Restoranas universitete – ofisiukų poreikiams tenkinti

Kul­tū­rin­gai pa­si­va­di­nęs restoranas–kavinė „Pro­fe­so­rius“, įsi­kū­ręs VDU So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­te, at­sklei­džia simp­to­miš­kai pras­tą mai­ti­ni­mo būk­lę uni­ver­si­te­te. Dar kar­tą da­ro­si aki­vaiz­du, kad pri­va­čios įstai­gos vei­ki­mo prin­ci­pai ne­si­de­ri­na su stu­den­tų ir uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jų in­te­re­sais. Pri­va­ti įmo­nė nuo­sek­liai di­di­na kai­nas ir, ko ge­ro, pel­nus, tuo tar­pu tap­da­ma vis ne­pri­ei­na­mes­ne vie­ti­niams uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nės nariams.

Pie­tų me­tu ap­si­lan­kius „Pro­fe­so­riu­je“ nu­stem­bi – veik sau­sa­kim­šo­je erd­vė­je ma­ty­ti daug ne­pa­žįs­ta­mų vei­dų, ne­su­tin­ka­mų pa­čia­me fa­kul­te­te. Tai apy­lin­kė­se pri­dy­gu­sių ofi­s­iu­kų dar­buo­to­jai, plūs­tan­tys čia dėl są­ly­gi­nai že­mes­nių kai­nų praš­mat­niems pie­tų pa­siū­ly­mams. Pa­tie­ka­lų asor­ti­men­te ra­si­te ne­ma­žai bran­gių įmant­ry­bių: ba­ra­mun­džio fi­lė (3,90 eurai), jau­tie­nos troš­ki­nys (3,90), viš­tie­nos fi­lė su šo­ni­nės marš­ki­nė­liais (kad ir kas tai be­bū­tų – 3,60), sa­lo­tos su kre­ve­tė­mis ar pa­r­mos kum­piu (3,50), la­ši­šos keps­nys (4,40), mė­sai­nis su viš­tie­na (3,40). Trum­pai ta­riant, kavinė–restoranas, ro­dos, vis la­biau sie­kia pa­sta­ro­jo sta­tu­so, pa­teik­da­mas es­te­tiš­kai su­kom­po­nuo­tus bran­gaus mais­to pa­siū­ly­mus. Pi­giau­si va­rian­tai: sriu­bos (1,5–2 eurai) ir sa­lo­tos (3–3,5), ku­riais daž­niau­siai be­lie­ka ten­kin­tis stu­den­tams, no­rin­tiems nu­ra­min­ti al­kio kir­mi­ną, ta­čiau pri­vers­tiems tau­py­ti sa­vo fi­nan­si­nius re­sur­sus. Tai­gi, „Pro­fe­so­riu­je“ sriu­bos ir karš­to pa­tie­ka­lo pi­giau 4,5 eu­rų nie­kaip ne­gau­si, o pie­tums daž­niau­siai ten­ka pa­klo­ti bent penkis.

Skai­čiuo­da­mi, kiek pa­slau­gos „Pro­fe­so­riu­je“ kai­nuo­tų re­gu­lia­riai ja­me mai­ti­nan­tis, gau­na­me, kad pen­kis kar­tus per sa­vai­tę tik pie­tus (sriu­bą ir karš­tą pa­tie­ka­lą) val­gan­tis as­muo per mė­ne­sį iš­leis­tų apie 100 eu­rų. Tra­gi­ko­miš­ka, kad to­kiai su­mai pa­deng­ti ne­pa­kak­tų ir įpras­tos ska­ti­na­mo­sios VDU sti­pen­di­jos. Be­je, to­kie kaš­tai – tik vie­nam val­giui per die­ną – ba­zi­niam po­rei­kiui pa­ten­kin­ti. O ką da­ry­ti to­kiu at­ve­ju, kai stu­den­tas no­ri pa­si­lik­ti uni­ver­si­te­te il­giau ir pa­dir­bė­ti skai­tyk­lo­je? Ar­gi ne įpras­ta in­ten­sy­viai be­si­mo­kant už­si­no­rė­ti ka­vos ar ki­to už­kan­džio? Šiuo me­tu ka­va res­to­ra­ne kai­nuo­ja tarp 1,5–2 eurus. O ne­mo­ka­mai at­si­ger­ti van­dens, de­ja, taip pat nė­ra kaip. Tad ten­ka mo­kė­ti pa­pil­do­mą eurą sa­vo hidra­ta­vi­mo­si po­rei­kiams pa­ten­kin­ti. To­kių pa­pras­tų reik­mių ten­ki­ni­mas dar la­biau di­di­na ir taip ne­ma­žą iš­lai­dų šūsnį. 

