Darbo ir mokymosi suskaitmeninimas

At­ro­do, kad švie­ti­mo skait­me­ni­ni­mas yra lyg ne­su­val­do­ma gam­tos sti­chi­ja, pa­ga­liau ga­lė­ju­si pra­ūž­ti pra­si­dė­jus Co­vid-19. Tad šiuo me­tu nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si kri­ti­kai tai­ko­si tik į ne­ly­gy­bę švie­ti­mo sri­ty­je, su­stip­rė­ju­sią dėl ne­vie­no­do ap­rū­pi­ni­mo bū­ti­nais iš­tek­liais. Iš tie­sų tai yra mil­ži­niš­ka prob­le­ma: ne kiek­vie­nas mo­ki­nys ir mo­ki­nė tu­ri rei­kia­mus prie­tai­sus, be to, ankš­tuo­se būs­tuo­se sun­ku da­ly­vau­ti vaiz­do kon­fe­ren­ci­jo­se ir da­ry­ti na­mų dar­bus. Bet prieš imant rei­ka­lau­ti plan­še­čių vi­siems, iš­ky­la es­mi­nis klau­si­mas, ar ap­skri­tai rei­kė­tų siek­ti su­skait­me­nin­ti švietimą.

Daug kas, ką liaup­si­na­me kaip ga­li­my­bę, pa­si­ro­do tė­ra ta­ria­mi spren­di­mai, ku­riais prob­le­mos tik ati­de­da­mos: al­go­rit­mai mo­ki­niams su­da­ro in­di­vi­dua­lius mo­ky­mo­si pla­nus, bet tuo­met ne­be­įdar­bi­na­mi mo­ky­to­jai, ne­pai­sant to, kad kom­piu­te­ri­nės mo­ky­mo­si prog­ra­mos ge­ba at­lik­ti to­li gra­žu ne vi­sas įvai­ria­pu­ses mo­ky­to­jų už­duo­tis. Nuo­to­li­niuo­se kur­suo­se ga­li da­ly­vau­ti ir vai­kus au­gi­nan­tys stu­den­tai ar stu­den­tai su ne­ga­lia, bet tuo­met ne­pa­si­rū­pi­na­ma vai­kų prie­žiū­ra ir ne­už­tik­ri­na­ma pri­ei­ga žmo­nėms su ne­ga­lia, ga­liau­siai stu­den­tai lie­ka izo­liuo­ti nuo bendrakursių.

Nuotolinis mokymas veda prie švietimo ekonomizacijos

Iš tie­sų pir­miau­sia tai yra dar vie­na švie­ti­mo eko­no­mi­za­ci­jos for­ma, kai vie­toj gi­laus mo­ko­mo­jo da­ly­ko su­vo­ki­mo, ku­ris įgau­na­mas per dia­lo­gą su ki­tais, sie­kia­ma efek­ty­vaus leng­vai te­stuo­ja­mų ži­nių pro­du­ka­vi­mo. Į akis kren­ta pa­ra­le­lės tarp mo­ky­mo­si nau­do­jant kom­piu­te­ri­nes prog­ra­mas ir skait­me­ni­nės dar­bo ap­lin­kos, jau bū­din­gos ne tik IT, bet ir da­liai ama­tų ir pa­slau­gų sek­to­riaus bei kū­ry­bi­nės veik­los: ir dar­bo pro­ce­sas, ir mo­ko­mo­ji me­džia­ga su­skai­do­ma į ma­žus žings­ne­lius, ku­riuos nu­sta­to kom­piu­te­ri­nė prog­ra­ma; ma­tuo­jant rea­lų at­li­ki­mo lai­ką žmo­gus ver­čia­mas kuo grei­čiau rea­guo­ti, be to, pa­si­da­ro leng­viau pa­ly­gin­ti re­zul­ta­tus, o tai di­di­na kon­ku­ren­ci­ją ir jos ke­lia­mą spau­di­mą. Pra­ran­da­mas bend­ras te­mos ar veik­los vaiz­das ir tam­pa ne­įma­no­ma sa­va­ran­kiš­kai struk­tū­ruo­ti dar­bą ar mo­ky­mą­si. Užuot vei­kus sa­vo ini­cia­ty­va, pa­sy­viai se­ka­ma nu­ro­dy­mais. Iš­ori­nė sti­mu­lia­ci­ja ne­pa­lie­ka vie­tos sa­va­ran­kiš­kam, kri­ti­niam mąs­ty­mui, o – kai bū­ti­na – ir pa­si­prie­ši­ni­mui – iš pa­val­du­mo tech­ni­kai ky­la ne­veiks­nu­mas. Ga­liau­siai su­ren­ka­mas mil­ži­niš­kas kie­kis duo­me­nų, nau­do­ja­mų tiks­liai elg­se­nos ana­li­zei ir taip su­tei­kian­čių pag­rin­dą ma­ni­pu­lia­vi­mo tech­no­lo­gi­joms, pa­vyz­džiui, va­di­na­ma­jam nudging.

