Nerimo karta

Kas ne­ge­rai su mū­sų kar­ta? Ei­li­nį sy­kį no­ri­si klaus­ti pa­ma­čius ne­ri­mo ir st­re­so tarp Lie­tu­vos stu­den­tų bei jau­ni­mo sta­tis­ti­ką. Di­de­lis mo­ky­mo­si krū­vis, dar­bo ir stu­di­jų de­ri­ni­mas, pras­ta fi­nan­si­nė pa­dė­tis, ar­ti­mų­jų lū­kes­čiai – tai daž­nai var­di­ja­mos ir ne­abe­jo­ti­nai spręs­ti­nos prob­le­mos. Bet ar tik­rai ka­muo­ja tik jos?

So­cio­lo­gas Vy­tau­tas Ka­vo­lis (1930–1996) pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je ra­šė apie ne­aiš­kų­jį žmo­gų. Pa­sau­li­nių ka­rų ne­gan­dos pa­kir­to jo ti­kė­ji­mą ideo­lo­gi­jo­mis, iro jo re­li­gi­nė ta­pa­ty­bė, jam rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti prie spar­čios tech­no­lo­gi­nės pa­žan­gos, jis per­si­sun­kė eg­zisten­cia­liz­mo fi­lo­so­fi­ja. Ne­te­kęs psi­cho­lo­gi­nių šak­nų jis net ne­tu­rė­jo au­to­ri­te­tų, prieš ku­riuos ga­lė­tų pra­smin­gai su aist­ra su­kil­ti. Ryš­kiau­siai tai iš­gy­ve­no iš­ei­vi­ja – so­cio­lo­gas pir­miau­sia ra­šė apie tie­sio­gi­nį ry­šį su tė­vy­ne pra­ra­du­sius, iš­lai­ky­ti au­ten­tiš­ką lie­tu­vy­bės for­mą, bet ir pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų gy­ve­ni­mo rea­li­jų ban­dan­čius JAV lietuvius.

Be­ne vie­nin­te­lis ke­lias ne­aiš­kia­jam žmo­gui iš­si­pai­nio­ti iš sa­vo eg­zisten­ci­nės su­maiš­ties, anot Ka­vo­lio, bu­vo są­mo­nin­gu­mas (tai nė­ra šių die­nų mind­ful­ness). Są­mo­nin­gai ban­dy­ti iš­pil­dy­ti sa­vo in­di­vi­dua­ly­bę, at­ras­ti pras­mę tei­kian­čius da­ly­kus ir jiems įsi­pa­rei­go­ti. Ne­pai­sant vi­sų for­mų ti­kė­ji­mo trū­ki­nė­ji­mo, paska­tų bū­ti są­mo­nin­gam yra ap­stu. Ne­rei­kia di­de­lių pa­stan­gų ap­link ma­ty­ti so­cia­li­nę ne­ly­gy­bę, skur­dą, smur­tą, im­pe­ria­liz­mą ir ki­tą vi­so­kio plau­ko neteisybę.

Ka­vo­lis bu­vo itin reik­lus sa­vo kar­tai. Per są­mo­nin­gą įsi­pa­rei­go­ji­mą sa­va­jam ke­liui as­muo ga­li iš­skleis­ti sa­vo in­di­vi­dualu­mą, ta­čiau tai da­ro įsi­pa­rei­go­jęs bend­ruo­me­nei. Jis sky­rė pri­va­tiz­mą ir in­di­vi­dua­liz­mą. Pir­ma­sis reiš­kė ap­si­ri­bo­ji­mą sa­vais po­rei­kiais ir abe­jin­gu­mą vie­šiems rei­ka­lams, o ant­ra­sis – vei­ki­mą sa­va­ran­kiš­kai, gal­būt net lau­žant tam tik­ras vi­suo­me­nės nor­mas, ta­čiau vis tiek pri­si­de­dant prie vie­šo­jo gė­rio uni­ka­liu būdu.

Ar šian­dien stu­den­ti­ją ir­gi ka­muo­ja ne­aiš­ku­mas? Ro­dos, kad tu­ri­me rei­ka­lą ne­be su ne­aiš­kiuo­ju, bet su ne­ri­mo žmo­gu­mi. Ne­ri­mo žmo­gus nė­ra ne­są­mo­nin­gas, prie­šin­gai – kar­tais net­gi per daug. Eko­lo­giš­kai są­mo­nin­gas jau­ni­mas la­biau­siai iš­gy­ve­na kli­ma­to kai­tos bai­mę, per men­kas sa­vo ir ki­tų vy­riau­sy­bių pa­stan­gas ir var­gu, kad jas ir juos ga­li nu­ra­min­ti as­me­ni­nis pa­si­rin­ki­mas su­ma­žin­ti sa­vo ang­lies dvi­de­gi­nio pėdsaką.

Ne­iš­ven­gia­mai imi gal­vo­ti, kad ne­pai­sant vi­sos svar­bios ir rei­ka­lin­gos psi­chi­kos svei­ka­tos inf­rastruk­tū­ros, ima­me sto­ko­ti so­cia­li­nio pa­lai­ky­mo. Keis­ta ma­ty­ti ge­rai be­si­mo­kan­čius ir darbš­čius, bet nuo­la­ti­nio ne­ri­mo bei ne­už­tik­rin­tu­mo ka­muo­ja­mus stu­den­tus. Ypač hu­ma­ni­ta­rus. Jei me­di­ci­nos stu­den­tai ži­no, į ko­kią pek­lą žen­gia, tai hu­ma­nis­ti­ka miglo­tas ka­rje­ros per­spek­ty­vas tu­rė­tų kom­pen­suo­ti bent jau do­mė­ji­mo­si džiugesiu.

„Ne­ri­mo žmo­gus nė­ra ne­są­mo­nin­gas, prie­šin­gai – kar­tais net­gi per daug.“

Kiek­vie­nos uni­ver­si­te­to rek­to­riaus rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu pa­si­pi­la bur­ta­žo­džiai apie bend­ruo­me­niš­ku­mą, bet tą įgy­ven­din­ti iš vir­šaus se­ka­si sun­kiai. Tie­sa, ir mė­gi­ni­mai iš apa­čios ne vi­sa­da pa­vy­kę. Jei pa­žiū­rė­si­me į mū­sų uni­ver­si­te­tų drau­gi­jas, jas ga­li­me su­skai­čiuo­ti ant ran­kos pirštų.

Taip, di­de­lei da­liai mū­sų stu­den­tų drau­gi­jų veik­la yra pri­vi­le­gi­ja, ku­rios ne­lei­džia pra­gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gi dar­bai. Tie­sa ir tai, kad daž­nai jo­se de­da­mi pag­rin­dai bū­si­mai ka­rje­rai. Vis­gi mū­suo­se trūks­ta su­pra­t­imo, kad ir stu­di­jos yra dar­bas pil­nu eta­tu, ir vi­sa veik­la po stu­di­jų yra ne ma­žiau svar­bi pro­ce­so dalis.

Sto­ko­da­mi bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo for­mų tik pa­gi­li­na­me sa­vo ne­ri­mo liū­ną. Jei nė­ra vie­tos, kur ga­li įsi­trauk­ti į vi­suo­me­ni­nę veik­lą, imi grauž­tis, kad kny­gas skai­tai tik sau, o ki­ti dėl ta­vęs len­kia nu­ga­ras. Jei nė­ra bend­ra­min­čių ra­te­lio, ku­riam rū­pi ta­vo bu­vi­mas, ar kur ga­li jaus­ti, jog ta­vo min­tys iš tie­sų kam nors rū­pi, ga­li grei­tai pra­ras­ti motyvaciją.

La­biau leng­va­bū­diš­kai į gy­ve­ni­mą žiū­rin­tis žmo­gus, sto­ko­da­mas vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sai­tų, grei­tai ga­li tap­ti sa­vi­pa­kan­ka­mas. Daž­nai toks jaus­mas ap­lan­ko žiū­rint į Lie­tu­vos par­ti­jų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jas ar kai ku­riuos jau­nuo­sius po­li­ti­kus. Jų pa­si­sa­ky­muo­se sun­ku iš­girs­ti ar­ti­ku­liuo­tai reiš­kia­mas jau­ni­mą ka­muo­jan­čias prob­le­mas, pa­jaus­ti kar­tos so­li­da­ru­mą ar siū­lo­mą kryp­tį. Po­li­ti­ka taip tam­pa tik vie­na iš dau­ge­lio ka­rje­ros galimybių.

Daž­nai gir­di­me ša­blo­niš­kus nu­si­skun­di­mus, kad se­ni­mas ne­ver­ti­na jau­ni­mo, ins­ti­tu­ci­jo­se rei­kia grei­tes­nių po­ky­čių, jau­nie­siems po­li­ti­kams bū­ti­nos ge­res­nės ma­te­ria­li­nės są­ly­gos. Ma­žai – apie svar­biau­sius jau­no­sios kar­tos iš­šū­kius. Ga­li­mai tai so­cia­li­nių ry­šių ir drau­gi­jų trū­ku­mo pa­sek­mė: jų esant dau­giau jau­na­sis po­li­ti­kas ge­riau jus­tų, kuo gy­ve­na jau­ni­mas, kas jam rū­pi, o jau­ni­mas, sa­vo ruož­tu, spaus­tų tas prob­le­mas kel­ti viešumon.

Ne­aiš­ku­mas ir mū­sų kar­tos ne­ri­mas yra ga­li­my­bė. Ji ga­li iš­virs­ti į abe­jin­gu­mą, bet klai­džio­jant ne­ži­no­my­bė­je leng­viau pri­im­ti ki­to iš­skir­ti­nu­mą, trū­ku­mus, ga­li­me bū­ti jaut­res­ni jo po­rei­kiams ir mū­sų ap­lin­kai. Vie­nam są­mo­nin­gai įpra­smin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą įma­no­ma, bet sun­ku. Ma­tyt, tą ir ro­do gąs­di­nan­ti stu­den­tų psi­chi­kos svei­ka­tos būk­lė. Šia­me ke­ly­je ne­pa­pras­tai rei­kia kitų.

Mar­ty­nas But­kus, „Ne­ri­mo kar­ta“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 3.