Nerimo karta

Socialinė nelygybė, žmogaus teisės, klimato kaita – jaunajai kartai rūpesčių netrūksta. Visgi neužtikrintumas suteikia ir savų galimybių.

2020 m. Black lives matter eitynės Vilniuje. „Literatūros ir meno“ nuotrauka

Kas ne­ge­rai su mū­sų kar­ta? Ei­li­nį sy­kį no­ri­si klaus­ti pa­ma­čius ne­ri­mo ir st­re­so tarp Lie­tu­vos stu­den­tų bei jau­ni­mo sta­tis­ti­ką. Di­de­lis mo­ky­mo­si krū­vis, dar­bo ir stu­di­jų de­ri­ni­mas, pras­ta fi­nan­si­nė pa­dė­tis, ar­ti­mų­jų lū­kes­čiai – tai daž­nai var­di­ja­mos ir ne­abe­jo­ti­nai spręs­ti­nos prob­le­mos. Bet ar tik­rai ka­muo­ja tik jos?

So­cio­lo­gas Vy­tau­tas Ka­vo­lis (1930–1996) pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je ra­šė apie ne­aiš­kų­jį žmo­gų. Pa­sau­li­nių ka­rų ne­gan­dos pa­kir­to jo ti­kė­ji­mą ideo­lo­gi­jo­mis, iro jo re­li­gi­nė ta­pa­ty­bė, jam rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti prie spar­čios tech­no­lo­gi­nės pa­žan­gos, jis per­si­sun­kė eg­zisten­cia­liz­mo fi­lo­so­fi­ja. Ne­te­kęs psi­cho­lo­gi­nių šak­nų jis net ne­tu­rė­jo au­to­ri­te­tų, prieš ku­riuos ga­lė­tų pra­smin­gai su aist­ra su­kil­ti. Ryš­kiau­siai tai iš­gy­ve­no iš­ei­vi­ja – so­cio­lo­gas pir­miau­sia ra­šė apie tie­sio­gi­nį ry­šį su tė­vy­ne pra­ra­du­sius, iš­lai­ky­ti au­ten­tiš­ką lie­tu­vy­bės for­mą, bet ir pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų gy­ve­ni­mo rea­li­jų ban­dan­čius JAV lietuvius.

Be­ne vie­nin­te­lis ke­lias ne­aiš­kia­jam žmo­gui iš­si­pai­nio­ti iš sa­vo eg­zisten­ci­nės su­maiš­ties, anot Ka­vo­lio, bu­vo są­mo­nin­gu­mas (tai nė­ra šių die­nų mind­ful­ness). Są­mo­nin­gai ban­dy­ti iš­pil­dy­ti sa­vo in­di­vi­dua­ly­bę, at­ras­ti pras­mę tei­kian­čius da­ly­kus ir jiems įsi­pa­rei­go­ti. Ne­pai­sant vi­sų for­mų ti­kė­ji­mo trū­ki­nė­ji­mo, paska­tų bū­ti są­mo­nin­gam yra ap­stu. Ne­rei­kia di­de­lių pa­stan­gų ap­link ma­ty­ti so­cia­li­nę ne­ly­gy­bę, skur­dą, smur­tą, im­pe­ria­liz­mą ir ki­tą vi­so­kio plau­ko neteisybę.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Ka­vo­lis bu­vo itin reik­lus sa­vo kar­tai. Per są­mo­nin­gą įsi­pa­rei­go­ji­mą sa­va­jam ke­liui as­muo ga­li iš­skleis­ti sa­vo in­di­vi­dualu­mą, ta­čiau tai da­ro įsi­pa­rei­go­jęs bend­ruo­me­nei. Jis sky­rė pri­va­tiz­mą ir in­di­vi­dua­liz­mą. Pir­ma­sis reiš­kė ap­si­ri­bo­ji­mą sa­vais po­rei­kiais ir abe­jin­gu­mą vie­šiems rei­ka­lams, o ant­ra­sis – vei­ki­mą sa­va­ran­kiš­kai, gal­būt net lau­žant tam tik­ras vi­suo­me­nės nor­mas, ta­čiau vis tiek pri­si­de­dant prie vie­šo­jo gė­rio uni­ka­liu būdu.

Ar šian­dien stu­den­ti­ją ir­gi ka­muo­ja ne­aiš­ku­mas? Ro­dos, kad tu­ri­me rei­ka­lą ne­be su ne­aiš­kiuo­ju, bet su ne­ri­mo žmo­gu­mi. Ne­ri­mo žmo­gus nė­ra ne­są­mo­nin­gas, prie­šin­gai – kar­tais net­gi per daug. Eko­lo­giš­kai są­mo­nin­gas jau­ni­mas la­biau­siai iš­gy­ve­na kli­ma­to kai­tos bai­mę, per men­kas sa­vo ir ki­tų vy­riau­sy­bių pa­stan­gas ir var­gu, kad jas ir juos ga­li nu­ra­min­ti as­me­ni­nis pa­si­rin­ki­mas su­ma­žin­ti sa­vo ang­lies dvi­de­gi­nio pėdsaką.

Ne­iš­ven­gia­mai imi gal­vo­ti, kad ne­pai­sant vi­sos svar­bios ir rei­ka­lin­gos psi­chi­kos svei­ka­tos inf­rastruk­tū­ros, ima­me sto­ko­ti so­cia­li­nio pa­lai­ky­mo. Keis­ta ma­ty­ti ge­rai be­si­mo­kan­čius ir darbš­čius, bet nuo­la­ti­nio ne­ri­mo bei ne­už­tik­rin­tu­mo ka­muo­ja­mus stu­den­tus. Ypač hu­ma­ni­ta­rus. Jei me­di­ci­nos stu­den­tai ži­no, į ko­kią pek­lą žen­gia, tai hu­ma­nis­ti­ka miglo­tas ka­rje­ros per­spek­ty­vas tu­rė­tų kom­pen­suo­ti bent jau do­mė­ji­mo­si džiugesiu.

