Karingi kovotojai už klimatą siekia eskalacijos

Ar kli­ma­to ju­dė­ji­mas tu­rė­tų eska­luo­ti sa­vo ko­vą? Ar tu­rė­tu­me da­ry­ti dau­giau nei tai­kiai de­monst­ruo­ti, ra­šy­ti man­da­gias pe­ti­ci­jas ir da­ly­vau­ti pi­lie­tiš­kuo­se pro­tes­tuo­se? Ir vie­toj to grieb­tis to­kių prie­mo­nių kaip sa­bo­ta­žas ir tur­to ga­di­ni­mas? Kli­ma­to ju­dė­ji­mo dis­ku­si­jo­se dėl at­ei­ties stra­te­gi­jų kai ku­rie iš mū­sų pa­si­sa­ko už to­kią eska­la­ci­ją. Ge­riau­sias ar­gu­men­tas už – ob­jek­ty­vi pla­ne­tos būk­lė, ku­ri per pa­sta­ruo­sius me­tus ir to­liau už­tik­rin­tai prastėjo.

Ko­vo mė­ne­sį Tarp­tau­ti­nė ener­ge­ti­kos agen­tū­ra pas­kel­bė 2021 m. ener­gi­jos ga­my­bos įver­čius, pa­gal ku­riuos pa­sau­li­nis iš­me­ta­mo CO2 kie­kis pa­di­dė­jo dau­giau kaip dviem gi­ga­to­no­mis. Ne­pai­sant 1,2 laips­nio vi­suo­ti­nio at­ši­li­mo, ne­pai­sant še­šių IPCC (Tarp­vy­riau­sy­bi­nės kli­ma­to kai­tos ko­mi­si­jos) ata­skai­tų, ne­pai­sant 26 Jung­ti­nių Tau­tų kon­fe­ren­ci­jų, ne­pai­sant ne­iš­ma­tuo­ja­mų la­biau­siai nu­ken­tė­ju­sių žmo­nių ir re­gio­nų kan­čių, 2021 m. pa­sau­lio eko­no­mi­ko­je bu­vo už­fik­suo­tas di­džiau­sias žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je iš­me­ta­mo CO2 kie­kio pa­di­dė­ji­mas. Prie­šin­gai gan­dams apie ne­iš­ven­gia­mą jos žlu­gi­mą, pag­rin­di­nė kal­ti­nin­kė bu­vo ang­lis. Iš ka­mi­nų Ki­ni­jo­je jos dū­mai ver­žė­si vis di­des­niais kie­kiais, o Eu­ro­pa ir JAV taip pat jos su­de­gi­no ge­ro­kai dau­giau. Ir vi­si ži­no, kas Eu­ro­po­je de­gi­na dau­giau­siai ang­lies – Vo­kie­ti­ja. Ro­dos, kad iš­me­ta­mo dvi­de­gi­nio au­gi­mas yra beribis.

Kal­bant apie naf­tą ir du­jas, pa­sta­rą­jį pus­me­tį ste­bė­jo­me ki­to­kius po­ky­čius: dėl aukš­tų kai­nų dar prieš ka­rą Uk­rai­no­je to­kios bend­ro­vės kaip Exxon, To­tal, Shell ir BP už­dir­bo stul­bi­na­mą pel­ną. Nė­ra abe­jo­nių, prie ko tai pri­ves. Iš­kas­ti­nis ka­pi­ta­las ruo­šia­si nau­jiems re­in­ves­ti­ci­jų eta­pams: dau­giau grę­ži­nių, plat­for­mų, ter­mi­na­lų, vamz­dy­nų. Ži­no­ma, jie tai da­ro siek­da­mi su­kaup­ti dau­giau ka­pi­ta­lo – kam gi dau­giau skir­tos įmo­nės? Vis dėl­to ka­ro pra­džia, kaip ir pa­n­de­mi­jos pra­džia prieš dve­jus me­tus, at­ro­dė ge­ra pro­ga at­si­sa­ky­ti iš­kas­ti­nio ku­ro. Vie­toj to, val­dan­čio­sios kla­sės pa­si­nau­do­jo pro­ga su­tvir­tin­ti sa­vo ma­te­ria­li­nę ba­zę. Bri­tų vy­riau­sy­bė no­ri pa­keis­ti ru­siš­ką naf­tą ir du­jas di­din­da­ma grę­ži­nių skai­čių Šiau­rės jū­ro­je, o Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bė pla­nuo­ja sta­ty­ti su­skys­tin­tų gam­ti­nių du­jų ter­mi­na­lus. Spi­ra­lė su­ka­si toliau.

