dus: bokš­tų dvy­nių to­li­ma­me že­my­ne griū­tį, dul­kė­mis, krau­ju ir iš­gąs­čiu nu­sė­tus vei­dus. Kai kla­sės iš­vy­ko į Len­ki­ją me­tu lan­kė­mės Var­šu­vos su­ki­li­mo mu­zie­ju­je, ki­no sa­lė­je ir vėl ro­dė griu­vė­sius. Griu­vė­sių mies­tas – taip va­di­na­ma 1945-ųjų me­tų Var­šu­va, fil­muo­ta iš paukš­čio skry­džio. Anks­čiau mi­li­jo­ni­nia­me mies­te po su­ki­li­mo li­ko ma­žiau nei tūks­tan­tis gy­ven­to­jų. At­si­me­nu, kaip gai­la man bu­vo Ale­po, į dul­kes smul­ki­na­mo vie­no se­niau­sių nuo­lat gy­ve­na­mų mies­tų pa­sau­ly­je. Tai ir­gi ro­dė per te­le­vi­zi­ją… Bos­ni­jos ka­ro ne­at­si­me­nu – ne­bu­vau dar gi­mu­si, kai Sa­ra­je­vas va­da­vo­si iš apgulties.

2001-ųjų me­tų rug­sė­jo 11-osios iš­puo­lis, Var­šu­vos nai­ki­ni­mas ir Si­ri­jos pi­lie­ti­nio ka­ro me­tu vy­kęs Ale­po ža­lo­ji­mas tu­ri bend­rą var­dik­lį – pre­ci­ziš­kai su­pla­nuo­tą nai­ki­ni­mo pla­ną. Len­ki­jos sos­ti­nės ly­gi­ni­mas su že­me bu­vo tiks­lin­gas: dar 1940 me­tais na­ciai su­dė­lio­jo Pa­bs­to pla­ną, ku­riuo siek­ta su­griau­ti 95 pro­cen­tai mies­to užs­ta­ty­mo, bent 10 kar­tų su­ma­žin­ti mies­to po­pu­lia­ci­ją, su­griau­ti vi­sus tau­ti­nį iden­ti­te­tą ku­rian­čius ob­jek­tus, pa­lik­ti tik su­si­sie­ki­mo inf­rastruk­tū­rą ir pra­mo­nę, mies­tą pa­vers­ti tran­zi­ti­niu ir ja­me ap­gy­ven­din­ti vo­kie­čius. Pa­bs­to pla­nas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas nu­ma­ty­to­mis prie­mo­nė­mis, ta­čiau 1944 me­tais, po tra­giš­kai pa­si­bai­gu­sio Var­šu­vos su­ki­li­mo prieš na­cių oku­pa­ci­ją, bu­vo pil­nai su­nai­kin­ta cent­ri­nė ir is­to­ri­nė mies­to da­lys, kul­tū­ros ir re­li­gi­jos ob­jek­tai (Ka­ra­liš­ko­ji pi­lis, fil­har­mo­ni­ja, te­at­rai, mu­zie­jai ir t. t.), nu­griau­ta 84 pro­cen­tai Var­šu­vos užs­ta­ty­mo kai­ria­ja­me Vys­los kran­te. Vien tik su­ki­li­mo me­tu žu­vo apie 200 000 žmo­nių, iš­gy­ve­nę li­ko be na­mų. Var­šu­vos su­ki­li­mo mu­zie­jaus gi­das pa­sa­ko­jo, jog są­ly­gi­nai ne­pa­lies­tas iš­li­ko tik vie­nas pa­sta­tas mies­to se­na­mies­ty­je. At­si­me­nu, kaip vė­liau eks­kur­si­jos me­tu lie­čiau jau svei­kus – at­kur­tus – Var­šu­vos se­na­mies­čio mūrus.

Po de­šim­ties me­tų lie­čiau ki­to­kį, vis dar sky­lė­tą ir ran­duo­tą Sa­ra­je­vo mū­rą: at­vy­kau čia tir­ti smur­to prieš mies­tą pėdsakų.

