Gimtinė – Sibiras, tėvynė – Lietuva

Trė­mi­mai yra skau­di te­ma dau­ge­liui So­vie­tų Są­jun­gos prie­spau­dą pa­ty­ru­sių tau­tų. Nuo 1935 me­tų bu­vo iš­trem­ti tūks­tan­čiai suo­mių, len­kų, bal­ta­ru­sių, uk­rai­nie­čių. 1941 me­tų bir­že­lį, pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tu, pra­si­dė­jo ma­si­niai trė­mi­mai iš Bal­ti­jos ša­lių ir kar­to­jo­si oku­pan­tams su­grį­žus ant­rą kar­tą. Da­lis šei­mų trem­ty­je iš­lai­kė vil­tį su­grįž­ti į gim­ti­nę ir slap­ta puo­se­lė­jo sa­vo ta­pa­ty­bę. Šie tė­vai pa­sa­ko­jo vai­kams apie gim­tuo­sius na­mus, pa­pro­čius, mi­nė­jo re­li­gi­nes šven­tes. Ta­čiau yra ir ki­ta is­to­ri­jos pu­sė – trem­ti­niai, ku­rie pra­ra­do ar bu­vo pri­vers­ti pra­ras­ti sa­vo kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą. Si­bi­ro mies­tuo­se ga­li­ma ras­ti daug šei­mų, nie­ko ne­ži­nan­čių apie sa­vo prop­ro­se­ne­lių kil­mę. Šio­se šei­mo­se ne­bu­vo kal­ba­ma apie trem­tį, tė­vai ne­pa­sa­ko­jo vai­kams apie gim­tą­jį kraš­tą. To­kia yra ir ma­no mo­čiu­tės is­to­ri­ja: tik iš ke­lių miglo­tų vai­kys­tės at­si­mi­ni­mų ji nu­ma­no, iš kur ki­lo jos se­ne­liai, ir tik emig­ra­vu­si į Lie­tu­vą ji su­ži­no­jo dau­giau de­ta­lių apie vy­ku­sius ma­si­nius trė­mi­mus. Mo­čiu­tės pa­sa­ko­ji­mų apie vai­kys­tę klau­sau­si jau se­niai. Jie man at­spin­di vai­ko, au­gu­sio be pri­si­ri­ši­mo prie trem­ties is­to­ri­jų, po­žiū­rį į na­mus Sibire.

Dėl gra­žiai tvar­ko­mo virš 10 hek­ta­rų apė­mu­sio ūkio ir miš­ko plo­to Kur­šiuo­se, Va­rė­nos ra­jo­ne, „per ge­ru gy­ve­ni­mu“ bu­vo ap­kal­tin­ta ir iš­trem­ta ma­no se­ne­lio Juo­zo šei­ma. Apie 1950 me­tus val­džiai įskųs­ta Juo­zo ma­ma su ma­ža duk­ra ant ran­kų bu­vo iš­vež­ta į Si­bi­rą. Tuo me­tu jos vy­ras su ki­tais vai­kais bu­vo ap­si­sto­jęs pas sa­vo se­se­rį, to­dėl jų kar­tu ne­iš­trė­mė. Ta­čiau ži­no­da­mas, kad li­ku­sius šei­mos na­rius taip pat iš­trems, jis pa­pra­šė, kad šei­mai leis­tų gy­ven­ti ten pat, kur ir žmo­nai. Trem­ty­je šei­ma ku­rį lai­ką ne­tu­rė­jo kur gy­ven­ti, o pri­si­glau­dus lūšne­lė­je vai­kai daž­nai sir­go. Ga­liau­siai jiems pa­vy­ko gau­ti butą. 