Ko­vo 20 d. dien­raš­čio The Gu­ar­dian in­ter­ne­to sve­tai­nė­je pa­si­ro­dė dvi vie­na ša­lia ki­tos esan­čios ant­raš­tės, iliust­ruo­jan­čios šią be­pro­tys­tę. Vie­no­je iš jų ra­šo­ma: „Sau­di Aram­co di­di­na naf­tos ga­vy­bą, kad pa­ten­kin­tų pa­sau­li­nę pa­klau­są“. 2021 m. bend­ro­vė už­dir­bo 124 proc. dau­giau pel­no nei 2020 m. ir da­bar ruo­šia­si „di­de­lėms nau­joms in­ves­ti­ci­joms“. Ant­ra: „Karš­čio ban­gos abie­juo­se Že­mės po­liuo­se ke­lia ne­ri­mą kli­ma­to moks­li­nin­kams“. Tem­pe­ra­tū­ra Ark­ty­je pa­sie­kė 30 laips­nių, o kai ku­rio­se An­tark­ti­dos da­ly­se – 40 laips­nių Cel­si­jaus aukš­tes­nę už vi­du­ti­nę se­zo­no tem­pe­ra­tū­rą. Tai ne­įti­kė­ti­ni skai­čiai. Po­liai tirps­ta taip spar­čiai, kad moks­li­nin­kai var­giai ti­kė­jo­si, jog tai įma­no­ma, bet iš­kas­ti­nis ka­pi­ta­las dir­ba vi­su pa­jė­gu­mu. Šios pla­ne­tos val­dan­čio­sios kla­sės pa­si­ry­žu­sios kuo grei­čiau su­de­gin­ti tai, kas iš jos li­ko, ir iki šiol jų ne­su­stab­dė nie­kas – ab­so­liu­čiai nie­kas. Jie tar­si de­mo­nas ar pats ne­la­ba­sis yra vi­siš­kai nekontroliuojami.

Iš to ga­li­ma da­ry­ti tik vie­ną iš­va­dą. Pa­da­rė­me ne­pa­kan­ka­mai. Tu­ri­me mė­gin­ti dau­giau. Mums ne­rei­kia di­din­gų kon­cep­ci­jų, kad su­pras­tu­me, jog da­bar pa­dės tik sa­bo­ta­žas ir tur­to ga­di­ni­mas. Tai da­ry­ti ver­čia pats iš­kas­ti­nis ka­pi­ta­las ir jo su­kur­ta tikro­vė. Vi­sa ki­ta reikš­tų, kad at­si­sa­ko­me gy­ve­ni­mo šio­je planetoje.

To­dėl kai ku­rie iš mū­sų pra­dė­jo ban­dy­ti įvai­rius da­ly­kus. Vo­kie­ti­jo­je, ku­ri il­gą lai­ką bu­vo ga­lin­giau­sio kli­ma­to ju­dė­ji­mo Eu­ro­po­je ša­lis, 2019 m. gat­ves už­plū­do mi­li­jo­nai strei­kuo­jan­čių mok­s­lei­vių ir jiems pri­jau­čian­čių su­au­gu­sių­jų, o tai yra di­de­lis po­ten­cia­laus ra­di­ka­liz­mo re­zer­vas. Ką to­liau veiks 2019 m. kar­ta? Ka­dan­gi nei de­monst­ra­ci­jos, nei pa­n­de­mi­ja ne­pa­da­rė įspū­džio įpras­tam vers­lui, kai ku­rie ak­ty­vis­tai su­si­bū­rė į gru­pę Letz­te Ge­ne­ra­tion; pir­mo­ji jų ak­ci­ja bu­vo ba­do strei­kas prie Bun­des­ta­go Ber­ly­ne. Tą­kart jie vie­šu­mos dė­me­sį pa­trau­kė blo­kuo­da­mi ke­lius ir gra­sin­da­mi pa­leis­ti ba­lio­nus prie oro uos­tų, kad šie su­trik­dy­tų oro eismą.