Prarastas Sarajevas

Ak­ty­vi ir sis­te­min­ga ag­re­si­ja prieš mies­to ta­pa­ty­bę va­di­na­ma ur­bi­ci­du. Šiam fe­no­me­nui, kil­di­na­mam iš ur­ba­nis­ti­nio ge­no­ci­do są­vo­kos, yra bū­din­gas pri­vers­ti­nis is­to­ri­jos ir iden­ti­te­to try­ni­mas. Vie­šų ur­ba­nis­ti­nių struk­tū­rų cha­rak­te­ris le­mia mies­to kas­die­ny­bę, so­cia­li­nes ir bend­ruo­me­ni­nes ten­den­ci­jas, to­dėl ur­bi­ci­das ga­li bū­ti lai­ko­mas at­ski­ra po­li­ti­nio smur­to prieš vi­są mies­to bend­ruo­me­nę forma.

Ch­res­to­ma­ti­nis ur­bi­ci­do at­ve­jis – Sa­ra­je­vas, Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos sos­ti­nė. Tai il­giau­siai bu­vęs ap­gul­tas mies­tas mo­der­nio­je ka­rų is­to­ri­jo­je, iki Bos­ni­jos ka­ro (1992–1995) bu­vęs mul­ti­kul­tū­ri­niu ša­lies ži­di­niu, ap­jun­gu­siu tris tau­tas, kul­tū­ras ir re­li­gi­jas. Bos­ni­jai ir Her­ce­go­vi­nai pas­kel­bus ne­pri­klau­so­my­bę nuo Ju­go­sla­vi­jos, Bos­ni­jos ser­bai ėmė for­muo­ti ser­bų au­to­no­mi­nes pro­vin­ci­jas ša­lies su­dė­ty­je, o 1992 me­tais įkū­rė Ser­bų Res­pub­li­ką ir pra­dė­jo ko­vą su jų veiks­mų ne­pa­lai­kan­čiais bos­niais bei kro­a­tais. Ag­re­so­riais ta­pę pi­lie­čiai pra­dė­jo tau­ti­nį va­ly­mą bei ėmė­si nuo­sek­liai nai­kin­ti prie­šin­gų et­ni­nių gru­pių kul­tū­ri­nį ir re­li­gi­nį palikimą.

Po tri­jų de­šimt­me­čių vis dar ga­li­ma jus­ti emo­ci­nį ur­bi­ci­do krū­vį: et­ni­nes įtam­pas ir už­mig­dy­tą ag­re­si­ją. Mies­tas, vie­ną po ki­to at­sta­tan­tis reikš­min­gus ob­jek­tus, pri­me­na vaš­ki­nių fi­gū­rų mu­zie­jų: ori­gi­na­lių mies­to sim­bo­lių ko­pi­jos ky­la ša­lia ran­duo­tų, au­ten­tiš­ko­mis ka­ro žaiz­do­mis pa­žy­mė­tų pa­sta­tų. Nau­jais fa­sa­dais ap­lip­dy­tas Bos­ni­jos par­la­men­tas ir duo­bė­tos Sa­ra­je­vo uni­ver­si­te­to sie­nos. Kruopš­čiai, iš­ti­ki­mai ori­gi­na­lui at­sta­ty­ta ro­tu­šė – Vi­jećni­ca – ir Tre­be­vić kal­no griu­vė­siai, iš ku­rių į mies­to pu­sę skrie­jo ser­bų snai­pe­rių kul­kos. Da­bar­ti­nis Sa­ra­je­vas – rep­ro­duk­ci­jų ir trau­mų koliažas.