Ma­no se­ne­lis gi­mė Kans­ke, Kra­s­no­jar­sko kraš­te, na­muo­se, ku­riuo­se bu­vo ban­do­ma iš­lai­ky­ti lie­tu­vy­bę. Juo­zo tė­vai il­gą lai­ką ieš­ko­jo bū­dų su­grįž­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą, ieš­ko­jo na­mų, ku­riuos ga­lė­tų įsi­gy­ti, nes so­dy­ba Kur­šiuo­se bu­vo ati­duo­ta ki­tiems žmo­nėms. Nors Kur­šiuo­se li­ko gy­ven­ti te­ta, pas ku­rią kar­tais bu­vo ga­li­ma ap­si­lan­ky­ti, ta­čiau ji tu­rė­jo sa­vo šei­mą, tad ne­ga­lė­jo pri­im­ti dar vie­nos. Po il­gų me­tų ieš­ko­ji­mo se­ne­lio šei­mai pa­si­se­kė: apie 1974 me­tus jie su­si­ta­rė ap­si­keis­ti bu­tais su Aukš­tai­ti­jo­je gy­ve­nu­sia mo­te­ri­mi, ku­ri su­ti­ko per­si­kel­ti į Kans­ką dėl ja­me gy­ve­nan­čios se­sers. Šei­ma pa­ga­liau su­grį­žo į Lie­tu­vą. Nors jie ne­at­ga­vo se­nų­jų na­mų ir sun­kiai ka­bi­no­si į nau­ją gy­ve­ni­mą ki­ta­me Lie­tu­vos kraš­te, ta­čiau vi­si dir­bo ir su­si­kū­rė na­mus iš nau­jo. Ku­rį lai­ką net aš­tuo­ni žmo­nės glau­dė­si dvie­jų kam­ba­rių bu­te. Re­abi­li­ta­vus šei­mą pa­vy­ko gau­ti kom­pen­sa­ci­ją už da­lį pra­ras­to turto.

Į Lie­tu­vą Juo­zas kar­tu at­si­ve­žė ir ne­se­niai pil­na­me­tys­tės su­lau­ku­sią žmo­ną Tat­ja­ną – ma­no mo­čiu­tę. Vie­na bė­da – ji ne­bu­vo lie­tu­vė. Tuo me­tu Juo­zo ma­ma ne­no­rė­jo, kad jis į Lie­tu­vą par­si­vež­tų žmo­ną ru­sę. Il­gai­niui šis po­žiū­ris pa­si­kei­tė. Tat­ja­nai bu­vo keis­ta ir bau­gu at­vy­kus į nau­jus na­mus. Lie­tu­vo­je į se­ne­lio šei­mą bu­vo žiū­rima krei­vai. Pir­miau­sia to­dėl, kad tai bu­vę trem­ti­niai, o vė­liau – dėl mo­čiu­tės tau­ty­bės. To­dėl apie trem­tį jie vie­šai ne­kal­bė­jo, ypač dar­bo­vie­tė­se. Mo­čiu­tė il­gai ne­ga­lė­jo pri­pras­ti ir prie drėg­no kli­ma­to, daž­nai sir­go. Kans­ke kli­ma­tas sau­ses­nis, žie­mą ten bu­vo daug snie­go, tem­pe­ra­tū­ra daž­nai sie­kė –30 ˚C, o trum­pai tru­ku­sią va­sa­rą bu­vo la­bai karš­ta. Be to, mo­čiu­tė pa­sa­ko­ja, ko­kia nuo­sta­bi ten bu­vo gam­ta, kaip ryš­kiai vis­kas su­žy­dė­da­vo, nors ir la­bai trum­pam. To­dėl ir Lie­tu­vo­je ji au­gi­na krū­me­lį mėgs­ta­miau­sių Si­bi­re au­gu­sių gė­lių – bur­buo­les (Trol­lius asiaticus).

Tat­ja­nai bu­vo sun­ku pri­tap­ti ir dėl kal­bos. At­vy­ku­si į Lie­tu­vą mo­čiu­tė jau­tė gė­dą ne­mo­kė­da­ma lie­tu­vių kal­bos. Tad net ir nuo­lat dirb­da­ma, sirg­da­ma ir jau­na su­si­lau­ku­si vai­ko, ji su žo­dy­nu ran­ko­se iš­mo­ko tai­syk­lin­gai kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Jos ma­ny­mu, mo­kė­ti ša­lies kal­bą yra kiek­vie­no gy­ven­to­jo pa­rei­ga. Il­gai­niui mo­čiu­tė net­gi šiek tiek pri­mir­šo ru­sų kal­bą. Ji šven­čia lie­tu­viš­kas ir ka­ta­li­kiš­kas šven­tes, ga­mi­na lie­tu­viš­kus pa­tie­ka­lus. Žvelg­da­ma į mo­čiu­tės gy­ve­ni­mą, su­si­mąs­čiau, ko­kia gi jos tau­ti­nė ta­pa­ty­bė ir ką mo­čiu­tei ji reiškia.