Vo­kie­ti­jos ju­dė­ji­mo pag­rin­das ir įkvė­pi­mo šal­ti­nis mums vi­siems Eu­ro­po­je yra En­de Ge­län­de. 2021 m. va­sa­rą gru­pė Fri­da­ys for Sa­bo­ta­ge pri­si­pa­ži­no su­ga­di­nu­si du­jų inf­rastruk­tū­rą ir re­ko­men­da­vo per­im­ti to­kią prak­ti­ką: „Yra daug [kli­ma­to] nai­ki­ni­mo vie­tų, bet tiek pat ir ga­li­mo pa­si­prie­ši­ni­mo vie­tų.“ Ta­dzio Mül­le­ris, pui­kus stra­te­gas ir En­de Ge­län­de su­ma­ny­to­jas, SPIEGEL in­ter­viu prog­no­za­vo, kad jei vy­riau­sy­bė ir to­liau nie­ko ne­si­ims, da­lis ra­di­ka­li­zuo­to jau­ni­mo su­kurs „ža­lią­ją RAF“ (Rau­do­no­sios ar­mi­jos frak­ci­ja, 1968–1998 m. vei­ku­si Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos kai­rių­jų ra­di­ka­lų te­ro­ris­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Tiks­las – te­ro­ro ak­tais iš­pro­vo­kuo­ti vals­ty­bę ir pa­ro­dy­ti, or­ga­ni­za­ci­jos ma­ny­mu, faš­is­ti­nį jos po­bū­dį ir su­griau­ti mi­tą apie jos ne­pa­žei­džia­mu­mą – red. pa­st.) – po to, ma­tyt, dėl skau­džios užuo­mi­nos ki­lo na­cio­na­li­nė dis­ku­si­ja. Ta­čiau kaip ir vi­si ki­ti vie­ši už eska­la­vi­mą pa­si­sa­kan­tys ak­ty­vis­tai Mül­le­ris ne­pra­lei­džia nė vie­nos pro­gos at­mes­ti smur­tą prieš žmones.

„(…) ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti tik vie­ną da­ly­ką: ne­si­liau­jan­tį veiks­mų intensyvėjimą.“

Vie­nas iš itin tai­kių sa­bo­ta­žo bū­dų – vi­su­rei­gių pa­dan­gų nu­lei­di­mas. Ber­ly­ne, Miun­che­ne, Leip­ci­ge ir Dort­mun­de ne­se­niai bu­vo lai­ki­nai su­stab­dy­ta de­šim­tys šių trans­por­to prie­mo­nių-žu­di­kių. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ko­vo 8 d. nak­tį ak­ty­vis­tai nu­lei­do vi­su­rei­gių pa­dan­gas pa­si­tu­rin­čiuo­se Lon­do­no, Bri­s­to­lio, Kemb­ri­džo, Še­fil­do, Li­ver­pu­lio ir Edin­bur­go ra­jo­nuo­se (jie tai pa­va­di­no nu­gink­la­vi­mu), o po de­vy­nių die­nų smo­gė dar kar­tą: ma­žiau nei per dvi sa­vai­tes su­skai­čiuo­ta 1 000 nu­leis­tų vi­su­rei­gių. Sa­vo in­ter­ne­to sve­tai­nė­je Ty­re Ex­tin­guis­hers pas­kel­bė inst­ruk­ci­jų ir pri­va­lo­mo la­pe­lio ša­blo­ną, su inst­ruk­ci­jo­mis kaip elg­tis ne­sėk­mę pa­ty­ru­siam sa­vi­nin­kui. Tiks­las – „pa­da­ry­ti taip, kad mies­tuo­se bū­tų ne­įma­no­ma tu­rė­ti ap­lin­kai kenks­min­go vi­su­rei­gio“. To­kie veiks­mai ga­li bū­ti at­kar­to­ja­mi be ga­lo – sa­bo­ta­žas kaip memas.