Ur­bi­ci­das, kaip reiš­ki­nys, so­ciour­ba­nis­ti­nių ty­ri­mų lau­ke nag­ri­nė­ja­mas dvie­juo­se lyg­me­ny­se: mies­to au­di­nio ir emo­ci­nio pa­mu­ša­lo. Pir­ma­ja­me žvel­gia­ma į tai, kas bu­vo su­griau­ta fi­ziš­kai, o ant­ra­sis nu­ro­do į pa­tir­tos ko­lek­ty­vi­nės trau­mos pa­da­ri­nius. Sun­ku ob­jek­ty­viai iš­ma­tuo­ti ko­lek­ty­vi­nės trau­mos ly­gį ka­ro pa­žeis­ta­me mies­te, bet įma­no­ma pa­ste­bė­ti jos įvei­kos mo­de­lius. Ame­ri­kie­čių ar­chi­tek­tas ir me­ni­nin­kas Lebbe­usas Wo­od­sas kū­ri­ny­je „War and Ar­chi­tec­tu­re“ (1993) brė­žia dvi mąs­ty­mo tra­jek­to­ri­jas: na­tū­ra­lu no­rė­ti at­kur­ti tai, kas svar­bu ir su­nai­kin­ta, ta­čiau tai se­nos so­cia­li­nės sis­te­mos ir au­to­ri­te­tų, ku­rie ga­li­mai ne­vei­kė, pa­ro­di­ja­vi­mas. Na­tū­ra­lu yra ir no­rė­ti iš­trin­ti iš at­min­ties skau­džią pra­ei­tį pri­me­nan­čius ob­jek­tus, ta­čiau tai gre­sia nau­jos, taip pat ydin­gos struk­tū­ros at­si­ra­di­mu (pa­vyz­džiui, mo­der­niz­mo ju­dė­ji­mas). Vi­sais at­ve­jais rei­kia tu­rė­ti ome­ny, jog nau­jos ur­ba­nis­ti­nės struk­tū­ros kū­ri­mas pa­žeis­to­je vie­to­je – tai nau­jų so­cia­li­nių ideo­lo­gi­jų ir hie­rar­chi­jų kū­ry­ba. Sim­bo­li­nės ir ta­pa­ty­bę nu­ro­dan­čios ar­chi­tek­tū­ros „ri­tu­ali­nis žu­dy­mas“ ku­ria nau­ją na­ra­ty­vą: pa­žeis­tas mies­tas įgau­na di­des­nę svar­bą ne­gu sau­gus ir sveikas.

Wo­od­sas pa­žeis­tų ir svei­kų ob­jek­to da­lių du­etą lai­ko in­te­g­ra­lia jo ta­pa­ty­be, tad ran­dai tu­rė­tų bū­ti pa­brėž­ti, o ap­g­riau­tų ele­men­tų po­ten­cia­las iš­nau­do­tas ku­riant nau­jas for­mas. Siū­lo­mas in­jek­ci­jų prin­ci­pas – sa­va­ran­kiš­kų erd­vių for­ma­vi­mas nau­jai at­lais­vin­tuo­se plo­tuo­se. Nau­jos erd­vės ne­bū­ti­nai tu­ri pri­tap­ti sti­lis­tiš­kai ar funk­ciš­kai, tai ne­pri­klau­so­mos, kin­tan­čios, da­bar­ty­je gy­ve­nan­čios struk­tū­ros. Nors Wo­od­sui šis mies­to re­abi­li­ta­vi­mo prin­ci­pas at­ro­do pats ra­cio­na­liau­sias, šių die­nų Sa­ra­je­ve jis vyk­do­mas nein­ten­cio­na­liai: nau­jos struk­tū­ros ša­lia se­nų gims­ta pa­pras­čiau­siai iš po­rei­kio plės­ti erd­ves vers­lui, ga­my­bai, var­to­ji­mui ar gy­ve­ni­mui, o ne iš jaut­raus ur­ba­nis­ti­nio ar ar­chi­tek­tū­ri­nio su­ma­ny­mo; daug dė­me­sio skir­ta pa­žeis­tų mie­sto­vaiz­džio iko­nų (to­kių kaip Ho­tel Ho­li­day, par­la­men­to rū­mai ar ro­tu­šė) rekonstrukcijai.

Idea­liu at­ve­ju Wo­od­so prin­ci­pai bū­tų įgy­ven­di­na­mi laips­niš­kai, be­si­va­do­vau­jant šal­tu pro­tu, lo­gi­ka ir tu­ri­mais iš­tek­liais. Ta­čiau Bos­ni­jos tau­ti­nis su­si­skal­dy­mas, iš komp­ro­mi­sų gi­mu­si po­li­ti­nė san­t­var­ka ir kul­tū­ri­nės ne­tek­tys skau­dė­jo la­biau už fi­zi­nės struk­tū­ros pa­žei­di­mus. Ar­chi­tek­tū­ra, dai­lė, mu­zi­ka, kal­ba, ap­ran­ga, mais­tas – pla­čiai ir pa­kai­to­mis var­to­ja­mi iden­ti­te­to per­tei­ki­mo įran­kiai. Ne­te­kus vie­no iš­raiš­kos bū­do, pa­si­nau­do­ja­ma kitais. 