Tat­ja­na gi­mė še­šių vai­kų šei­mo­je Kans­ke ir bu­vo au­gin­ta kaip Si­bi­ro ru­sė. Nie­kas jai ne­kal­bė­jo apie trem­tį, ne­pa­sa­ko­jo, iš kur ki­lo jos se­ne­liai. Ta­čiau tė­vai anks­ti ją nu­siun­tė gy­ven­ti kar­tu su sa­vo se­ne­le Ol­ga ša­li­mais bu­vu­sia­me na­me. Kans­ke ji lan­kė mo­kyk­lą, ku­rio­je, kaip ir vi­si, mo­kė­si apie So­vie­tų Są­jun­gos di­dy­bę ir ka­pi­ta­lis­ti­nių Va­ka­rų vals­ty­bių at­si­li­ki­mą. Pa­va­sa­rį ji bė­go iš pa­mo­kų kar­tu su bend­ra­kla­siais, kad pra­leis­tų lai­ką prie upės. Vai­kai šo­ki­nė­da­vo per upę pluk­do­mais rąs­tais, links­min­da­vo­si nak­vo­da­mi ant šie­no prie na­mų. Kans­ke bu­vo įpras­ta gy­ven­ti tarp įvai­rių tau­ty­bių žmo­nių. Kaip pa­sa­ko­ja mo­čiu­tė, pa­žįs­ta­mi vo­kie­čiai ste­reo­ti­piš­kai pa­si­žy­mė­jo tvar­ka na­muo­se, ru­sai fab­ri­kų val­di­nin­kai nau­do­jo­si pra­ban­gos pre­kė­mis iš par­duo­tu­vių, o dau­ge­lis ki­nų pre­kia­vo tur­gu­je ir va­ly­da­vo tu­ale­tų tal­pas. Be to, ne­ma­žai kan­skie­čių, ku­rie sa­vo ma­nie­ro­mis ro­dė aukš­tą iš­si­la­vi­ni­mą ir at­ro­dė kaip bu­vę pro­fe­so­riai, Kans­ke dir­bo fi­zi­nius darbus.

„Tat­ja­nai bu­vo sun­ku pri­tap­ti ir dėl kal­bos. At­vy­ku­si į Lie­tu­vą mo­čiu­tė jau­tė gė­dą ne­mo­kė­da­ma lie­tu­vių kal­bos. Tad net ir nuo­lat dirb­da­ma, sirg­da­ma ir jau­na su­si­lau­ku­si vai­ko, ji su žo­dy­nu ran­ko­se iš­mo­ko tai­syk­lin­gai kal­bė­ti lietuviškai.“

Mo­čiu­tės ma­ny­mu, pa­ly­gi­nus su ki­tais žmo­nė­mis, jos šei­ma vis­gi gy­ve­no ne­blo­gai. Vai­ko aki­mis, ypač ly­gi­nant su kai­my­nais, bu­vo kuo pa­si­džiaug­ti. Nors pa­ži­no­jo tur­tin­gų drau­gių, ku­rių na­muo­se bū­da­vo de­fi­ci­ti­nių pre­kių, ta­čiau ži­no­jo ir skur­stan­čių pra­si­gė­ru­sių šei­mų. Šei­ma gy­ve­no na­me, tu­rė­jo ke­tu­rias kar­ves ir prie na­mų au­gi­no dar­žo­ves. Vi­rė uo­gie­nes, sū­dė gry­bus. Per gim­ta­die­nius ei­da­vo į sve­čius. Nors ki­nas bu­vo pra­ban­ga, ta­čiau ypa­tin­ga pro­ga ten nu­ei­da­vo. Mė­go šo­kius, va­ka­rė­lius, nors jų ne­daug te­bu­vo. Iš to, ką pa­vy­ko gau­ti, ji pa­ti siu­vo­si sti­lin­gus dra­bu­žius, nes la­bai mė­go puoš­tis. To­dėl at­vy­ku­si į Lie­tu­vą ji pa­si­ju­to kaip bal­ta var­na, čia žmo­nės pa­si­ro­dė santūrūs.