Darbo ir švietimo perkėlimas į virtualią erdvę didina žmonių vienišumą ir gali susargdinti

Prob­le­ma­tiš­ka ne tik ra­di­ka­li skait­me­ni­nio dar­bo ir mo­ky­mo­si or­ga­ni­za­vi­mo for­ma. Dėl nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si ir il­ga­lai­kio dar­bo iš na­mų di­dė­ja žmo­nių vie­ni­šu­mas, pa­nai­ki­na­mos fi­zi­nės ir lai­ko ri­bos tarp pri­va­taus gy­ve­ni­mo ir mo­kyk­los, uni­ver­si­te­to ar darbo.

Kon­tak­ti­nį mo­ky­mą­si pa­kei­tus nuo­to­li­niu ne­de­ra pa­mirš­ti ir il­go sė­dė­ji­mo prie­šais ek­ra­ną su­ke­lia­mų svei­ka­tos prob­le­mų. Bet rim­čiau­sios pa­sek­mės gre­sia pa­čiam mo­ky­mui­si: tik­ras, su­vo­ki­mą ska­ti­nan­tis mo­ky­ma­sis yra so­cia­li­nis pro­ce­sas, ku­ris įma­no­mas tik bend­rau­jant su ki­tais, o ne kai vi­si pa­vie­niui sė­di prie­šais kom­piu­te­rio ek­ra­ną. Kaip ži­no­me, kuo dau­giau ju­s­lių įtrau­kia­ma, tuo įgy­tos ži­nios iš­lie­ka il­giau, bet skait­me­ni­nė­mis mo­ky­mo­si for­mo­mis ga­li­ma su­ža­din­ti tik re­gą ir klau­są. Jau da­bar vis dau­giau vai­kų su­si­du­ria su smul­kio­sios mo­to­ri­kos ir ra­šy­mo sunkumais.

Co­vid-19 pa­n­de­mi­ja ta­po ban­do­muo­ju dar­bo iš na­mų ir nuo­to­li­nio mo­ky­mo eta­pu, nes šiuo me­tu ma­ža ti­ki­my­bė, kad tam bus pa­si­prie­šin­ta. Pa­si­bai­gus pa­n­de­mi­jai, kai žmo­nės jau bus prie vi­sa to pri­pra­tę, dau­ge­lis nau­jo­vių iš­liks. Lig šiol su­si­or­ga­ni­za­vu­si kai­rė ir da­lis pro­fe­si­nių są­jun­gų joms ne­si­prie­ši­no, vei­kė neo­rga­ni­zuo­tai ir pa­dri­kai. Jei ne­kils or­ga­ni­zuo­tas dar­buo­to­jų ir mo­kyk­lų ju­dė­ji­mas, be­liks lauk­ti, ko­kias ato­mi­zuo­tas bū­ty­bes su­kurs skait­me­ni­nės mo­ky­mo­si for­mos ir kaip jos iš­augs į po­li­ti­nius subjektus.

Ha­na Q. ir Syl­vie S. stu­di­juo­ja po­li­ti­kos moks­lus, eko­no­mi­ką ir em­pi­ri­nę ling­vis­ti­ką. Joms ne­ra­mu, kas bus be­li­kę uni­ver­si­te­to po dvie­jų tri­jų nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si semestrų.

Syl­vie S. and Ha­na Q., „Di­gi­ta­li­sierung der Ar­beit und des Ler­nens“, cri­ti­ca, nr. 25 (2020), p. 4–5.

Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Jū­ra­tė Žukauskaitė.