Daug ka­rin­ges­nis bu­vo 2022 m. va­sa­rio 17 d. ano­ni­mi­nių ak­ty­vis­tų iš­puo­lis prieš du­jo­t­ie­kio sta­ty­bos aikš­te­lę Bri­tų Ko­lum­bi­jo­je. Apie 20 žmo­nių gru­pė, gink­luo­ta kir­viais, sig­na­li­niais pis­to­le­tais ir purš­kia­mai­siais da­žais, įsi­ver­žė į sta­tyb­vie­tę, ku­rio­je po We­dzin Kwa upe tu­rė­jo bū­ti nu­ties­tas du­jo­t­ie­kis Co­astal Ga­s­Link. Jie su­dau­žė bul­do­ze­rius, sunk­ve­ži­mius ir ki­tą tech­ni­ką, ge­ne­ra­to­rius, sun­kią­ją įran­gą ir prie­ka­bas. Ke­lio­se ne­ryš­kio­se nuo­trau­ko­se, ku­rias sar­gy­bi­niai pa­da­rė mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais, ma­ty­ti kau­kė­ti žmo­nės bal­tais kom­bi­ne­zo­nais – tai ra­di­ka­lių kli­ma­to ak­ty­vis­tų fir­mi­nis ženklas.

Co­astal Ga­s­Link tie­sia Kal­ga­ry­je įsi­kū­ru­si iš­kas­ti­nio ku­ro bend­ro­vė TC Ener­gy, pa­si­slė­pu­si už tur­kio spal­vos stik­lo fa­sa­do, pri­me­nan­čio van­de­nį iš tirps­tan­čio snie­go. Kai du­jo­t­ie­kis bus baig­tas, juo į Bri­tų Ko­lum­bi­jos pa­kran­tę ir to­liau į Azi­jos rin­ką bus tie­kia­mi du mi­li­jar­dai ku­bi­nių pė­dų per die­ną iš­gau­na­mų du­jų, ku­rios taip pat eis per vie­ti­nės Wet’suwet’en tau­tos že­mę. Dėl sta­ty­bų gin­či­ja­ma­si jau dau­ge­lį me­tų, bet dar nie­ka­da anks­čiau jos ne­bu­vo ta­pu­sios to­kio iš­puo­lio taikiniu.

TC Ener­gy pra­ne­šė apie ke­lių mi­li­jo­nų do­le­rių ža­lą. Sta­ty­bos dar­bai bu­vo su­stab­dy­ti. Nė vie­nas dar­bi­nin­kas ir nė vie­nas ap­sau­gos dar­buo­to­jas ne­bu­vo su­žeis­tas. Kol kas su­im­tų­jų nė­ra. At­ro­do, kad vie­tos lyg­me­niu en­tu­ziaz­mas ties­ti du­jo­t­ie­kius šiek tiek atslū­go. Tai­gi, kaip su­kur­ti du, tris, dau­gy­bę to­kių atvejų?

Ta­čiau vi­si šie veiks­mai tė­ra tik ne­di­de­li smū­giai. Ar iš jų ga­li­ma pa­da­ry­ti mo­de­lį? Kaip 2020 m. pa­n­de­mi­ja su­stab­dė ma­si­nius pro­tes­tus, taip da­bar ka­ro Eu­ro­po­je pra­džia ga­li tap­ti kiek ne­drą­sios eska­la­ci­jos prie­žas­ti­mi. Ki­ta ver­tus, dėl Ru­si­jos in­va­zi­jos į Uk­rai­ną eska­la­ci­ja ne­tam­pa ma­žiau rei­ka­lin­ga. At­si­žvel­giant į bū­si­mas in­ves­ti­ci­jas ir na­cio­na­li­nių vals­ty­bių po­li­ti­ką, ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti tik vie­ną da­ly­ką: ne­si­liau­jan­tį veiks­mų in­ten­sy­vė­ji­mą. Ki­taip ta­riant, ka­dan­gi val­dan­čio­ji kla­sė at­si­sa­ko at­si­sa­ky­ti iš­kas­ti­nio ku­ro, tie, ku­riems rū­pi gy­vy­bin­ga pla­ne­ta, yra pri­vers­ti im­tis dau­giau. Kas lie­ka at­sa­kin­gas – tu­rė­tų bū­ti aišku.