Kai ku­rio­mis jau­nys­tės nuo­skau­do­mis ji da­li­na­si iki šiol. Vai­kys­tė­je ji ne­ga­lė­jo daug žais­ti, nes už­mies­čio ga­nyk­lo­je tu­rė­jo melž­ti kar­ves ir dirb­ti. Kar­ves ga­nė daug vai­kų, o dėl sun­kių bi­do­nų ne­šio­ji­mo ji anks­ti su­si­ga­di­no svei­ka­tą. Ne­pa­dė­jo ir tė­vų jai pa­rū­pin­tas dvi­ra­tis, nuo ku­rio, ne­iš­lai­kiu­si pu­siau­svy­ros dėl pri­ka­bin­tų bi­do­nų, ji nu­kri­to ir su­si­žei­dė. Be to, ji ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės siek­ti sa­vo sva­jo­nės – lan­ky­ti ba­le­to pa­mo­kų. Gy­ve­na­ma­sis ra­jo­nas bu­vo ne­sau­gus, to­dėl tė­vai jai ne­lei­do pa­čiai va­žiuo­ti į šo­kius. Va­ka­rais grįž­tant na­mo bū­da­vo la­bai tam­su, o ke­lias duo­bė­tas, iš­raus­tas grio­viais. Šei­ma taip pat nuo­lat ne­tu­rė­jo pi­ni­gų, nes tik ga­vu­si juos išleisdavo.

Bū­da­ma ma­ža, kar­tu su ki­tais vai­kais ji gir­dė­jo se­ne­lės ir ki­tų mo­te­rų žo­džius apie mo­ti­nas, ku­rioms bu­vo at­ga­ben­ti sū­nų ka­rei­vių pa­lai­kai ir ne­bu­vo leis­ta ati­da­ry­ti jų kars­tų. Ji pa­sa­ko­ja apie smur­tą šei­mo­se, apie po trem­ties iš­pro­tė­ju­sią kai­my­no žmo­ną, pa­mi­ni ša­lia bu­vu­sį ka­li­nių mies­te­lį bei vai­kų na­mus. Kar­tą ji man pa­sa­kė, jog at­ro­do, tar­si vie­nin­te­lis gra­žus at­si­mi­ni­mas iš vai­kys­tės yra apie tai, kaip ji lip­dė smė­lio py­ra­gus ir puo­šė juos gė­ly­tė­mis. Be to, sal­dai­niai. Kai at­ei­da­vo į sve­čius pas Juo­zą, ten ant sta­lo bū­da­vo pa­dė­ta sal­dai­nių lėkš­tu­tė. Ji val­gy­da­vo daug, ne­ga­lė­da­vo su­sto­ti. To­dėl Juo­zas me­luo­da­vo sa­vo ma­mai, kad su­val­gė jis pats. Tat­ja­na na­mie sal­dai­nių ne­gau­da­vo. Ji pri­si­me­na vie­ną ypa­tin­gą kar­tą, kai bū­da­ma pa­aug­lė sun­kiai sir­go ty­mais ir to­dėl se­ne­lė jai at­ne­šė kriau­šių sko­nio sal­dai­nį. Tad ir už pir­mą­jį sa­vo at­ly­gi­ni­mą ji nu­si­pir­ko bal­tos spal­vos mė­ti­nių saldainių.

„Tat­ja­na na­mie sal­dai­nių ne­gau­da­vo. Ji pri­si­me­na vie­ną ypa­tin­gą kar­tą, kai bū­da­ma pa­aug­lė sun­kiai sir­go ty­mais ir to­dėl se­ne­lė jai at­ne­šė kriau­šių sko­nio sal­dai­nį. Tad ir už pir­mą­jį sa­vo at­ly­gi­ni­mą ji nu­si­pir­ko bal­tos spal­vos mė­ti­nių saldainių.“

