Ar klimato judėjimas turėtų eskaluoti savo kovą? Ar turėtume daryti daugiau nei taikiai demonstruoti, rašyti mandagias peticijas ir dalyvauti pilietiškuose protestuose? Ir vietoj to griebtis tokių priemonių kaip sabotažas ir turto gadinimas? Klimato judėjimo diskusijose dėl ateities strategijų kai kurie iš mūsų pasisako už tokią eskalaciją. Geriausias argumentas už – objektyvi planetos būklė, kuri per pastaruosius metus ir toliau užtikrintai prastėjo.
Kovo mėnesį Tarptautinė energetikos agentūra paskelbė 2021 m. energijos gamybos įverčius, pagal kuriuos pasaulinis išmetamo CO2 kiekis padidėjo daugiau kaip dviem gigatonomis. Nepaisant 1,2 laipsnio visuotinio atšilimo, nepaisant šešių IPCC (Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos) ataskaitų, nepaisant 26 Jungtinių Tautų konferencijų, nepaisant neišmatuojamų labiausiai nukentėjusių žmonių ir regionų kančių, 2021 m. pasaulio ekonomikoje buvo užfiksuotas didžiausias žmonijos istorijoje išmetamo CO2 kiekio padidėjimas. Priešingai gandams apie neišvengiamą jos žlugimą, pagrindinė kaltininkė buvo anglis. Iš kaminų Kinijoje jos dūmai veržėsi vis didesniais kiekiais, o Europa ir JAV taip pat jos sudegino gerokai daugiau. Ir visi žino, kas Europoje degina daugiausiai anglies – Vokietija. Rodos, kad išmetamo dvideginio augimas yra beribis.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Kalbant apie naftą ir dujas, pastarąjį pusmetį stebėjome kitokius pokyčius: dėl aukštų kainų dar prieš karą Ukrainoje tokios bendrovės kaip Exxon, Total, Shell ir BP uždirbo stulbinamą pelną. Nėra abejonių, prie ko tai prives. Iškastinis kapitalas ruošiasi naujiems reinvesticijų etapams: daugiau gręžinių, platformų, terminalų, vamzdynų. Žinoma, jie tai daro siekdami sukaupti daugiau kapitalo – kam gi daugiau skirtos įmonės? Vis dėlto karo pradžia, kaip ir pandemijos pradžia prieš dvejus metus, atrodė gera proga atsisakyti iškastinio kuro. Vietoj to, valdančiosios klasės pasinaudojo proga sutvirtinti savo materialinę bazę. Britų vyriausybė nori pakeisti rusišką naftą ir dujas didindama gręžinių skaičių Šiaurės jūroje, o Vokietijos vyriausybė planuoja statyti suskystintų gamtinių dujų terminalus. Spiralė sukasi toliau.
Kovo 20 d. dienraščio The Guardian interneto svetainėje pasirodė dvi viena šalia kitos esančios antraštės, iliustruojančios šią beprotystę. Vienoje iš jų rašoma: „Saudi Aramco didina naftos gavybą, kad patenkintų pasaulinę paklausą“. 2021 m. bendrovė uždirbo 124 proc. daugiau pelno nei 2020 m. ir dabar ruošiasi „didelėms naujoms investicijoms“. Antra: „Karščio bangos abiejuose Žemės poliuose kelia nerimą klimato mokslininkams“. Temperatūra Arktyje pasiekė 30 laipsnių, o kai kuriose Antarktidos dalyse – 40 laipsnių Celsijaus aukštesnę už vidutinę sezono temperatūrą. Tai neįtikėtini skaičiai. Poliai tirpsta taip sparčiai, kad mokslininkai vargiai tikėjosi, jog tai įmanoma, bet iškastinis kapitalas dirba visu pajėgumu. Šios planetos valdančiosios klasės pasiryžusios kuo greičiau sudeginti tai, kas iš jos liko, ir iki šiol jų nesustabdė niekas – absoliučiai niekas. Jie tarsi demonas ar pats nelabasis yra visiškai nekontroliuojami.

Iš to galima daryti tik vieną išvadą. Padarėme nepakankamai. Turime mėginti daugiau. Mums nereikia didingų koncepcijų, kad suprastume, jog dabar padės tik sabotažas ir turto gadinimas. Tai daryti verčia pats iškastinis kapitalas ir jo sukurta tikrovė. Visa kita reikštų, kad atsisakome gyvenimo šioje planetoje.