Urbicido įveika per juodą humorą

Sa­ra­je­vo vei­das bu­vo ta­pa­ti­na­mas su et­ni­niu ir kul­tū­ri­niu dau­gia­ly­piš­ku­mu. Čia su­si­ker­ta Os­ma­nų ir Aust­ri­jos-Ven­gri­jos im­pe­ri­jų pėd­sa­kai, krikš­čio­nių ir mu­sul­mo­nų pa­sau­liai, so­cia­lis­ti­nė ir va­ka­rie­tiš­ka įta­ka. Il­gą lai­ką Sa­ra­je­vas bu­vo ži­no­mas kaip 1984 me­tų žie­mos olim­pi­nių žai­dy­nių šei­mi­nin­kas – mies­tas įga­vo nau­ją ta­pa­ty­bi­nį ir es­te­ti­nį sluoks­nį, spor­tui skir­ta ar­chi­tek­tū­ra trau­kė tarp­tau­ti­nį dė­me­sį. Olim­pi­nė šlo­vė tru­ko ne­il­gai, mat Ju­go­sla­vi­jos su­by­rė­ji­mas ir po jo se­kę ka­rai iki šiol įstri­go ko­lek­ty­vi­nė­je pa­są­mo­nė­je kaip ryš­kiau­sias Bal­ka­nų įvy­kis. Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos ka­ro me­tu Sa­ra­je­vas ta­po svar­biau­siu tai­ki­niu. Taip pra­si­dė­jo il­giau­sia ir žiau­riau­sia mies­to ap­gul­tis mo­der­nio­je (iki 2022 me­tų) ka­ri­nė­je istorijoje.

Mies­te ne­li­ko nė vie­no svei­ko pa­sta­to: tie, ku­riems pa­vy­ko iš­veng­ti pil­no sug­rio­vi­mo, bu­vo smar­kiai ap­ga­din­ti. Nuo tol Sa­ra­je­vas api­pin­tas ran­duo­to­jo mi­tu: ap­siaus­tis mi­ni­ma už­sie­nio ži­nias­klai­do­je ko­ne kas kar­tą, kai kal­ba­ma apie Bos­ni­jos sos­ti­nę (jei­gu ne­nu­spren­džia­ma pri­min­ti ki­to ka­ro – Pir­mo­jo pa­sau­li­nio, dėl ku­rio pra­džios daž­nai kal­ti­na­ma Aust­ri­jos-Ven­gri­jos sos­to įpė­di­nio er­cher­co­go Pran­ciš­kaus Fer­di­nan­do žmog­žu­dys­tė Sa­ra­je­ve). Pa­tys mies­to gy­ven­to­jai ka­ri­nė­je pra­ei­ty­je, ma­tyt, įžvel­gė įvaiz­džio au­gi­ni­mo ga­li­my­bę: Sa­ra­je­vas iš spor­ti­nio vir­to tra­giš­ku. Mies­to ap­gul­ties me­tu gra­fi­nio di­zai­no ko­lek­ty­vas Trio Sa­ra­je­vo, siek­da­mas at­kreip­ti tarp­tau­ti­nį dė­me­sį sa­vo ku­ria­miems at­viru­kams tiks­lin­gai sko­li­no­si la­biau­siai pa­pli­tu­sius pop­kul­tū­ros vaiz­di­nius. Jie ty­čia pa­kei­tė olim­pi­nių žai­dy­nių da­tą iš 1984 į 1994 me­tus, tar­si klaus­da­mi: „Pa­sau­li, pri­trau­kė­me ta­vo dė­me­sį prieš de­šimt­me­tį, ko­dėl ne da­bar, kai mums ta­vęs rei­kia?“ Iro­niš­kai iš­kreip­tos po­par­to me­no kū­ri­nių iš­kar­pos ir Co­ca-Co­la (ofi­cia­laus 1984 me­tų žie­mos olim­pi­nių žai­dy­nių rė­mė­jo) lo­go­ti­pas ta­po nau­ju, ma­kab­riš­ku Sa­ra­je­vo re­kla­mi­niu veidu.