Tik žy­miai vė­liau dėl se­ne­lės Ol­gos kal­bė­ji­mo ma­nie­ros ir el­ge­sio ypa­tu­mų Tat­ja­na su­pra­to, kad jos se­ne­lė tu­rė­jo bū­ti ki­lu­si iš Bal­ta­ru­si­jos. Tuo me­tu Tat­ja­na tie­siog ma­nė, kad Ol­ga keis­tai ta­ria žo­džius, bet per daug apie tai ne­gal­vo­jo. Ol­gos ir anks­ti mi­ru­sio se­ne­lio at­si­ra­di­mo Kans­ke is­to­ri­ja Tat­ja­nai nė­ra aiš­kiai ži­no­ma. Ji at­si­me­na nu­gir­du­si, kad Ol­ga – bal­ta­ru­sė, ta­čiau ne­be­ga­li su­ži­no­ti dau­giau apie sa­vo se­ne­lių gy­ve­ni­mus. Taip pat ji ne­ži­no ir sa­vo ma­mos Zo­jos tė­vų kil­mės. To­dėl, mąs­ty­da­ma apie sa­vo se­ne­lę ir ma­mą, ji ga­li pa­si­guos­ti tik spė­lio­nė­mis. Be to, Ol­ga bu­vo ti­kin­ti sta­čia­ti­kė, vi­suo­met vaikš­čio­da­vo su ska­re­le, o per pa­snin­ką sau at­ski­rai ga­min­da­vo mais­tą. Kar­tą per me­tus Ve­ly­kų lai­ko­tar­piu jos taip pat lan­ky­da­vo ka­pus. Tą me­tų ry­tą mo­čiu­tės se­ne­lė pa­kur­da­vo kros­nį ir į ją įdė­da­vo puo­dą plak­tų kiau­ši­nių su pie­nu. Ka­pi­nė­se prie se­ne­lio ka­po bū­da­vo pa­sta­to­mas sta­le­lis, prie ku­rio bu­vo val­go­ma ir ge­ria­ma. Mi­ru­sia­jam ant žo­lės pa­lik­da­vo kiau­ši­nie­nės ir deg­ti­nės. Ta­čiau, kaip pa­sa­ko­ja mo­čiu­tė, per šią die­ną daug kas už­ger­da­vo ir įsi­links­min­da­vo taip, kad nak­vo­da­vo krū­muo­se ar grio­viuo­se. Už to­kį be­die­viš­ku­mą po­pas už­drau­dė šiuos pa­si­sė­dė­ji­mus. Il­gai­niui tik se­nes­ni žmo­nės iš­lai­kė tra­di­ci­ją pa­sė­dė­ti ka­pi­nė­se, bet tyliai.

Kai Tat­ja­na pa­au­go, nu­sto­jo ei­ti į ka­pi­nes, nes nie­kas ne­ver­tė to da­ry­ti, o se­ne­lės re­li­gi­niai pa­pro­čiai jai ne­bu­vo svar­būs. Pa­aug­lys­tė­je jai rū­pė­jo ki­ti da­ly­kai. Ji pra­dė­jo bend­rau­ti su vai­ki­nu ir mė­go leis­ti lai­ką su drau­gė­mis. Kai pa­klau­siau mo­čiu­tės, ar tuo­kian­tis ne­ki­lo prob­le­mų, kad ji ir se­ne­lis bu­vo skir­tin­gų ti­kė­ji­mų (ka­ta­li­kas ir sta­čia­ti­kė), ji at­sa­kė, kad jei bu­vo drau­džia­ma vaikš­čio­ti į baž­ny­čią, tai ir su­tuo­kiant nie­kas į tai ne­si­gi­li­no. Tuo tar­pu ma­no se­ne­lį lie­tu­vį trem­ty­je, be ku­ni­gų ir ki­tų žmo­nių, su­kal­bė­ju­si mal­dą pa­krikš­ti­jo jo ma­ma. Nors dau­gu­mai iš­trem­tų mo­te­rų ti­kė­ji­mas bu­vo svar­bus ir pa­dė­jo iš­tver­ti sun­ku­mus, ne vi­si jų vai­kai iš­li­ko uo­liai ti­kin­tys. Ir vis­gi, iš pa­gar­bos sa­vo tė­vams ma­no se­ne­liai pa­lai­ko tam tik­ras re­li­gi­nes tra­di­ci­jas. Per šven­tes mo­čiu­tė kar­tu su ma­ni­mi da­ly­vau­ja ka­ta­li­kų baž­ny­čios mi­šio­se ir už­de­ga žva­ke­les už sa­vo šeimą.

Kar­tais se­ne­liai sa­ko, jog anks­čiau bu­vo ge­riau – juk tai bu­vo jų jau­nys­tė. Be to, jie ne­pa­ty­rė tė­vų ar se­ne­lių iš­gy­ven­to de­por­ta­ci­jos siau­bo, vai­ko aki­mis vis­kas at­ro­dė ki­taip. Ta­čiau su­grį­žus ap­si­lan­ky­ti na­muo­se Kans­ke, tie pa­tys vai­kys­tės me­džiai mo­čiu­tei pa­si­ro­dė ne­san­tys to­kie di­de­li, o gat­vė, „ku­ri to­kia il­ga, kur drau­gė to­li to­li gy­ve­no“, pa­si­ro­dė esan­ti tik ke­tu­ri na­mai ne­to­li vie­nas ki­to. Ta­čiau tuo pa­čiu ir nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Gat­vės li­ko ne­su­tvar­ky­tos, kai­mai ir mies­te­liai at­ro­dė to­kie ap­leis­ti, tar­si bū­tų vy­kęs in­ten­sy­vus ka­ras. Be to, dar la­biau ap­g­riu­vo bu­vu­sios ga­myk­los, dėl ku­rių vai­kys­tė­je pli­to di­de­lė tar­ša ir ne­bu­vo ga­li­ma ger­ti van­dens iš šu­li­nio. Nors me­die­nos bu­vo tiek, jog per ves­tu­ves len­to­mis iš­klo­jo ta­kus, ta­čiau se­nuo­se mo­čiu­tės na­muo­se nie­kas ne­tvar­kė nei grin­dų, nei lovų.

Tat­ja­na pri­me­na, kad iš gim­tų­jų na­mų iš­vy­ko to­dėl, kad no­rė­jo iš jų iš­vyk­ti. Ji vi­są lai­ką ži­no­jo, jog ten ne­gy­vens. Jau­tė­si ne sa­vo vie­to­je, ne­pri­ta­pu­si. Ji ne­mė­go to­kio gy­ve­ni­mo ir nors ne­tu­rė­jo su kuo pa­ly­gin­ti, ta­čiau pa­sa­ky­da­vo šei­mos na­riams, kad daug kas tu­rė­tų bū­ti ki­taip. Ta­čiau jos žo­džių ne­pri­im­da­vo rim­tai, iš jos tik pa­si­juok­da­vo. Tad kai se­ne­lis grį­žo iš ka­riuo­me­nės ir už­si­mi­nė apie bu­tą Lie­tu­vo­je, ji la­bai ap­si­džiau­gė, „kad tik pa­si­im­tų kar­tu“. Ap­si­gy­ve­nu­si Lie­tu­vo­je, po ke­le­rių me­tų ji pa­kvie­tė ir sa­vo šei­mą at­vyk­ti pa­si­sve­čiuo­ti iš Kans­ko. Jie la­bai nu­ste­bo dėl tvar­kos ir šva­ros tiek na­muo­se, tiek gat­vė­se. Ir vis­gi, jie ma­nė, jog gy­ven­ti ga­li­ma pa­pras­čiau, jog ge­rai taip, kaip yra, tad nė­ra svar­bu tiek dė­me­sio skir­ti tvarkai.

Šio­mis die­no­mis va­ka­rais žiū­rė­da­mi ži­nias se­ne­liai dū­sau­ja ir pyks­ta. Nes, kaip jie sa­ko, „Ru­si­jo­je nie­kas ne­pa­si­kei­tė“. Iš­li­ko ne tik ta pa­ti dar se­ne­lio jau­nys­tė­je ma­ty­ta ka­ri­nė tech­ni­ka, bet ir men­ta­li­te­tas. Si­bi­re tiek mo­ky­to­jai, tiek tė­vai vai­kus mo­kė są­ži­nin­gu­mo. Sa­kė, jog rei­kia bū­ti do­rais žmo­nė­mis. Vai­kys­tė­je mo­čiu­tė tuo nai­viai ti­kė­jo, ta­čiau lai­kui bė­gant pa­ma­tė, kad to­je vi­suo­me­nė­je ne taip vei­kia gy­ve­ni­mas. No­rė­da­mas pra­si­gy­ven­ti, žmo­gus iš tik­rų­jų tu­rė­jo suk­čiau­ti. Se­ne­lis pri­de­da, kad vy­rai ten ger­da­vo ir loš­da­vo kor­to­mis iš cen­tų. Ten bu­vo sun­ku iš­lik­ti do­ru žmo­gu­mi, o į tuos, ku­rie dirb­da­vo ir už­si­dirb­da­vo, ap­lin­ki­niai žiū­rė­da­vo krei­vai. Jo nuo­mo­ne, ten gy­ve­no ge­ri žmo­nės, ta­čiau val­džia juos su­ga­di­no. Dėl to se­ne­liams liūd­na ir da­bar. Jau se­niai nu­trū­ko jų ry­šiai su Ru­si­jo­je li­ku­sio­mis gi­mi­nė­mis. Jie ne­su­pra­to mū­sų, mes ne­su­pran­ta­me jų. Ir vis­gi, la­bai daž­nai se­ne­liai žiū­ri vaiz­do įra­šus apie Kans­ką, ku­ria­me gi­mė ir už­au­go, at­gai­vin­da­mi jaus­mus apie nie­kad ne­už­mirš­tas vai­kys­tės gatves. ■

Aus­tė­ja Obo­le­vi­čiū­tė, „Gim­ti­nė – Si­bi­ras, tė­vy­nė – Lie­tu­va“, Šauks­mas, 2024, nr. 1 (va­sa­ra), p. 22–24.