Todėl kai kurie iš mūsų pradėjo bandyti įvairius dalykus. Vokietijoje, kuri ilgą laiką buvo galingiausio klimato judėjimo Europoje šalis, 2019 m. gatves užplūdo milijonai streikuojančių moksleivių ir jiems prijaučiančių suaugusiųjų, o tai yra didelis potencialaus radikalizmo rezervas. Ką toliau veiks 2019 m. karta? Kadangi nei demonstracijos, nei pandemija nepadarė įspūdžio įprastam verslui, kai kurie aktyvistai susibūrė į grupę Letzte Generation; pirmoji jų akcija buvo bado streikas prie Bundestago Berlyne. Tąkart jie viešumos dėmesį patraukė blokuodami kelius ir grasindami paleisti balionus prie oro uostų, kad šie sutrikdytų oro eismą.
Vokietijos judėjimo pagrindas ir įkvėpimo šaltinis mums visiems Europoje yra Ende Gelände. 2021 m. vasarą grupė Fridays for Sabotage prisipažino sugadinusi dujų infrastruktūrą ir rekomendavo perimti tokią praktiką: „Yra daug [klimato] naikinimo vietų, bet tiek pat ir galimo pasipriešinimo vietų.“ Tadzio Mülleris, puikus strategas ir Ende Gelände sumanytojas, SPIEGEL interviu prognozavo, kad jei vyriausybė ir toliau nieko nesiims, dalis radikalizuoto jaunimo sukurs „žaliąją RAF“ (Raudonosios armijos frakcija, 1968–1998 m. veikusi Vakarų Vokietijos kairiųjų radikalų teroristinė organizacija. Tikslas – teroro aktais išprovokuoti valstybę ir parodyti, organizacijos manymu, fašistinį jos pobūdį ir sugriauti mitą apie jos nepažeidžiamumą – red. past.) – po to, matyt, dėl skaudžios užuominos kilo nacionalinė diskusija. Tačiau kaip ir visi kiti vieši už eskalavimą pasisakantys aktyvistai Mülleris nepraleidžia nė vienos progos atmesti smurtą prieš žmones.
„(…) artimiausioje ateityje galima įsivaizduoti tik vieną dalyką: nesiliaujantį veiksmų intensyvėjimą.“
Vienas iš itin taikių sabotažo būdų – visureigių padangų nuleidimas. Berlyne, Miunchene, Leipcige ir Dortmunde neseniai buvo laikinai sustabdyta dešimtys šių transporto priemonių-žudikių. Didžiojoje Britanijoje kovo 8 d. naktį aktyvistai nuleido visureigių padangas pasiturinčiuose Londono, Bristolio, Kembridžo, Šefildo, Liverpulio ir Edinburgo rajonuose (jie tai pavadino nuginklavimu), o po devynių dienų smogė dar kartą: mažiau nei per dvi savaites suskaičiuota 1 000 nuleistų visureigių. Savo interneto svetainėje Tyre Extinguishers paskelbė instrukcijų ir privalomo lapelio šabloną, su instrukcijomis kaip elgtis nesėkmę patyrusiam savininkui. Tikslas – „padaryti taip, kad miestuose būtų neįmanoma turėti aplinkai kenksmingo visureigio“. Tokie veiksmai gali būti atkartojami be galo – sabotažas kaip memas.
Daug karingesnis buvo 2022 m. vasario 17 d. anoniminių aktyvistų išpuolis prieš dujotiekio statybos aikštelę Britų Kolumbijoje. Apie 20 žmonių grupė, ginkluota kirviais, signaliniais pistoletais ir purškiamaisiais dažais, įsiveržė į statybvietę, kurioje po Wedzin Kwa upe turėjo būti nutiestas dujotiekis Coastal GasLink. Jie sudaužė buldozerius, sunkvežimius ir kitą techniką, generatorius, sunkiąją įrangą ir priekabas. Keliose neryškiose nuotraukose, kurias sargybiniai padarė mobiliaisiais telefonais, matyti kaukėti žmonės baltais kombinezonais – tai radikalių klimato aktyvistų firminis ženklas.