Ap­gul­ties nu­alin­tas mies­tas sun­kiai sto­jo­si ant ko­jų, o lė­šos ir jė­gos bu­vo nu­krei­pia­mos į mies­to funk­cio­na­vi­mui bū­ti­nos inf­rastruk­tū­ros at­sta­ty­mą. Tik vė­liau im­ta­si kul­tū­ri­nių ob­jek­tų re­konst­ruk­ci­jos. Po­trau­mi­nės re­ge­ne­ra­ci­jos hie­rar­chi­jo­je pa­vie­niai ob­jek­tai už­ėmė že­mes­nę vie­tą nei ur­ba­nis­ti­nio au­di­nio at­kū­ri­mas. Dar la­biau ap­leis­ti per ka­rą su­nio­ko­tų pa­sta­tų griu­vė­siai, kul­kų žy­mės fa­sa­duo­se ir ki­ti aki­vaiz­dūs ran­dai su lai­ku ta­po ur­bexo, me­mo­ria­li­nio ir tam­saus tu­riz­mo mė­gė­jų mag­ne­tu. Sa­ra­je­vo pa­vel­dą jau ga­li­ma skirs­ty­ti į re­abi­li­tuo­tą bu­vu­sį iki­ka­ri­nį pa­vel­dą ir nau­ją­jį – ob­jek­tus, ku­rių reikš­mė po ka­ro iš­au­go, įgi­jo nau­ją cha­rak­te­rį ir iš­kal­bą. Daž­nu at­ve­ju to­kie sta­ti­niai iki ur­bi­ci­do net ne­bu­vo lai­ko­mi ypač ver­tin­gais. To­kiu nau­juo­ju pa­vel­du nu­sė­tas vi­sas mies­to ur­ba­nis­ti­nis au­di­nys: juo­duo­jan­tys griu­vė­siai gy­vy­bin­go kvar­ta­lo vi­du­ry, iš­tuš­tin­ti skly­pai, nu­tru­pė­ję, šū­viais nu­žy­mė­ti fa­sa­dai, įspū­din­go dy­džio ne­k­ro­po­li­jos, ap­leis­tos snai­pe­rių ba­zės miš­kin­go­se kal­nų vir­šū­nė­se, slap­čia iš­kas­tas tu­ne­lis, ve­dan­tis už ap­gul­to mies­to ribų.

Įdo­mus po­trau­mi­nio pa­vel­do pa­vyz­dys – post­mo­der­nis­ti­nis Ho­tel Ho­li­day tū­ris, sta­ty­tas olim­pi­nių žai­dy­nių sve­čiams, ta­čiau ap­gul­ties me­tu įga­vęs ko­ne stra­te­gi­nę reikš­mę. Nuo pat ap­siaus­ties pra­džios vieš­bu­tis ta­po ka­ro ko­re­s­pon­den­tų ir už­sie­nio žur­na­lis­tų bend­ruo­me­nės ba­ze, įvai­rias ka­ri­nio smur­to prie­mo­nes at­lai­ky­ti su­ge­bė­ju­siu Sa­ra­je­vo lan­gu į pa­sau­lį. Jau re­no­vuo­to vieš­bu­čio vaiz­di­niai in­ter­ne­te pa­ly­gi­ni­mo tiks­lais daž­nai ro­do­mi ša­lia ap­g­riau­to pa­sta­to nuotraukų.

Grįž­tant į dar anks­tes­nių ka­rų is­to­ri­ją, ga­li­ma iš­skir­ti Lo­ty­nų til­tą, ku­rio šiau­ri­nia­me ga­le 1914 me­tų bir­že­lio 28 die­ną nuo vie­ti­nio ser­bo kul­kos žu­vo Pran­ciš­kus Fer­di­nan­das. Lo­ty­nų til­tas pri­ski­ria­mas hib­ri­di­niam pa­vel­dui, nes jo reikš­mė mies­tui bu­vo žen­k­li ir iki ka­ro. Vis­gi anks­čiau Sa­ra­je­vo til­tas bu­vo sie­ja­mas su Os­ma­nų lai­ko­tar­piu, vė­liau – su po­li­ti­ne žmog­žu­dys­te ir pa­sau­lį pa­kei­tu­siais įvykiais.

Ka­ro su­pre­ki­ni­mas Sa­ra­je­ve įvy­ko kiek ne­ran­giai, ne vi­sai tiks­lin­gai ir lyg iš rei­ka­lo: ne­su­ge­bė­jęs ko­ky­biš­kai iš­trin­ti ap­gul­ties ženk­lų, mies­tas pa­si­rin­ko ko­mer­cia­li­zuo­ti au­kos ta­pa­ty­bę. Ka­ras nė­ra įdo­miau­sia, kas nu­ti­ko Bos­ni­jai, ta­čiau stip­riai su­te­pė vi­są ki­tą kul­tū­ri­nį ir is­to­ri­nį ša­lies pa­vel­dą. Dėl ša­lies pa­tir­to smur­to ap­leis­ta žie­mos spor­to inf­rastruk­tū­ra ma­to­ma kaip žlu­gu­si ar­chi­tek­tū­ra, kaip ob­jek­tai, ap­gul­ties me­tu pa­kei­tę pa­skir­tį į ka­ri­nę, kaip bū­se­nos „prieš“ liu­di­nin­kai, bū­se­no­je „po“ ta­pę vaiduokliais.