Ky­la įta­ri­mas, ar tik ne dėl „Pro­fe­so­riaus“ fi­nan­si­nės ge­ro­vės So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­tas ne­ga­li ap­rū­pin­ti stu­den­tų ka­vos apa­ra­tais, ku­riuo­se ka­vos bū­tų ga­li­ma nu­si­pirk­ti žy­miai pi­giau? Ko­dėl ne­tu­ri­me ge­ria­mo van­dens kra­ne­lių ir van­de­nį vis dar ten­ka pirk­ti ka­vi­nė­je ar­ba ba­re? Be­lie­ka tik gūž­čio­ti pečiais.

Ži­no­ma, ly­gi­nant su Kau­no cent­re įsi­kū­ru­sio­mis ka­vi­nė­mis bei res­to­ra­nais, kai­nos pas „Pro­fe­so­rių“ gal­būt ir ne­blo­gos. Tei­gia­mai ver­tin­čiau to­kią ka­vi­nę, įsi­kū­ru­sią bet kur ki­tur, bet ne uni­ver­si­te­te. Tie­są sa­kant, net ir Kau­no cent­re ga­li­ma ras­ti pi­ni­gi­nei pa­lan­kes­nių vie­tų pa­val­gy­ti. Pa­vyz­džiui, „Ka­vi­nė 9“ siū­lo die­nos pie­tus už 2,8 eurus. Re­gis, kad net ir pri­va­čių įmo­nių tei­kia­mos mai­ti­ni­mo pa­slau­gos ga­li bū­ti pi­ges­nės. Sun­ku su­vok­ti, ko­dėl uni­ver­si­te­tui rei­ka­lin­gas res­to­ra­nas, kai mai­ti­ni­mo­si po­rei­kius pi­giau bei na­šiau pa­ten­kin­tų val­gyk­los mo­de­liu vei­kian­ti mai­ti­ni­mo įstai­ga. Tu­rė­ki­me ome­ny, kad uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jai – dės­ty­to­jai, ką jau kal­bė­ti apie bu­dė­to­jus, bi­b­lio­te­ki­nin­kes ir va­ly­to­jas – už­dir­ba men­kai, tad at­ro­do ma­žų ma­žiau­siai ne­adekva­tu mais­to kai­nas de­rin­ti pa­gal iš už uni­ver­si­te­to ri­bų plūs­tan­čius kli­en­tus. Juk pa­ste­bi­ma, kad pa­sta­rie­ji klien­tai, dirb­da­mi įpras­tai daug pel­nin­ges­nia­me pri­va­čia­me sek­to­riu­je, fi­nan­siš­kai ga­li sau leis­ti daugiau. 

Neo­li­be­ra­laus in­di­vi­dua­liz­mo ša­li­nin­kai mums pri­kiš, kad tai, ar as­muo val­go ir ką jis val­go, yra jo pa­ties pa­si­rin­ki­mas. At­seit, ne­įp­er­ki – pats kal­tas (tiks­liau, pats pa­si­rin­kai taip, kad at­si­dur­tu­mei to­kio­je si­tu­aci­jo­je, ga­lė­jai pa­plu­šė­ti va­sa­rą ko­kioj tai šiau­ri­nėj ša­ly), tad su­kis, kaip iš­ma­nai. Ga­li kas­dien iš va­ka­ro pa­si­ga­min­ti mais­to į dė­žu­tę iš­si­neš­ti ir vi­sur, užuot pir­kęs, var­to­ti sa­vo ter­mo­se at­si­neš­tus karš­tuo­sius gė­ri­mus. Pri­pa­žin­ki­me, to­kia prak­ti­ka at­ima daug lai­ko ir la­bai ap­sun­ki­na. Vei­kiau no­ri­si pa­klaus­ti: ar nor­ma­lu, kad mai­ti­ni­ma­sis uni­ver­si­te­te tam­pa pres­ti­žo reikalu?