Coastal GasLink tiesia Kalgaryje įsikūrusi iškastinio kuro bendrovė TC Energy, pasislėpusi už turkio spalvos stiklo fasado, primenančio vandenį iš tirpstančio sniego. Kai dujotiekis bus baigtas, juo į Britų Kolumbijos pakrantę ir toliau į Azijos rinką bus tiekiami du milijardai kubinių pėdų per dieną išgaunamų dujų, kurios taip pat eis per vietinės Wet’suwet’en tautos žemę. Dėl statybų ginčijamasi jau daugelį metų, bet dar niekada anksčiau jos nebuvo tapusios tokio išpuolio taikiniu.

TC Energy pranešė apie kelių milijonų dolerių žalą. Statybos darbai buvo sustabdyti. Nė vienas darbininkas ir nė vienas apsaugos darbuotojas nebuvo sužeistas. Kol kas suimtųjų nėra. Atrodo, kad vietos lygmeniu entuziazmas tiesti dujotiekius šiek tiek atslūgo. Taigi, kaip sukurti du, tris, daugybę tokių atvejų?
Tačiau visi šie veiksmai tėra tik nedideli smūgiai. Ar iš jų galima padaryti modelį? Kaip 2020 m. pandemija sustabdė masinius protestus, taip dabar karo Europoje pradžia gali tapti kiek nedrąsios eskalacijos priežastimi. Kita vertus, dėl Rusijos invazijos į Ukrainą eskalacija netampa mažiau reikalinga. Atsižvelgiant į būsimas investicijas ir nacionalinių valstybių politiką, artimiausioje ateityje galima įsivaizduoti tik vieną dalyką: nesiliaujantį veiksmų intensyvėjimą. Kitaip tariant, kadangi valdančioji klasė atsisako atsisakyti iškastinio kuro, tie, kuriems rūpi gyvybinga planeta, yra priversti imtis daugiau. Kas lieka atsakingas – turėtų būti aišku.
Tai nereiškia, kad aš ar kiti eskalacijos šalininkai tvirtai žino, kokios priemonės duos norimą rezultatą – tai galima sužinoti tik praktiškai. Tačiau jei tokių akcijų kaip Wedzin Kwa būtų dešimtys arba jei Europos miestuose būtų nuleistos tūkstančių visureigių padangos, galima manyti, kad iškastinio kuro infrastruktūros plėtra ir nepateisinamos prabangos emisijos tikrai sulėtėtų. Klausimas, ar klimato judėjimas pajėgus tai padaryti, lieka atviras. Tačiau kuo labiau pažengia visuotinis atšilimas, tuo daugiau žmonių mano, kad reikia daryti daugiau. O sabotažas kaip masinis judėjimas prasideda nuo kelių žmonių, kurie žengia pirmąjį žingsnį.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Svarbiausia sąlyga yra griežtai laikytis ribos tarp daiktų ir žmonių: pirmiesiems galima daryt žalą, antriesiems – ne. Kadangi iškastinio kuro turėjimas ir naudojimas kelia grėsmę daugelio žmonių (jau nekalbant apie kitas rūšis) egzistencijai, jis turi būti išbrauktas iš rinkos, kaip primygtinai siūloma klimato mokslų pradžiamokslyje ir kiekvienoje IPCC ataskaitoje. Tačiau problema yra ne patys žmonės. Jeigu aktyvistai peržengtų šią ribą, pavyzdžiui, užpultų angliakasius, nužudytų naftos gavybos įmonių vadovus ar net neleistų greitosios pagalbos automobiliams pravažiuoti pro blokadą, tai labai pakenktų kovai su klimato kaita. Pirmieji du veiksmų tipai, laimei, egzistuoja tik keleto išprotėjusių žmonių vaizduotėje, ir mes tikimės, kad jie ten liks amžinai, tačiau greitosios pagalbos automobilių blokavimas yra taktinė klaida, kuri buvo padaryta pastaraisiais mėnesiais. Reikia vengti visko, kas kelia pavojų gyvybei. Nes būtent tai ir yra kovos su klimato kaita ir ekologinio sabotažo strategijos esmė: saugoti gyvybę, o ne kelti jai pavojų.
Kol vyriausybės remia iškastinio kuro gamintojus, žmonės, nepriklausantys valstybės aparatui, turi patys imtis veiksmų. Kalba ne apie tai, kodėl kas nors turėtų tai daryti. Kalba apie tai, kodėl to nedaro daugiau žmonių ir kodėl taip ilgai delsėme.
Andreas Malmo, „Militante Klimakämpfer verlangen die Eskalation“, Der Spiegel, 2022 05 22. Iš vokiečių kalbos vertė Domas Lavrukaitis