Pratęsti laikinumą

Vi­sų žmo­gaus kū­ri­nių pri­gim­ty­je yra už­ko­duo­tas gi­mi­mas ir mir­tis, vi­si ke­liai ve­da į iš­ny­ki­mą. Sa­ra­je­vo ir dau­gy­bės ki­tų mies­tų ur­bi­ci­dai drau­ge ci­tuo­ja Ko­he­le­to kny­gą: „Kas bu­vo, tas vėl bus; kas įvy­ko, tai vėl įvyks. Po sau­le nie­ko nė­ra nau­ja!“ Pa­sta­tų lai­ki­nu­mą pa­brė­žia ir tuo pa­čiu pa­nei­gia am­ži­no pa­si­kar­to­ji­mo teo­ri­ja – sta­to­ma, kad su­griau­ti, griau­na­ma, kad pa­sta­ty­ti. Nai­vios pui­ky­bės ve­da­mos kar­tos pa­lie­ka pėd­sa­kus už­tik­rin­da­mos sau ne­mir­tin­gu­mo iliu­zi­ją tik tam, kad po vie­no ki­to šimt­me­čio ki­ta di­des­nės pui­ky­bės ve­da­ma kar­ta nu­šluo­tų pra­ei­tį iki pa­ma­tų. Esa­mo­jo lai­ko taš­ke ur­bi­ci­das yra pra­ei­ties prie­var­ta, svar­bos kul­mi­na­ci­ją pa­sie­kian­ti da­bar­ty­je. Am­ži­ny­bės per­spek­ty­vo­je – tik vie­no iš dau­gy­bės tau­tos rai­dos eta­pų su­te­mos. Lo­ty­niš­kas po­sa­kis „va­ni­tas va­ni­ta­tum, om­nia va­ni­tas“, ar­ba tuš­ty­bių tuš­ty­bė, vis­kas tuš­ty­bė, ga­lu­ti­nai dva­siš­kai pri­bai­gia su­triuš­kin­tą mies­tą. Stab­te­lė­ti ver­čia ir heb­ra­jiš­ka afo­riz­mo ver­si­ja, ku­rio­je va­ni­tas (tuš­ty­bė), virs­ta hével (rū­ku, lai­ki­nu­mu). Ur­bi­ci­das ban­do su­trik­dy­ti na­tū­ra­lią lai­ki­nu­mo ei­gą pa­grei­tin­da­mas pa­sta­tų ir jų sau­go­mos ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties iš­ny­ki­mą, at­im­da­mas jiems „iš aukš­čiau“ su­teik­tą ga­lio­ji­mo laiką.

Kiek gy­vy­bės me­tų bu­vo pa­vog­ta iš vi­sų tų su­griau­tų vie­tų ir ar įma­no­ma jas su­si­grą­žin­ti? Ap­gul­ties me­tu tam­sūs re­kla­mi­niai šū­kiai, gre­ti­na­mi su pa­žeis­tų pa­sta­tų nuo­trau­ko­mis, vė­liau ta­po ma­kab­riš­kais ko­mer­ci­niais pla­ka­tais, kont­ro­ver­siš­kais at­viru­kais iš są­ly­gi­nės tai­kos te­ri­to­ri­jos. Co­ca- Co­la, švie­žia kaip žaiz­dos – tai „au­ten­tiš­kas Sa­ra­ja­vo sko­nis“. Šian­dien re­kla­mi­nis, rep­re­zen­ta­ci­nis Sa­ra­je­vo vei­das ne­at­sie­ja­mas nuo ur­bi­ci­do, konf­lik­to ir ne­tek­ties. Tai, be abe­jo, be­pre­ce­den­tis ur­bi­ci­do su­virš­ki­ni­mo naratyvas. ■

Mag­da­le­na Be­liavs­ka, „Reb­ran­din­gas ir juo­kas pro aša­ras“, Šauks­mas, 2024 nr. 1 (va­sa­ra), p. 19–21.