Dar įdo­mes­nis fe­no­me­nas – ga­li­my­bė re­zer­vuo­ti ka­vi­nę „Pro­fe­so­rius“ su vie­nin­te­lė­mis(!) vi­sa­me Kau­ne akus­ti­nė­mis lu­bo­mis „vi­soms jū­sų pro­goms“: ves­tu­vėms, gim­ta­die­niams, ge­du­lin­giems pie­tums ar krikš­ty­noms, o gal ir fur­še­tui. Ne­svar­bu – nors ir pie­tų me­tu! Pra­ei­tą­met bū­tent taip ir nu­ti­ko: pie­tų me­tu, vi­du­ry dar­bo sa­vai­tės, „Pro­fe­so­rius“ bu­vo re­zer­vuo­tas sma­giam ren­gi­nu­kui. Tuo tar­pu uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nei pa­siū­ly­ta pie­tų at­ei­ti po va­lan­dos ar­ba ten­kin­tis pir­mo aukš­to ba­re par­duo­da­mais pa­ni­niais. Vis­gi no­rė­tų­si, kad bend­ra val­gio erd­vė, užuot bet ko­kia pro­ga nuo­mo­ja­ma su uni­ver­si­te­tu ne­su­si­ju­siems lan­ky­to­jams, ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti kaip so­cia­li­nė bei kul­tū­ri­nė erd­vė stu­den­tams. Bend­ro­je erd­vė­je stu­den­tai ga­lė­tų kar­tu leis­ti lai­ką, po paskai­tų ruoš­ti dar­bus ar or­ga­ni­zuo­ti įvai­rius ren­gi­nius. To­kia prak­ti­ka eg­zis­tuo­ja dau­ge­ly­je uni­ver­si­te­ti­nių val­gyk­lų vi­sa­me pasaulyje.

De­ja, „Pro­fe­so­riaus“ siū­lo­mas mais­tas, nors ska­nus bei pa­trauk­lus akiai, stu­den­tams ir uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jams yra sun­kiai įper­ka­mas. To­kia si­tu­aci­ja to­liau gi­li­na stu­den­tų tar­pe ir taip ryš­kiai ma­to­mą so­cia­li­nę at­skir­tį. Liūd­na ir pik­ta, kad uni­ver­si­te­te di­de­lę lai­ko da­lį pra­lei­džian­čios bi­b­lio­te­ki­nin­kės dėl aukš­tų kai­nų yra pri­vers­tos neš­tis sa­vo mais­tą iš na­mų ir jį šil­dy­tis mik­ro­ban­gė­se. Tuo tar­pu kos­tiu­muo­ti sve­čiai sma­gu­riau­ja sa­lo­to­mis su Pa­r­mos kum­piu bei gar­džiais keps­niais uni­ver­si­te­to patalpose.

Ap­žvel­gus „Pro­fe­so­riaus“ at­ve­jį da­ro­si aki­vaiz­du, kad pri­va­tus mai­ti­ni­mas uni­ver­si­te­te ne­iš­ven­gia­mai ke­lia in­te­re­sų konf­lik­tą ir ne­pa­ten­ki­na bend­ruo­me­nės po­rei­kių. Ne pir­mą sy­kį per­ša­si min­tis, kad tin­ka­miau­sias spren­di­mas to­kiu at­ve­ju bū­tų vie­šo­ji val­gyk­la. Ga­liau­siai tu­rė­tų bū­ti įsi­są­mo­nin­ta, kad ko­ky­biš­koms stu­di­joms bū­ti­nos ko­ky­biš­kos ma­te­ria­li­nės są­ly­gos – erd­vė mo­ky­mui­si, ga­li­my­bė įper­ka­mai mai­tin­tis ir gau­ti būs­tą. Tai­gi, tu­ri bū­ti ple­čia­ma stu­di­jų są­vo­ka. Na, o trum­puo­ju lai­ko­tar­piu, uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­ja tu­rė­tų de­rė­tis su ja­me vei­kian­čio­mis pri­va­čio­mis mai­ti­ni­mo įstai­go­mis dėl že­mes­nių kai­nų ir/​ar nuo­lai­dų stu­den­tams bei uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jams. Be ki­ta ko, skel­biant vie­šą­jį kon­kur­są mai­ti­ni­mo įmo­nėms, bū­ti­na įtrauk­ti rei­ka­la­vi­mus, ku­rie nu­ro­dy­tų į pa­lan­kes­nes mai­ti­ni­mo kai­nas uni­ver­si­te­to bendruomenei.