„Ne­ri­mo žmo­gus nė­ra ne­są­mo­nin­gas, prie­šin­gai – kar­tais net­gi per daug.“

Kiek­vie­nos uni­ver­si­te­to rek­to­riaus rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu pa­si­pi­la bur­ta­žo­džiai apie bend­ruo­me­niš­ku­mą, bet tą įgy­ven­din­ti iš vir­šaus se­ka­si sun­kiai. Tie­sa, ir mė­gi­ni­mai iš apa­čios ne vi­sa­da pa­vy­kę. Jei pa­žiū­rė­si­me į mū­sų uni­ver­si­te­tų drau­gi­jas, jas ga­li­me su­skai­čiuo­ti ant ran­kos pirštų.

Taip, di­de­lei da­liai mū­sų stu­den­tų drau­gi­jų veik­la yra pri­vi­le­gi­ja, ku­rios ne­lei­džia pra­gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gi dar­bai. Tie­sa ir tai, kad daž­nai jo­se de­da­mi pag­rin­dai bū­si­mai ka­rje­rai. Vis­gi mū­suo­se trūks­ta su­pra­t­imo, kad ir stu­di­jos yra dar­bas pil­nu eta­tu, ir vi­sa veik­la po stu­di­jų yra ne ma­žiau svar­bi pro­ce­so dalis.

Sto­ko­da­mi bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo for­mų tik pa­gi­li­na­me sa­vo ne­ri­mo liū­ną. Jei nė­ra vie­tos, kur ga­li įsi­trauk­ti į vi­suo­me­ni­nę veik­lą, imi grauž­tis, kad kny­gas skai­tai tik sau, o ki­ti dėl ta­vęs len­kia nu­ga­ras. Jei nė­ra bend­ra­min­čių ra­te­lio, ku­riam rū­pi ta­vo bu­vi­mas, ar kur ga­li jaus­ti, jog ta­vo min­tys iš tie­sų kam nors rū­pi, ga­li grei­tai pra­ras­ti motyvaciją.

Prisijunk prie mūsų komandos:

La­biau leng­va­bū­diš­kai į gy­ve­ni­mą žiū­rin­tis žmo­gus, sto­ko­da­mas vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sai­tų, grei­tai ga­li tap­ti sa­vi­pa­kan­ka­mas. Daž­nai toks jaus­mas ap­lan­ko žiū­rint į Lie­tu­vos par­ti­jų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jas ar kai ku­riuos jau­nuo­sius po­li­ti­kus. Jų pa­si­sa­ky­muo­se sun­ku iš­girs­ti ar­ti­ku­liuo­tai reiš­kia­mas jau­ni­mą ka­muo­jan­čias prob­le­mas, pa­jaus­ti kar­tos so­li­da­ru­mą ar siū­lo­mą kryp­tį. Po­li­ti­ka taip tam­pa tik vie­na iš dau­ge­lio ka­rje­ros galimybių.

Daž­nai gir­di­me ša­blo­niš­kus nu­si­skun­di­mus, kad se­ni­mas ne­ver­ti­na jau­ni­mo, ins­ti­tu­ci­jo­se rei­kia grei­tes­nių po­ky­čių, jau­nie­siems po­li­ti­kams bū­ti­nos ge­res­nės ma­te­ria­li­nės są­ly­gos. Ma­žai – apie svar­biau­sius jau­no­sios kar­tos iš­šū­kius. Ga­li­mai tai so­cia­li­nių ry­šių ir drau­gi­jų trū­ku­mo pa­sek­mė: jų esant dau­giau jau­na­sis po­li­ti­kas ge­riau jus­tų, kuo gy­ve­na jau­ni­mas, kas jam rū­pi, o jau­ni­mas, sa­vo ruož­tu, spaus­tų tas prob­le­mas kel­ti viešumon.

Ne­aiš­ku­mas ir mū­sų kar­tos ne­ri­mas yra ga­li­my­bė. Ji ga­li iš­virs­ti į abe­jin­gu­mą, bet klai­džio­jant ne­ži­no­my­bė­je leng­viau pri­im­ti ki­to iš­skir­ti­nu­mą, trū­ku­mus, ga­li­me bū­ti jaut­res­ni jo po­rei­kiams ir mū­sų ap­lin­kai. Vie­nam są­mo­nin­gai įpra­smin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą įma­no­ma, bet sun­ku. Ma­tyt, tą ir ro­do gąs­di­nan­ti stu­den­tų psi­chi­kos svei­ka­tos būk­lė. Šia­me ke­ly­je ne­pa­pras­tai rei­kia kitų.


Mar­ty­nas But­kus, „Ne­ri­mo kar­ta“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 3.

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas, tiriantis Lietuvos pilietinės visuomenės istoriją, „Šauksmo“ draugijos vadovas ir vienas iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Studentiška, bet rimta

Freya Jones – ilgiau kaip šimtmetį einančio studentų laikraščio redaktorė. Vieno Oksfordo leidinio ir jo studentės

Šviesti save ir kitus

Pirmosioms lietuvių jaunimo organizacijoms dar tekdavo mokyti bendraamžius skaityti. Iš jų žemiškos veiklos galima pasimokyti ir