Tai ne­reiš­kia, kad aš ar ki­ti eska­la­ci­jos ša­li­nin­kai tvir­tai ži­no, ko­kios prie­mo­nės duos no­ri­mą re­zul­ta­tą – tai ga­li­ma su­ži­no­ti tik prak­tiš­kai. Ta­čiau jei to­kių ak­ci­jų kaip We­dzin Kwa bū­tų de­šim­tys ar­ba jei Eu­ro­pos mies­tuo­se bū­tų nu­leis­tos tūks­tan­čių vi­su­rei­gių pa­dan­gos, ga­li­ma ma­ny­ti, kad iš­kas­ti­nio ku­ro inf­rastruk­tū­ros plėt­ra ir ne­pa­tei­si­na­mos pra­ban­gos emi­si­jos tik­rai su­lė­tė­tų. Klau­si­mas, ar kli­ma­to ju­dė­ji­mas pa­jė­gus tai pa­da­ry­ti, lie­ka at­vi­ras. Ta­čiau kuo la­biau pa­žen­gia vi­suo­ti­nis at­ši­li­mas, tuo dau­giau žmo­nių ma­no, kad rei­kia da­ry­ti dau­giau. O sa­bo­ta­žas kaip ma­si­nis ju­dė­ji­mas pra­si­de­da nuo ke­lių žmo­nių, ku­rie žen­gia pir­mą­jį žingsnį.

Svar­biau­sia są­ly­ga yra griež­tai lai­ky­tis ri­bos tarp daik­tų ir žmo­nių: pir­mie­siems ga­li­ma da­ryt ža­lą, ant­rie­siems – ne. Ka­dan­gi iš­kas­ti­nio ku­ro tu­rė­ji­mas ir nau­do­ji­mas ke­lia grės­mę dau­ge­lio žmo­nių (jau ne­kal­bant apie ki­tas rū­šis) eg­zisten­ci­jai, jis tu­ri bū­ti iš­brauk­tas iš rin­kos, kaip pri­myg­ti­nai siū­lo­ma kli­ma­to moks­lų pra­džia­moks­ly­je ir kiek­vie­no­je IPCC ata­skai­to­je. Ta­čiau prob­le­ma yra ne pa­tys žmo­nės. Jei­gu ak­ty­vis­tai per­ženg­tų šią ri­bą, pa­vyz­džiui, už­pul­tų ang­lia­ka­sius, nu­žu­dy­tų naf­tos ga­vy­bos įmo­nių va­do­vus ar net ne­leis­tų grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­liams pra­va­žiuo­ti pro blo­ka­dą, tai la­bai pa­kenk­tų ko­vai su kli­ma­to kai­ta. Pir­mie­ji du veiks­mų ti­pai, lai­mei, eg­zis­tuo­ja tik ke­le­to iš­pro­tė­ju­sių žmo­nių vaiz­duo­tė­je, ir mes ti­ki­mės, kad jie ten liks am­ži­nai, ta­čiau grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lių blo­ka­vi­mas yra tak­ti­nė klai­da, ku­ri bu­vo pa­da­ry­ta pa­sta­rai­siais mė­ne­siais. Rei­kia veng­ti vis­ko, kas ke­lia pa­vo­jų gy­vy­bei. Nes bū­tent tai ir yra ko­vos su kli­ma­to kai­ta ir eko­lo­gi­nio sa­bo­ta­žo stra­te­gi­jos es­mė: sau­go­ti gy­vy­bę, o ne kel­ti jai pavojų.

Kol vy­riau­sy­bės re­mia iš­kas­ti­nio ku­ro ga­min­to­jus, žmo­nės, ne­pri­klau­san­tys vals­ty­bės apa­ra­tui, tu­ri pa­tys im­tis veiks­mų. Kal­ba ne apie tai, ko­dėl kas nors tu­rė­tų tai da­ry­ti. Kal­ba apie tai, ko­dėl to ne­da­ro dau­giau žmo­nių ir ko­dėl taip il­gai delsėme.

And­re­as Mal­mo, „Mi­li­tan­te Kli­ma­kämp­fer ver­lan­gen die Eska­la­tion“, Der Spie­gel, 2022 05 22. Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis